Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Valgome sumuštinius ir geriame arbatą, Pedis paklausia, kur išvietė. Fintenas vedasi jį pro miegamąjį į galinį kiemą, o kai jie grįžta atgal, Pedis sako: „Turiu eiti namo. Motina mane užmuš. Palauksiu tavęs lauke, Frenki“.

Dabar man prireikia į išvietę, Fintenas vedasi mane už namo. Jis taria: „Man irgi reikia“. Kai atsisegu praskiepą, negaliu nusišlapinti, nes jis žiūri į mane ir sako: „Tu kvailioja!. Tau išvis nereikėjo į išvietę. Man patinka žiūrėti į tave, Frensi. Ir tiek. Nenorėčiau padaryti jokios nuodėmės, nes kitais metais mūsų laukia Sutvirtinimo sakramentas“.

Išeiname drauge su Pedžių. Mano pūslė beveik sprogsta, nubėgu už remonto dirbtuvės nusišlapinti. Pedis laukia manęs, kai einame Hatstongo gatve, jis sako: „Tai buvo šaunus sudaužtinis, Frenki, jis su savo motina tiesiog šventi, bet nebenoriu eiti į Finteno butą, nes jis labai keistas, tiesa, Frenki?“

„Taip, Pedi“.

„Juk keista, kaip jis žiūri į tą daiktą, kai jį išsitrauki, tiesa, Frenki?“

„Aha, Pedi“.

Po kelių dienų Pedis šnibžda: „Fintenas Sleteris sakė, kad galėtume ateiti į jo butą užkąsti. Jo motinos ten nebus, ji palieka jam priešpiečius. Jis galėtų ir mums kiek duoti, be to, turi skanaus pieno. Ar eisime?“

Fintenas sėdi už dviejų eilių nuo mūsų. Jis žino, ką man sako Pedis, ir kilsčioja antakius tarsi klausdamas: ar ateisi? Šnibždu „taip“ Pedžiui, šis linkteli Fintenui, o mokytojas rėkia ant mūsų, kad liautumės raukyti antakius ir krutinti lūpas, arba šermukšnio rykštė ims šokti ant mūsų užpakalių.

Berniukai mokyklos kieme mato, kaip išeiname trise, ir ima šaipytis. „O, Dieve, tik pažiūrėk į Finteną ir jo pažus“. Pedis klausia: „Fintenai, kas yra pažas?“ Fintenas paaiškina, kad tai tik berniukas iš senovės pasakojimų, kuris sėdi kampe, ir tiek. Jis liepia mums sėstis virtuvėje prie stalo, jei norime, galime skaityti jo komiksus, „Puota“, „Puošeiva“, arba religinius žurnalus, arba jo motinos meilės žurnalus, „Stebuklą“ ir „Patarėją“, ten visada rašoma apie gamyklų darbininkes, gražias, bet neturtingas, jos įsimyli grafaičius, arba atvirkščiai, galiausiai tos merginos iš nevilties šoka į Temzę, tačiau jas išgelbsti pro šalį einantis dailidė, kuris yra vargšas, bet sąžiningas, jis pamilsta gamyklos darbininkę, nes ji kukli, o pagaliau pasirodo, kad tas dailidė iš tiesų yra kunigaikščio sūnus, o kunigaikštis yra kur kas daugiau nei grafas, tad vargšė darbininkė tampa kunigaikštiene, ji gali iš aukšto žvelgti į grafaitį, kuris ją atstūmė, nes ji laiminga, ji prižiūri rožes savo dvylikos tūkstančių akrų dvare Šropšyre ir maloniai elgiasi su savo vargše sena motina, kuri atsisako palikti savo kuklų namelį, nors jai ir siūlytų viso pasaulio pinigus.

Pedis sako: „Nenoriu nieko skaityti, visos tos istorijos — niekai“. Fintenas nuima drobulę, dengiančią sumuštinį ir pieno stiklinę. Pienas atrodo riebus, šaltas ir skanus, o sumuštinio duona beveik balta. Pedis klausia: „Ar tai sudaužtinis su kumpiu?“ Fintenas atsako: „Aha“. Pedis nerimsta: „Tai gražus sudaužtinis, ar ant jo yra garstyčių?“ Fintenas linkteli ir padalija sumuštinį į dvi dalis. Garstyčios nuvarva. Jis nulaižo jas nuo pirštų ir gerokai gurkšteli pieno. Vėl pjausto sumuštinį į ketvirčius, į aštuonias dalis, į šešiolika, iš žurnalų krūvos ima „Mažąjį Švenčiausiosios Širdies pasiuntinį“ ir skaito valgydamas sumuštinio kąsnelius, geria pieną, o Pedis ir aš žiūrime į jį. Matau, kad Pedis nesupranta, ką iš viso čia veikiame, aš pats nesuprantu ir tikiuosi, kad Fintenas pastūmės mums lėkštę, bet jis to nepadaro, jis išgeria pieną, palieka sumuštinio gabalėlius ant lėkštės, pridengia juos drobule, grakščiai nusivalo lūpas, nulenkęs galvą persižegnoja, sukalba Padėkos maldą po valgio ir, Dieve, mes pavėluosime į mokyklą, vėl išeidamas žegnojasi suvilgęs pirštus šventintu vandeniu iš porcelianinio indo, kabančio prie durų su mažu Mergelės Marijos, rodančios savo širdį, paveikslėliu, ir rodydamas į jį dviem pirštais, tarsi patys nieko nesuprastume.

Man ir Pedžiui per vėlu bėgti pas Nelę Ahen ir prašyti bandelės su pienu, nežinau, kaip ištversiu iki tol, kol iš mokyklos parbėgsiu namo ir gausiu riekę duonos. Pedis sustoja prie mokyklos vartų. Jis sako: „Negaliu ten eiti išbadėjęs. Užmigsiu, o Taškiukas mane užmuš“.

Fintenas susirūpinęs. „Nagi, nagi, pavėluosime. Nagi, Frensi, paskubėk“.

„Neisiu, Fintenai. Tu pavalgei priešpiečius. Mes negavome nieko“.

Pedis pratrūksta: „Tu suknistas progų ieškotojas, Fintenai. Štai kas esi, suknistas pavyduolis su savo suknistu sudaužtiniu ir suknista Švenčiausiąja Jėzaus Širdimi ant sienos, ir suknistu šventintu vandeniu. Pabučiuok man į subinę, Fintenai“.

„O, Patrikai“.

„Eik šikt su savo dūsavimais, Fintenai. Eime, Frenki“.

Fintenas nubėga į mokyklą. Mudu su Pedžių įsibrauname į vaismedžių sodą Balinakuroje. Perlipame per sieną, mus užsipuola įtūžęs šuo, bet Pedis jį užkalbina, sako, kad jis geras šunelis, o mes alkani, tegu jis bėga namo pas savo motiną. Šuo laižo Pedžiui veidą ir nutripsena vizgindamas uodegą, Pedis patenkintas savimi. Į marškinių užančius prisikemšame tiek obuolių, kad vos galime perlipti per sieną, pasiekiame kažkieno lauką, atsisėdame prie gyvatvorės ir valgome obuolius, kol nebegalime praryti nė kąsnelio, tada kišame veidus po švaraus šalto vandens srove. Paskui nubėgame į priešingus griovio galus nusišikti, nusišluostome užpakalius žole ir storais lapais. Pedis tupi ir džiūgauja: „Nieko nėra geriau pasaulyje kaip iki soties prisivalgyti obuolių, atsigerti vandens ir gerai nusišikti, geriau už bet kokį sudaužtinį su sūriu ir garstyčiomis, o Taškiukas O’Neilas gali susigrūsti savo obuolį į subinę“.

Lauke stovi trys karvės, priglaudusios galvas prie akmenų sienos, ir mukia. Pedis tarsteli: „Jergutėliau, laikas melžti“. Jis perlipa tvorą, atsigula ant nugaros po karve, jos didelis tešmuo kybo jam virš veido. Jis tampo spenį ir čiurškia pieną sau į burną. Liovęsis čiurkšti kviečia: „Eikš, Frenki, šviežias pienas. Kaip miela. Čiupk tą kitą karvę, jos visos pasiruošusios duoti pieno“.

Gulu po karve ir tampau spenį, bet karvė spardosi ir trypčioja, man atrodo, kad ji mane pribaigs. Prieina Pedis ir rodo, kaip reikia tempti, stipriai ir tiesiai, tada pienas ištrykšta galinga srove. Mudu gulime po viena karve ir puikiai leidžiame laiką čiurkšdami pieną, bet staiga pasigirsta riksmas, per lauką atlekia vyras su lazda. Per akimirką įveikiame sieną, o jis negali jos perlipti, nes apsiavęs kaliošais. Jis stovi prie sienos, mojuoja lazda ir šaukia, kad jei kada mus nutvers, suspardys subines. Mes juokiamės, nes pasprukome, svarstau, kodėl pasaulyje, pilname pieno ir obuolių, kažkas turi badauti.

Pedžiui nieko nereiškia pasakyti, kad Taškutis gali susikišti savo obuolį į subinę, bet aš nenoriu amžinai vogti obuolių ir melžti karvių, taigi visada mėginu laimėti Taškučio obuolio lupeną, kad galėčiau grįžti namo ir papasakoti tėčiui, kaip atsakiau į sunkius klausimus.

Grįžtame atgal per Balinakurą. Lyja ir žaibuoja, bėgame, bet man sunku, nes vienas batas pliaukši ir grasina mane pargriauti. Pedis gali lėkti kiek įkabina savo ilgomis basomis kojomis, girdžiu, kaip jis šlepsi šaligatviu. Mano batai ir kojinės permirkę, girdėti šliur, šliur, šliur. Pedis tai išgirsta, ir mes sukuriame dainą iš dviejų garsų: šlep šlep, šliur šliur, šlep šliur, šliur šlep. Taip kvatojame iš savo dainos, kad turime prisilaikyti vienas kito. Lietus įsismarkauja, žinome, kad negalime stovėti po medžiu, nes iškepsime, tad atsistojame prie durų, kurias po valandžiukės atidaro stambi kambarinė baltu mažu kyku ir juoda suknute su balta prijuoste, ji liepia mums trauktis nuo durų ir nedaryti gėdos. Mes bėgame tolyn, Pedis sušunka: „Malingerio telyčia, mėsos kalnas“, juokiasi, kol užspringsta ir turi atsiremti į sieną pailsėti. Nebėra prasmės slėptis nuo lietaus, mes permirkome kiaurai, tad keliaujame į O’Konoro prospektą. Pedis sako apie Malingerio telyčią išgirdęs iš savo dėdės Piterio, to, kuris su anglų armija buvo Indijoje, jie turi jo nuotrauką, jis stovi su šalmuotais kareiviais, laikančiais šautuvus, krūtines apsijuosusiais šovinių diržais, ten yra ir tamsiaodžių uniformuotų vyrų, jie indai, ištikimi karaliui. Dėdė Piteris puikiai praleido laiką vietoje, vadinamoje Kašmyru — ji gražesnė už Kilarnį, apie kurį visada pliurpiama ir dainuojama. Pedis vėl ima taukšti, kaip jis pabėgs ir gyvens Indijoje šilkinėje palapinėje su mergina, turinčia raudoną tašką ant kaktos, valgys aštrų troškinį ir figas, nuo tų šnekų aš praalkstu, nors ir prisikimšau obuolių su pienu.