Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Šeštadienio rytą mama išgeria arbatą ir pareiškia: „Tu šoksi“.

„Šoksiu? Kodėl?“

„Tau septyneri, tu priėmei Pirmąją Komuniją, o dabar laikas šokiams. Veduosi tave į Katerinos gatvę pas ponią O’Konor į airių šokių pamokas. Vaikščiosi ten kiekvieną šeštadienio rytą, nebeturėsi laiko valkiotis gatvėmis. Nebevaikštinėsi po Limeriką su chuliganais“.

Ji liepia man nusiprausti, nepamiršti ausų ir kaklo, susišukuoti plaukus, išsišnirpšti nosį, pakeisti tą veido išraišką — kokią išraišką? — nesvarbu, kad tik jos neliktų, apsimauti kojines ir apsiauti Pirmosios Komunijos batus, kurie, sako ji, jau sugadinti, nes negaliu praeiti pro skardinę ar akmenį jų nepaspyręs. Ji išvargo stovėdama eilėje prie Šv. Vincento Pauliečio draugijos ir prašinėdama batų man ir Malachiui, ir viskas tam, kad galėtume nudaužyti batų nosis pakeliui viską spardydami. „Tavo tėvas sako, kad niekada ne per anksti mokytis savo protėvių dainų ir šokių“.

„Kas yra protėviai?“

„Nesvarbu, — sako ji, — tu eisi šokti“.

Svarstau, kaip galėsiu mirti už Airiją, jei dar turiu dainuoti ir šokti už ją. Svarstau, kodėl niekada nesakoma: gali valgyti saldainius, neiti į mokyklą ar pasitaškyti vandenyje už Airiją.

Mama bara: „Nebūk toks gudrus, nes nusuksiu ausį“.

Kirilas Bensonas yra šokėjas. Nuo pečių iki kelių jis apsikarstęs medaliais. Jis laimi varžybas visoje Airijoje ir atrodo meilutis su melsvu kiltu. Jis yra motinos viltis, jo vardas nuolat pakliūva į laikraščius, aišku, jog jis parneša namo kelis papildomus svarus. Nesimato jo šėlstančio gatvėse ir viską spardančio, kol pirštai išlenda iš batų, o, ne, jis geras berniukas, jis šoka savo vargšei motinai.

Mama sudrėkina seną rankšluostį ir trina man veidą, kol ima gelti, paskui apsuka rankšluostį ant piršto ir kiša man į ausis sakydama, kad čia tiek sieros, jog galima auginti bulves. Ji sušlapina man plaukus, kad jie sugultų, liepia užsičiaupti ir liautis inkštus, nes šios šokių pamokos kiekvieną šeštadienį jai kainuos šešis pensus, kuriuos galėjau užsidirbti nešiodamas Bilui Galvinui pietus, Dievas žino, ji vargiai gali tai sau leisti. Mėginu ją atkalbėti: „Ak, mama, juk tikrai neprivalai siųsti mane į šokių mokyklą, vietoj to galėtum surūkyti skanią „Laukinę vynuogę“ ir išgerti puodelį arbatos“. Bet ji sako: „Oi, argi tu ne gudrutis? Tu šoksi, net jei tektų mesti rūkyti amžiams“.

Jei mano draugeliai pamatys, kaip motina tempia mane gatvėmis į airių šokių pamoką, užsitrauksiu didžiulę gėdą. Gal ir neblogai yra šokti ir apsimesti, jog esi Fredas Asteras, nes gali striksėti po sceną su Džindžer Rodžers. Bet airių šokiuose nebus Džindžer Rodžers, ten negalima strikinėti. Stovi išsitiesęs, rankas prispaudęs prie šonų, kojas kiloji viršun ir į šonus, niekada nesišypsai. Dėdė Pa Kytingas sako, kad airių šokėjai atrodo tarsi į subinę būtų įsikišę plieninius strypus, bet negaliu to sakyti mamai, ji mane užmuštų.

Ponios O’Konor gramofonas groja airių džigą arba rilį, berniukai ir mergaitės šoka kilodami kojas ir prispaudę rankas prie šonų. Ponia O’Konor — aukšta stambi moteris, kai ji sustabdo plokštelę, kad parodytų žingsnelius, taukai prie jos smakro ir kulkšnių suliula, o aš svarstau, kaip ji gali mokyti šokių. Ji prieina prie motinos ir klausia: „Tad čia mažasis Frenkis? Manau, šiuose namuose prasideda šokėjų kelias į viršūnę. Berniukai ir mergaitės, ar čia prasideda šokėjų kelias į viršūnę?“

„Taip, ponia O’Konor“.

Mama sako: „Turiu šešiapensį, ponia O’Konor“.

„O, taip, ponia Makort, palaukite minutėlę“.

Ji nukrypuoja prie stalo ir atneša juodo berniuko galvą garbanotais plaukais, didelėmis akimis, storomis raudonomis lūpomis ir praverta burna. Ji liepia man dėti šešiapensį į burną ir atitraukti ranką, kol juodukas man neįkando. Berniukai ir mergaitės žiūri ir šypsosi. Įmetu šešiapensį ir atitraukiu ranką, kol burna nesusičiaupė. Visi juokiasi, žinau, kad jie norėjo pamatyti, kaip ta burna sučiumpa mano ranką. Ponia O’Konor žiopčioja, juokiasi ir sako mano motinai: „Kas per bliovimas, a?“ Mama pritaria, tai išties bliovimas. Ji liepia man gražiai elgtis ir namo pareiti šokant.

Nenoriu likti čia, kur ponia O’Konor negali pati paimti šešiapensio ir todėl beveik leidžia man prarasti ranką juoduko burnoje. Nenoriu likti čia, kur reikia išsirikiuoti su berniukais ir mergaitėmis, ištiesti nugarą, prie šonų priglausti rankas, žiūrėti į priekį, nežiūrėti žemyn, judinti kojas, judinti kojas, žiūrėti į Kirilą, ir štai pasirodo Kirilas su melsvu kiltu, medaliai skimbčioja, medaliai už viena ar kita, mergaitės myli Kirilą, ponia O’Konor irgi myli Kirilą, juk jis atnešė jai šlovę, argi ji neišmokė jo kiekvieno žingsnelio, o, šok, Kirilai, šok, o, Jėzau, jis skraido po kambarį, jis angelas, ką tik nusileidęs iš dangaus, liaukis raukytis, Frenki Makortai, kitaip tavo veidas pavirs sudžiūvusią bulve, šok, Frenki, šok, kilnok kojas dėl Dievo meilės, viensdutrysketuripenkišešiseptyni, viensdutrys ir viensdutrys, Maura, padėk tam Frenkiui Makortui, kol jis visiškai nesusuko kojų aplink savo pakaušį, padėk jam, Maura.

Maura yra didelė mergaitė, maždaug dešimties. Ji atšokuoja prie manęs, jos dantys balti, šokių suknelė išmarginta senoviniais auksiniais, geltonais ir žaliais raštais. Ji sako: „Duok ranką, mažyli“. Ji suka mane aplink kambarį, kol apsvaigsta galva, aš visiškai sukvailėju, išraustu, apsikvailinu iki ašarų, mane išgelbsti sustojusi plokštelė ir gramofono šnypštimas.

Ponia O’Konor sako: „O, ačiū tau, Maura, kitą savaitę, Kirilai, galėsi parodyti Frenkiui keletą tave išgarsinusių žingsnelių. Iki kitos savaitės, berniukai ir mergaitės, ir nepamirškite šešiapensio mažajam juodukui“.

Berniukai ir mergaitės išeina drauge. Aš nusileidžiu laiptais ir sprunku pro duris, tikėdamasis, kad draugeliai nepamatys manęs su sijonuotais berniukais ir mergaitėmis baltais dantimis bei įmantriomis senovinėmis suknelėmis.

Mama geria arbatą su Braidė Hanon, savo kaimyne. Mama klausia, ko išmokau, ir priverčia mane šokti virtuvėje, viensdutrysketuripenkišešiseptyni viensdutrys ir viensdutrys. Jos iš širdies kvatoja. „Neblogai kaip pirmą kartą. Po mėnesio būsi tikras Kirilas Bensonas“.

„Nenoriu būti Kirilas Bensonas. Noriu būti Fredas Asteras“.

Jos ima isteriškai juoktis, net arbata tyška iš bumų. „Jergutėliau, — kikena Braidė. — Argi jis ne puikios nuomonės apie save? Fredai Asterai, kaip laikaisi?“

Mama sako, kad Fredas Asteras kiekvieną šeštadienį lankė pamokas, užuot lakstęs ir spardęs viską, kad iš batų išlįstų pirštai. Jei aš noriu būti kaip jis, turiu kiekvieną savaitę lankytis pas ponią O’Konor.

Ketvirto šeštadienio rytą į mūsų duris beldžiasi Bilis Kempbelas. „Ponia Makort, ar gali Frenkis išeiti į lauką pažaisti?“ Mama atšauna: „Ne, Bili, Frenkis eis į šokių pamoką“.

Jis laukia manęs Kareivinių kalvos papėdėje. Klausia, kodėl aš šoku, juk visi žino, kad šokiai — lepūnėlių užsiėmimas, galiausiai kaip Kirilas Bensonas segėsiu kiltą, apsikarstysiu medaliais ir šoksiu su mergiotėmis. Jis sako, kad po to jau tikrai sėdėsiu virtuvėje ir megsiu kojines. Sako, kad šokiai mane sunaikins, kad aš nebegalėsiu žaisti jokio futbolo, nei amerikietiškojo, nei regbio ar airiškojo, nes šokėjai bėga kaip lepūnėliai, ir visi juoksis.

Sakau jam, kad nebus jokių šokių, kad kišenėje turiu šešiapensį, kuris turėjo patekti į ponios O’Konor juoduko burną, geriau eisiu į Lyrikos kiną. Už šešiapensį galime nueiti abu, ir dar liks dvipensis dviem Klyvio iriso gabalėliams, mes puikiai praleisime laiką, žiūrėdami „Raudonojo šalavijo raitelius“.