Giedrijasi, virš galvų ima klykauti paukščiai. Pedis sako, kad ten antys, žąsys ar kokie kiti plunksnuočiai keliauja į Afriką, kur gražu ir šilta. Paukščiai protingesni už airius. Jie atskrenda prie Šanono atostogauti, paskui grįžta į šiltus kraštus, gal net į Indiją. Jis sako parašysiąs man laišką, kai ten įsikurs, aš galėsiu atvažiuoti į Indiją ir turėti savo merginą su raudonu tašku ant kaktos.
„Kam tas taškas, Pedi?“
„Jis rodo jų kilmingumą, kad jos yra iš aukštesnės klasės“.
„Bet, Pedi, ar kilmingosios Indijoje kalbės su tavimi, jei žinos, kad tu esi iš Limeriko skersgatvio ir neturi batų?“
„Aišku, tik Anglijos kilmingieji nesikalbėtų. Anglų kilmingieji pagailėtų tau ir savo myžalų srovės“.
„Savo myžalų srovės? Dieve, Pedi, tu pats tai sugalvojai?“
„Nee, nee, šitaip mano tėvas kalba lovoje, kai kosti taip, kad žarnos lenda, jis dėl visko kaltina anglus“.
Mintyse kartoju: myžalų srovė. Pasilaikysiu tai sau. Vaikštinėsiu po Limeriką ir kartosiu: myžalų srovė, myžalų srovė, o kai kurią dieną nuvažiuosiu į Ameriką, vienintelis žinosiu tokį posakį.
Ant didelio moteriško dviračio prie mūsų atvinguriuoja Klausimas Kviglis ir klykia: „Ehė, Frenki Makortai, tave užmuš. Taškiukas O’Neilas nusiuntė raštelį į tavo namus ir pranešė, kad negrįžai į pamokas po priešpiečių, kad pradingai su Pedžių Klohesiu. Tavo motina užmuš tave. Tavo tėvas irgi ieško tavęs, jis irgi tave pribaigs“.
O, Dieve, jaučiu šaltį ir tuštumą, trokštu atsidurti Indijoje, kur gražu ir šilta, kur nėra mokyklos, kur manęs niekada neras tėvas ir negalės užmušti. Pedis sako Klausimui: „Jis nepradingo iš pamokų, kaip ir aš. Fintenas Sleteris nukankino mus badu, mes pavėlavome bandelės ir pieno“. Paskui Pedis priduria: „Nekreipk į tai dėmesio, Frenki, visa tai niekai. Mums į namus nuolat siunčia raštelius, o mes jais valomės subines“.
Mano tėvai niekada nevalys subinių mokytojo rašteliu, aš bijau eiti namo. Klausimas juokdamasis nuvažiuoja, nesuprantu, kodėl jis juokiasi, juk kartą pats pabėgo iš namų ir miegojo griovyje su keturiomis ožkomis, o tai blogiau nei pusdieniui dingti iš pamokų.
Galėčiau pasukti į Kareivinių kelią ir traukti namo, papasakočiau tėvams, kad gailiuosi pabėgęs, kad padariau tai iš alkio, bet Pedis siūlo: „Eime, į Prieplaukos kelią, pamėtysime akmenis į Šanoną“.
Mėtome akmenis į upę ir supamės ant geležinių grandinių, besidriekiančių pakrante. Temsta, nežinau, kur miegosiu. Galėčiau likti čia prie Šanono ar susirasti kokias duris, galėčiau pasukti į kaimą ir apsistoti griovyje kaip Brendanas Kviglis, su keturiomis ožkomis. Pedis kviečia eiti pas jį, galėsiu permiegoti ant grindų ir išdžiūti.
Pedis gyvena Artūro krantinėje viename iš aukštų namų su langais į upę. Visi Limerike žino, kad šie namai seni ir bet kurią akimirką gali sugriūti. Mama dažnai sako: „Nenoriu, kad eitumėte į Artūro krantinę, jei kada rasiu jus ten, nusuksiu sprandus. Žmonės ten tikri laukiniai, gali apiplėšti ir nužudyti“.
Vėl lyja, vaikai žaidžia koridoriuje ir ant laiptų. Pedis perspėja: „Atsargiai, kai kurių laiptelių trūksta, o tie, kurie likę, šūdini“. Taip yra dėl to, kad jie turi tik vieną išvietę, be to, ji kieme už namo, taigi vaikai nespėja laiku nulipti laiptais ir padėti savo subinyčių ant unitazo. Dieve, padėk mums.
Ketvirto aukšto laiptų aikštelėje sėdi moteris su skara ir rūko cigaretę. Ji klausia: „Ar čia tu, Pedi?“
„Aha, mamyte“.
„Nusikamavau, Pedi. Tie laiptai mane žudo. Ar gėrei arbatos?“
„Ne“.
„Ką gi, nežinau, ar liko duonos. Eik viršun ir pažiūrėk“.
Pedžio šeima gyvena viename dideliame kambaryje su aukštomis lubomis ir maža krosnimi. Čia yra du aukšti langai, pro juos matosi Šanonas. Jo tėvas guli lovoje, kampe, aimanuoja ir spjaudo į kibirą. Pedžio broliai ir seserys sugulę ant čiužinių pažeme, kas miega, kas šnekasi, kas žiūri į lubas. Prie Pedžio tėvo kibiro šliaužia nuogas kūdikis, Pedis jį atitraukia. Iš lauko gaudydama orą įeina motina. „Jėzau, numirsiu“, — sako ji.
Ji suranda duonos ir užpliko silpnos arbatos Pedžiui ir man. Nežinau, kaip elgtis. Jie nieko nesako. Neklausia, ką čia veikiu, neliepia eiti namo, visi tyli. Galiausiai ponas Klohesis prabyla: „Kas čia toks?“ Pedis paaiškina: „Čia Frenkis Makortas“.
Ponas Klohesis pakartoja: „Makortas? Kas čia per pavardė?“
„Mano tėvas iš šiaurės, pone Klohesi“.
„O kuo vardu tavo motina?“
„Andžela, pone Klohesi“.
„O, Jėzau, juk ne Andžela Šyhen, ką?“
„Taip, ji, pone Klohesi“.
„O, Jėzau, — dūsauja jis, jį ištinka kosulio priepuolis, iš jo gelmių sukyla visas šlamštas, jis pakimba virš kibiro. Kai kosulys praeina, jis nukrenta ant pagalvių. — O, Frenki, aš gerai pažinojau tavo motiną. Šokau su ja, Kristaus motina, mirštu, šokau su ja Vemblio salėje, ji buvo geriausia šokėja“.
Jis vėl palinksta virš kibiro. Žiopčioja gaudydamas orą, tiesia rankas tarsi mėgindamas jo nusitverti. Jis kenčia, bet nenutyla.
„Ji buvo geriausia šokėja, Frenki. Ne kaulėta, įsidėmėk, bet kaip pūkelis mano glėby, daugybė vyrų gailėjosi, kad ji išvyko iš Limeriko. Ar moki šokti, Frenki?“
„O, ne, pone Klohesi“.
Pedis įsiterpia: „Jis moka, tėti. Jis mokėsi iš ponios O’Konor ir Kirilo Bensono“.
„Ką gi, šok, Frenki. Šok kambaryje, šok, tik nenuversk staliuko, Frenki. Kilnok kojas, vaikine“.
„Negaliu, pone Klohesi. Iš manęs nieko gera“.
„Nieko gera? Iš Andželos Šyhen sūnaus? Šok, Frenki, arba aš išlipsiu iš lovos ir imsiu sukti tave po namus“.
„Mano batas sulūžo, pone Klohesi“.
„Frenki, Frenki, tu varai man kosulį. Dėl Kristaus meilės, ar tu šoksi, noriu prisiminti jaunystę su tavo motina Vemblio salėje. Nusiauk suknistus batus, Frenki, ir šok“.
Tenka sukurti šokius ir jiems derančias melodijas, kaip darydavau seniai, kai dar buvau mažas. Šoku po kambarį su vienu batu, nes pamiršau jį nusiauti. Bandau kurti žodžius: „O, Limeriko sienos griūva, griūva, griūva, Limeriko sienos griūva, o Šanono upė mus pražudys“.
Ponas Klohesis juokiasi lovoje. „O, Jėzau, nei žemėje, nei jūroje nesu girdėjęs nieko panašaus. Puikiai šoki, Frenki. O, Jėzau“. Jis kosti ir vemia žaliais bei geltonais pūliais. Žiūrint į jį man pasidaro negera, svarstau, ar ne laikas palikti visą šitą blogulį, tą kibirą, grįžti namo ir leisti tėvams mane užmušti, jei jie to pageidaus.
Pedis gulasi ant čiužinio prie lango, įsitaisau šalia jo. Kaip ir visi kiti, nenusirengiu, net pamirštu nusiauti antrą batą, jis šlapias, žliugsi ir dvokia. Pedis tučtuojau užmiega, o aš žiūriu į jo motiną, sėdinčią prie vos rusenančios ugnies ir rūkančią dar vieną cigaretę. Pedžio tėvas dejuoja, kosti ir spjaudo į kibirą.
Jis sako: „Suknistas kraujas“. Motina atsiliepia: „Anksčiau ar vėliau tau vis vien teks važiuoti į sanatoriją“.
„Nevažiuosiu. Tądien, kai mane ten paguldys, baigsis mano dienos“.
„Tu tikriausiai apkreti džiova vaikus. Galėčiau iškviesti pareigūnus, jie tave išvežtų, juk keli baisų pavojų vaikams“.
„Jei jie galėtų užsikrėsti, visi jau sirgtų“.
Žarijos išblėsta, ponia Klohesi ropščiasi per jį į lovą. Po akimirkos ji užknarkia, nors jos vyras vis dar kosti ir juokiasi prisiminęs jaunystės dienas, kai Vemblio salėje šoko su Andžela Šyhen, lengva kaip pūkelis.
Kambaryje šalta, aš drebu su šlapiais drabužiais. Pedis irgi dreba, bet jis miega ir nesupranta, kad jam šalta. Nežinau, ar likti čia, o gal reikėtų keltis ir eiti namo, bet kas norėtų klaidžioti gatvėmis, naktį bet kuris tvarkos sergėtojas gali pasiteirauti, ką čia veiki. Pirmą kartą atsiskyriau nuo šeimos, mieliau būčiau savo namuose su dvokiančia išviete ir arklidėmis kaimynystėje. Nieko gero, kad mūsų virtuvėje tyvuliuoja ežeras ir mes turime kopti į Italiją, bet pas Klohesius dar blogiau, jie turi lipti žemyn keturis aukštus iki išvietės ir slidinėti ant šūdų pakeliui. Būtų mieliau nakvoti griovyje su keturiomis ožkomis.
Читать дальше