Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Brendanas Kviglis, sere“.

„Šis berniukas eis toli. Kur jis eis, vaikai?“

„Toli, sere“.

„Iš tiesų taip ir bus. Berniukas, kuris nori šį tą sužinoti apie Euklido grakštumą, eleganciją ir grožį, eis tik aukštyn, ne kur kitur. Kuria kryptimi eis šis berniukas, ir jokiu būdu ne kitur?“

„Aukštyn, sere“.

„Be Euklido, berniukai, matematika būtų varganas drebantis padaras. Be Euklido negalėtume eiti iš čia į ten. Be Euklido dviratis neturėtų ratų. Be Euklido šventasis Juozapas nebūtų buvęs dailidė, nes dailidės amatas yra geometrija, o geometrija yra dailidės amatas. Be Euklido šios mokyklos niekada nebūtų atsiradę“.

Pedis Klohesis murma už manęs: „Suknistas Euklidas“.

Taškiukas užrinka: „Tu, vaike, kuo tu vardu?“

„Klohesis, sere“.

„A, berniukas skraido su vienu sparnu. Koks tavo krikšto vardas?“

„Pedis“.

„Ką Pedis?“

„Pedis, sere“.

„Ir ką tu, Pedi, sakei Makortui?“

„Sakiau, kad turėtume klauptis ant abiejų kelių ir dėkoti Dievui už Euklidą“.

„Aišku, Klohesi. Matau, kaip melas it žaizda graužia tau liežuvį. Ką aš matau, berniukai?“

„Melą, sere“.

„Ir ką daro tas melas, berniukai?“

„Graužia, sere“.

„Ką, berniukai, ką graužia?“

„Liežuvį, sere“.

„Euklidas, berniukai, buvo graikas. Kas yra graikas, Klohesi?“

„Kažkoks svetimšalis, sere“.

„Klohesi, tu pusgalvis. Na, Brendanai, tu tikrai žinai, kas yra graikas“.

„Taip, sere. Euklidas buvo graikas“.

Taškiukas jam šypteli. Jis sako Klohesiui, jog šis turėtų stengtis būti panašus į Kviglį, kuris žino, kas yra graikas. Jis nubrėžia dvi tieses vieną šalia kitos ir aiškina, kad tai lygiagrečios tiesės, jos stebuklingos ir paslaptingos, nes niekada nesusikerta, net jei jos būtų tęsiamos iki begalybės, net jei nudryktų iki paties Dievo pečių, o tai, berniukai, tolimas kelias, nors yra toks Vokietijos žydas, kuris griauna visą pasaulį su savo idėjomis apie lygiagrečias tieses.

Mes klausomės Taškiuko ir svarstome, ką visa tai turi bendra su pasauliu, su vokiečiais, kurie žygiuoja kur užsigeidę ir bombarduoja viską, kas pakliūva po ranka. Mes patys negalime jo paklausti, bet galime priversti tai padaryti Brendaną Kviglį. Visiems aišku, kad Brendanas mokytojo numylėtinis, vadinasi, jis gali klausti bet ko. Po pamokų reikalaujame, kad Brendanas rytoj užduotų tokį klausimą: kokia nauda iš Euklido ir visų tų tiesių, kurios driekiasi iki begalybės, jei vokiečiai bombarduoja pasaulį? Brendanas sako nenorįs būti mokytojo numylėtiniu, jis to neprašė, jis nenori užduoti šito klausimo. Jis bijo, kad išgirdęs tokį klausimą Taškiukas jį užsipuls. Mes pagrasiname, kad jei jis neišdrįs paklausti, mes patys jį užsipulsime.

Kitą dieną Brendanas kelia ranką. Taškiukas jam šypteli. „Sere, kokia nauda iš Euklido ir visų tų tiesių, jei vokiečiai bombarduoja viską, kas pakliūva jiems po ranka?“

Šypsenėlė pranyksta. „Ak, Brendanai. Ak, Kvigli. O, berniukai, berniukai“.

Jis paguldo lazdą ant stalo ir užsimerkęs stovi ant pakylos. „Kokia nauda iš Euklido? — kartoja jis. — Nauda? Be Euklido Messerschmittas niekada nebūtų pakilęs į dangų. Be Euklido Spitfire negalėtų šokinėti nuo debesies ant debesies. Euklidas suteikia mums grakštumą, grožį ir eleganciją. Ką jis suteikia, berniukai?“

„Grakštumą, sere“.

„Ir?“

„Grožį, sere“.

„Ir?“

„Eleganciją, sere“.

„Euklidas yra baigtinis ir dieviškas. Ar suprantate tai, berniukai?“

„Taip, sere“.

„Abejoju tuo, berniukai, abejoju. Mylėti Euklidą reiškia būti vienišam šiame pasaulyje“.

Jis atsimerkia, atsidūsta, jo akys sudrėksta.

Pedį Klohesį vieną dieną po pamokų sustabdo ponas O’Di, kuris moko penktą klasę. Ponas O’Di klausia: „Tu, kuo tu vardu?“

„Klohesis, sere“.

„Kelintoje tu klasėje?“

„Ketvirtoje klasėje, sere“.

„Sakyk man, Klohesi, ar jūsų mokytojas kalba jums apie Euklidą?“

„Taip, sere“.

„Ir ką jis sako?“

„Jis sako, kad jis graikas“.

„Aišku, tu mulki. Ką dar jis sako?“

„Jis sako, kad be Euklido nebūtų mūsų mokyklos“.

„A. Na, ar jis piešia ką nors ant lentos?“

„Jis piešia dvi linijas, kurios niekada nesusikerta, net jei nusileistų ant Dievo pečių“.

„Dievo motina!“

„Ne, sere. Dievo pečiai“.

Kitą dieną prie mūsų klasės durų kyla didelis triukšmas, ponas O’Di šaukia: „Išeik, O’Neilai, tu baily, tu progų ieškotojau“. Mes girdime, ką jis sako, nes duryse išdaužtas stiklas.

Naujasis mokyklos direktorius, ponas O’Haloranas, ramina: „Nagi, nagi, pone O’Di. Tvardykitės. Nesiginčykite prie mokinių“.

„Ką gi, tada, pone O’Haloranai, liepkite jam liautis dėsčius geometriją. Geometrija skirta penktai klasei, o ne ketvirtai. Geometrija yra mano. Liepkite jam dėstyti dalybą, o Euklidą palikti man. Dalyba yra viskas, ką gali aprėpti jo intelektas, Dieve, padėk mums. Nenoriu, kad šių berniukų protus griautų tas progų ieškotojas ant pakylos, kad dalytų obuolio žieveles ir kairėn dešinėn sėtų diarėją. Pasakykite jam, kad Euklidas yra mano, pone O’Haloranai, arba aš sustabdysiu tą greituolį“.

Ponas O’Haloranas liepia ponui O’Di grįžti į klasę ir kviečia poną O’Neilą į koridorių. Ponas O’Haloranas sako: „Nagi, pone O’Neilai, aš jau anksčiau jūsų prašiau, kad vengtumėte Euklido“.

„Taip, pone O’Haloranai, bet lygiai taip galite prašyti, kad liaučiausi kas dieną valgęs obuolius“.

„Aš reikalauju, pone O’Neilai. Daugiau jokio Euklido“.

Ponas O’Neilas grįžta į klasę, jo akys vėl drėgnos. Jis sako, kad maža kas pasikeitė nuo graikų laikų, nes barbarų legionas vėl žengia pro vartus. Kas pasikeitė nuo graikų laikų, berniukai?

Kančia stebėti, kaip ponas O’Neilas kas dieną lupa obuolį, matyti tas ilgas raudonas ar žalias lupenas, o jei sėdi netoli jo, gali užuosti ir obuolio gaivą. Jei tą dieną buvai geras berniukas ir atsakei į klausimus, jis atiduoda lupeną ir leidžia ją suvalgyti prie savo stalo, tad gali kramtyti ramiai, niekas prie tavęs nesikabina, ne taip, kaip kieme. Kieme zyztų: duok ir man kąsnelį, duok ir man kąsnelį, tau pasiseka, jei pačiam lieka bent skiautelė.

Kartais mokytojo klausimai būna per sunkūs, tomis dienomis jis mus nubaudžia ir išmeta obuolio lupeną į šiukšlių krepšį. Tada pasikviečia berniuką iš kitos klasės, kad jis išpiltų šiukšlių kibirą į krosnį ir sudegintų popierius su obuolio lupena, arba palieka kibirą valytojai, Nelei Ahen, kad ši viską išgabentų dideliame brezentiniame maiše. Mes prašome Nelės, kad ji palaikytų lupeną mums, kol jos nesurijo žiurkės, bet ji pavargsta, kol viena išplauna visą mokyklą, ir šaukia ant mūsų: „Turiu ką veikti gyvenime, užuot tramdžiusi gaują, besiknisančią šiukšlėse dėl obuolio žievelės. Eikit šalin“.

Mokytojas lėtai lupa obuolį. Žvalgosi po kambarį vos prašiepęs lūpas. Erzina mus: „Kaip jums atrodo, berniukai, gal lupeną atiduoti balandžiams ant palangės?“ Mes atsakome: „Ne, sere, balandžiai nelesa obuolių“. Pedis Klohesis šaukia: „Nuo obuolių jie suviduriuos, sere, ir kieme apdirbs mums galvas“.

„Klohesi, tu mulkis. Ar žinai, kas yra mulkis?“

„Ne, sere“.

„Tai airiškai, Klohesi, tavo gimtąja kalba, Klohesi. Mulkis yra kvailys, Klohesi. Tu ir esi mulkis. Kas jis toks, berniukai?“

„Mulkis, sere“.

Klohesis sako: „Taip mane pavadino ir ponas O’Di, mulkiu“.