Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Jau ir taip blogai, kad tėtis trečią savaitę praranda darbą, bet dabar jis kartą per mėnesį prageria visus pašalpos pinigus. Mama puola į neviltį, ryte jos veidas būna surūgęs, ji nesikalba su tėčiu. Jis išgeria arbatos ir anksti išeina iš namų toli už miesto. Kai grįžta vakare, ji vis dar su juo nesikalba ir neverda jam arbatos. Jei ugnis užgesusi, nes nėra anglių ar durpių, ir neišeina užsivirti vandens arbatai, tėtis sako: „Ak, aha“, geria vandenį iš uogienės stiklainio ir čiulpsi lūpomis taip, tarsi gertų alų iš bokalo. Jis sako, kad skanus vanduo yra visa, ko reikia vyrui, o mama prunkšteli. Kai ji su juo nesikalba, namai tampa slogūs ir nejaukūs, mes žinome, kad neturime kalbėtis su tėčiu, nes bijome, kad ji ir mus pervers piktu žvilgsniu. Žinome, kad tėtis blogai pasielgė, žinome, kad galima priversti žmogų kentėti, kai su juo niekas nesikalba. Net mažasis Maiklas žino, kad, kai tėtis iškrečia kvailystę, su juo negalima kalbėti nuo pirmadienio iki penktadienio, o kai tėtis mėgina pasisodinti ant kelių, reikia bėgti pas mamą.

Man devyneri, turiu draugelį Mikį Spelesį, jo giminaičius vieną po kito pakerta greitoji džiova. Pavydžiu Mikiui, nes kiekvienąsyk, kai kas nors miršta jo šeimoje, jis savaitę gali nelankyti pamokų, o jo motina jam ant rankovės prisiuva juodą lopą, kad jis galėtų vaikščioti iš skersgatvio į skersgatvį, iš gatvės į gatvę, o žmonės žinotų, kad jis sielvartauja, ir duotų jam pinigų ir saldainių sielvartui palengvinti.

Bet šią vasarą Mikis susirūpinęs. Jo sesuo Brenda miršta nuo džiovos, o dabar tik rugpjūtis, jei ji mirs iki rugsėjo, jis negaus laisvos savaitės, nes negali gauti laisvos savaitės, kai nėra pamokų. Jis ateina pas Bilį Kempbelą, pas mane ir prašo nueiti į gretimą Šv. Juozapo bažnyčią ir pasimelsti, kad Brenda išsilaikytų iki rugsėjo.

„Kas bus mums už tai, Miki, jei nueisime ir pasimelsime?“

„Ką gi, jei Brenda išsilaikys ir aš gausiu laisvą savaitę, jūs galėsite ateiti į budynes, valgyti kumpį, sūrį, pyragaičius, gerti cheresą, limonadą ir visa kita, be to, visą naktį galėsite klausytis dainų ir pasakojimų“.

Kas įstengtų atsisakyti? Per budynes galima puikiai praleisti laiką. Mes risnojame į bažnyčią, kur stovi paties šventojo Juozapo statula, ten yra ir Švenčiausioji Jėzaus Širdis, Mergelė Marija bei šventoji Teresė iš Lizjė, Mažoji gėlelė. Meldžiuosi Mažajai gėlelei, nes ji pati mirė nuo džiovos, ji viską suprastų.

Vieno iš mūsų maldos tikriausiai paveikė, nes Brenda išlieka gyva ir miršta tik antrąją pamokų dieną. Sakome Mikiui, kad užjaučiame jį, bet jis džiaugiasi gavęs visą savaitę atostogų, jam prisiuvamas juodas lopas, atnešantis pinigų ir saldainių.

Man tįsta seilės pagalvojus apie vaišes per Brendos budynes. Bilis beldžiasi į duris, išeina Mikio teta. „Na?“

„Atėjome pasimelsti už Brendą, Mikis sakė, kad galėsime ateiti į budynes“.

Ji šaukia: „Miki!“

„Ką?“

„Ateik čia. Ar tu pažadėjai šiems vaikėzams, kad jie gali ateiti į tavo sesers budynes?“

„Ne“.

„Bet, Miki, juk pažadėjai...“

Ji užtrenkia duris mums prieš pat nosis. Nežinome, ką daryti, kol Bilis Kempbelas pareiškia: „Eisime atgal į Šv. Juozapo bažnyčią ir melsimės, kad nuo šiol visi Mikio Spelesio šeimos nariai mirtų vidurvasarį ir kad likusį gyvenimą jis niekada negautų nė dienelės atostogų mokykloje“.

Vieno iš mūsų malda tikrai buvo išklausyta, nes kitą vasarą Mikį patį partiesia greitoji džiova, tad jis negauna nė dienelės atostogų mokykloje, tai iš tiesų jam turėtų būti pamoka.

Protestante, skambink į kitus —

Į pragaro, ne į dangaus, vartus.

Sekmadienio rytais Limerike matau, kaip jie eina į bažnyčią, tie protestantai, ir man jų gaila, ypač mergaičių, kurios tokios mielos, jų tokie dailūs balti dantukai. Man gaila gražių protestančių, jos pasmerktos. Taip mums sako kunigai. Už Katalikų bažnyčios ribų nėra išsigelbėjimo. Už Katalikų bažnyčios ribų nėra nieko, išskyrus pražūtį. Aš norėčiau jas išgelbėti. Protestantės, eikite su manimi į Tikrąją Bažnyčią. Jūs būsite išgelbėtos ir nepražūsite. Po Mišių sekmadieniais su draugu Biliu Kempbelu einu žiūrėti, kaip jos žaidžia kroketą gražioje pievutėje už savo bažnyčios Baringtono gatvėje. Kroketas yra protestantų žaidimas. Jos muša kamuolį mediniu plaktuku, taukšt, vėl taukšt, ir juokiasi. Svarstau, kaip jos gali juoktis, argi jos nežino, kad yra pasmerktos? Man jų gaila, klausiu: „Bili, kam žaisti kroketą, jei esi pasmerktas?“

Jis atsiliepia: „Frenki, o kodėl gi nežaisti kroketo, jei jau esi pasmerktas?“

Senelė sako mamai: „Tavo brolis Patas, būdamas aštuonerių, nors jam skaudėdavo kojas, pardavinėjo laikraščius visame Limerike, o tavasis Frenkas didelis ir pakankamai bjaurus, kad galėtų dirbti“.

„Bet jam tik devyneri, jis vis dar lanko mokyklą“.

„Mokyklą. Ta jo mokykla pripratino jį vaikštinėti surūgusiu veidu ir keistai elgtis, kaip jo tėvas. Jis galėtų padėti vargšui Patui penktadienio vakarais, kai „Limeriko vedlys“ sveria toną. Jis galėtų pabėgioti ilgais kilmingųjų sodų takeliais ir išgelbėti vargšo Pato kojas, be to, dar užsidirbtų keletą pensų“.

„Penktadienio vakarais jis turi vaikščioti į broliją“.

„Nekreipk dėmesio į tą broliją. Katekizme nieko nepasakyta apie brolijas“.

Susitinku dėdę Patą prie „Limeriko vedlio“ būstinės penktadienio vakare, penktą. Vyras, dalijantis laikraščius, sako, kad mano rankos tokios liesos, jog būtų gerai, jei man pavyktų panešti du pašto ženklus, bet dėdė Patas įgrūda po aštuonis laikraščius po kiekviena pažasčia. Jis grasina: „Pribaigsiu tave, jei juos išmesi, nes visur lyja, pila kaip iš kibiro“. Jis liepia man spaustis prie sienų, kai eisiu O’Konelio alėja, kad laikraščiai liktų sausi. Turiu bėgti ten, kur reikia pristatyti laikraštį, užlipti lauko laipteliais, įeiti pro duris, užkopti laiptais, sušukti: „Laikraštis“, paimti pinigus, kuriuos jie jam skolingi už savaitę, nusileisti laiptais, atiduoti jam pinigus ir eiti į kitą vietą. Klientai duoda jam arbatpinigių už darbą, juos jis pasilaiko sau.

Mes einame O’Konelio alėja, pro Balinakurą, įsukame į Pietinio žiedo kelią, žingsniuojame Henrio gatve ir grįžtame į būstinę daugiau laikraščių. Dėdė Patas užsidėjęs kepurę, apsisiautęs rūbu, primenančiu kaubojišką apsiaustą, kad laikraščiai liktų sausi, bet jis skundžiasi, kad jo kojos jį žudo, taigi sustojame aludėje išlenkti bokalo už jo vargšes kojas. Dėdė Pa Kytingas, visas juodas, čia geria alų, jis sako dėdei Patui: „Abai, tu leisi šiam berniukui stovėti čia ištįsusiu veidu ir varvinti seiles žiūrint į limonadą?“

Dėdė Patas klausia: „Ką?“ Pa Kytingas nekantriai atkerta: „Kristau, jis tampo tavo suknistus laikraščius po visą Limeriką, o tu negali... O, nesvarbu. Timi, duok vaikui limonado. Frenki, ar namie neturi lietpalčio?“

„Ne, dėde Pa“.

„Neturėtum vaikštinėti tokiu oru. Esi kiaurai permirkęs. Kas išsiuntė tave į šį mėšlą?“

„Senelė sakė, kad turiu padėti dėdei Patui, nes jam skauda koją“.

„Aišku, kad ji, ta sena kalė, bet nesakyk jai, kad taip ją pavadinau“.

Dėdė Patas sunkiai atsikelia nuo kėdės ir renka laikraščius. „Eime, temsta“.

Jis šlubčioja per gatves šaukdamas: „Ana, mieloji, miegok, miegok“, tai visai nepanašu į „Limeriko vedlį“, bet tai nesvarbu, nes visi žino, kad čia Abas Šyhenas, nukritęs ant galvos. „Eikš, Abai, duok mums „Vedlį“, kaip tavo vargšė koja, pasilik grąžą ir nusipirk sau cigaretę, kokia suknista naktis pardavinėti suknistus laikraščius“.