Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Tėtis su mama sėdi prie židinio, jie nori pamatyti, kokių žingsnelių išmokau šiandien, ir sužinoti, kaip jie vadinasi. Aš jau atlikau „Enio apgultį“ ir „Limeriko sienas“, tai tikri šokiai. Dabar turiu sukurti pavadinimus ir šokius. Mama sako niekada negirdėjusi apie šokį, vadinamą „Dinglio apgultis“, bet jei išmokau, tebūnie, rodyk, ir aš šoku po virtuvę, prispaudęs rankas prie šonų ir kurdamas savo muziką, didli ai di ai di ai didli ai tru tu tru tu, tėtis su mama ploja man į taktą. Tėtis sako: „Ak, koks nuostabus šokis, būsi puikus airių šokėjas ir vyrų, mirusių už savo šalį, viltis“. Mama abejoja: „Kaip už šešiapensį, tai nelabai kas“.

Kitą savaitę rodo Džordžo Rafto filmą, vėliau — kaubojų filmą su Džordžu O’Brajenu. Paskui rodomas Džeimsas Kagnis, bet aš negaliu pasiimti Bilio, nes noriu prie Klyvio iriso nusipirkti plytelę šokolado. Puikiai leidžiu laiką, bet staiga mane suriečia baisus skausmas burnoje, dantis prilimpa prie iriso, raunasi, skausmas mane žudo. Vis dėlto negaliu prarasti iriso, išsitraukiu dantį ir deduosi jį į kišenę, kramtau irisą kita burnos puse, burnoje pilna kraujo. Vieną pusę skauda, kitoje jaučiu skanutėlį irisą, prisimenu, kaip sakydavo dėdė Pa Kytingas: būna atvejų, kai nežinai, ar apsišikti, ar apakti.

Turiu grįžti namo, nerimauju, nes negalima vaikštinėti po pasaulį be danties tikintis, kad to nesužinos tavo motina. Motinos viską žino, jos visada apžiūri burną, tikrina, ar kuo nesusirgai. Ji sėdi prie ugnies, tėtis irgi ten, jie uždavinėja man tuos pačius klausimus apie šokius ir šokių pavadinimus. Sakau, kad išmokau „Korko sienas“, ir šoku virtuvėje niūniuodamas susikurtą melodiją ir mirdamas nuo danties skausmo. Mama stebisi: „Korko sienos, dievulėliau, nėra tokio šokio“. Tėtis kviečia: „Eik šen. Atsistok priešais mane. Pasakyk tiesą, ar šiandien ėjai į šokių pamoką?“

Nebegaliu meluoti, nes nežmoniškai gelia dantenas, burnoje pilna kraujo. Be to, nujaučiu, kad jie ir taip viską žino, kaip tik šitai dabar man ir sako. Kažkoks gyvačiukas iš šokių mokyklos pamatė, kaip ėjau į Lyrikos kiną, ir išplepėjo, o ponia O’Konor atsiuntė raštelį, kuriame pranešė, kad jau amžiai kaip manęs nematė, ar man viskas gerai, juk buvau daug žadantis, galėjau eiti paties didžiojo Kirilo Bensono keliu.

Tėčiui nerūpi mano dantis, niekas nerūpi. Jis sako, kad turėsiu eiti išpažinties, tempia mane į Redemptorių bažnyčią, šiandien šeštadienis, išpažintys klausomos visą dieną. Jis sako, kad esu blogas berniukas, jam gėda dėl manęs, kad ėjau į kiną, užuot mokęsis tautinių airių šokių, džigo, rilio, šokių, kurie rodo, kaip vyrai ir moterys kovėsi ir mirė tais liūdnais šimtmečiais. Jis pasakoja, kad buvo pakarta daug jaunų vaikinų, jie dabar pūva kalkių duobėje, bet mielu noru prisikeltų ir šoktų airių šokius.

Kunigas senas, turiu jam rėkte išrėkti savo nuodėmes, jis man sako, kad esu chuliganas, nes ėjau į kiną, užuot ėjęs į šokių pamokas, nors jis pats manąs, jog šokiai — pavojingas dalykas, beveik toks pat blogas, kaip ir filmai, kad jie sukelia nuodėmingų minčių, bet net jei šokiai ir yra bjaurastis, nusidėjau paimdamas motinos šešiapensį ir meluodamas, pragare tokiems kaip aš yra karšta vietelė, dešimt dienų kalbėk rožinį ir prašyk Dievo atleidimo, nes tu šoki prie pat pragaro vartų, mano vaike.

Man septyneri, aštuoneri, devyneri, netrukus bus dešimt, o tėtis vis dar neranda darbo. Rytais jis geria arbatą, pasirašo dėl pašalpos darbo biržoje, skaito laikraščius Kamegio bibliotekoje, eina į tolimus žygius šalies gilumon. Jei gauna darbą Limeriko cemento gamykloje ar Renko malūne, praranda jį trečią savaitę. Praranda, nes trečią darbo penktadienį eina per aludes, prageria visą uždarbį ir praleidžia pusę darbo dienos šeštadienio rytą.

Mama klausia: „Kodėl negali būti kaip kiti Limeriko vyrai? Jie grįžta namo iki šeštą valandą suskambant „Viešpaties angelui“, atiduoda savo algas, persivelka marškinius, geria arbatą, gauna keletą šilingų iš žmonos ir eina į aludę išgerti bokalą ar du“.

Mama sako Braidei Hanon, kad tėtis negali būti toks, kad jis toks nebus. Sako, kad jis tikras prakeiktas kvailys, kai šitaip eina per aludes ir stato kitiems bokalus, o jo paties vaikai sėdi namie prie nugaros prilipusiais pilvais, jie nori padorios vakarienės. Jis girsis pasauliui, kad atliko savo pareigą Airijai, nors tai nebuvo nei reikalinga, nei naudinga, kad jis džiugiai mirs už Airiją, kai bus pakviestas, kad jis gailisi, jog turi tik vieną gyvenimą, kurį galėtų atiduoti už vargšę nelaimingą šalį, o jei kas nors paprieštaraus, bus pakviestas išeiti laukan ir išsiaiškinti viską kartą ir visiems laikams.

„O, ne, — tęsia mama, — jie neprieštarauja ir neišeina laukan, ta govėda skardininkų, supirkinėtojų ir pavyduolių, kurie karkso aludėse. Jie tvirtina, kad jis yra šaunus, net jei kilęs iš šiaurės, ir kad garbė gauti bokalą iš tokio patrioto“.

Mama guodžiasi Braidei: „Dėl Dievo meilės, nežinau, ką daryti. Savaitės pašalpa yra devyniolika šilingų ir šešiapensis, už nuomą sumokame šešis, lieka trylika šilingų, už kuriuos reikia išmaitinti ir aprengti penkis žmones bei susišildyti žiemą“.

Braidė išsitraukia „Laukinę vynuogę“, geria arbatą ir skelbia, kad Dievas yra geras. Mama atrėžia neabejojanti, kad Dievas yra geras kam nors ir kur nors, bet Jo jau seniai niekas nematė Limeriko gatvėse.

Braidė juokiasi: „Oi, Andžela, už tai gali patekti į pragarą“. Mama atšauna: „Argi aš dar jame nesu, Braidė?“

Jos juokiasi, geria arbatą, rūko „Laukines vynuoges“ ir guodžiasi viena kitai, kad cigaretės yra vienintelis jų malonumas.

„Aha“.

Klausimas Kviglis praneša man, kad penktadienį turiu eiti į Redemptorių bažnyčią ir įstoti į berniukų skyrių Arkos brolijoje. Privalai įstoti. Negali atsisakyti. Ten turi įstoti visi berniukai iš gatvelių ir skersgatvių, jei jų tėvai gyvena iš bedarbio pašalpos ar yra paprasti darbininkai.

Klausimas sako: „Tavo tėvas yra svetimšalis iš šiaurės, jam tai nesvarbu, bet tu vis viena turi įstoti“.

Visi žino, kad Limerikas — švenčiausias miestas Airijoje, nes jis turi Šventosios Šeimos, svarbiausios bendrijos pasaulyje, Arkos broliją. Bet kuris miestas gali turėti broliją, bet tik Limerikas turi Arką.

Mūsų brolija užplūsta Redemptorių bažnyčią penkis vakarus per savaitę, trys skirti vyrams, vienas moterims, vienas berniukams. Čia vyksta palaiminimas, angliškai, airiškai ir lotyniškai giedamos giesmės, o labiausiai šios bažnyčios kunigai pagarsėję ilgais išraiškingais pamokslais. Jų pamokslai gelbsti milijonus kinų ir kitų pagonių, kad jie nesudegtų pragare kartu su protestantais.

Klausimas sako, kad privaloma įstoti į broliją, motina galėtų apie tai pranešti Šv. Vincento Pauliečio draugijai, tada jie žinotų, jog esi geras katalikas. Jis sako, kad jo tėvas yra ištikimas brolijos narys, štai kodėl jis gavo gerą darbą, suteikiantį teisę į pensiją — valo išvietes geležinkelio stotyje, o kai jis pats užaugs, irgi gaus gerą darbą, jei tik nepabėgs ir neįstos į Kanados karališkąją raitąją policiją, kad galėtų dainuoti „Aš tave kviečiu, ūū-ū“, kaip Nelsonas Edis, dainuojantis Žanetei Makdonald, mirštančiai džiova ant sofos. Jei jis mane atsivestų į broliją, raštininkas įrašytų jo vardą didžiojoje knygoje, gal kurią dieną jis net būtų pakeltas į skyriaus prefektus, o šito jis trokšta labiausiai, aišku, po Karališkojo raitelio uniformos.

Prefektas vadovauja skyriui, kurį sudaro trisdešimt berniukų iš tų pačių gatvelių ir skersgatvių. Kiekvienas skyrius turi tam tikro šventojo vardą, jo paveikslas nutapytas skyde, prikaltame ant stiebo prie prefekto kėdės. Prefektas ir jo padėjėjas visus prižiūri, taigi jie gali pliaukštelėti mums per pakaušį, jei kikename per palaiminimą ar kitaip šventvagiaujame. Jei praleidi kokį vakarą, raštininkas pasidomi, kodėl, gal tu šaliniesi brolijos, jis net gali pareikšti kitam raštininkui: manau, mūsų draugužis suvalgė sriubos. Tai blogiausias dalykas, kuriuo galima apkaltinti bet kurį Limeriko ar net visos Airijos kataliką dėl to, kas nutiko per didįjį badmetį. Jei nepasirodai dukart, raštininkas siunčia tau geltoną kvietimą ateiti ir pasiaiškinti, o jei nepasirodai triskart, siunčia būrį, penkių ar šešių didesnių berniukų iš tavo skyriaus grupę, kuri apieško gatves, norėdama įsitikinti, jog neleidi laiko vėjais tuo metu, kai turėtum klūpėti brolijoje ir melstis už kinus ir kitas prarastas sielas. Būrys nueina į tavo namus ir praneša motinai, kad tavo nemirtinga siela pateko į pavojų. Kai kurios motinos susijaudina, bet kitos rėkia: „Eikit nuo mano durų, arba aš išeisiu ir išspardysiu jums subines“. Jos nėra geros brolijos narių motinos, vadovas liepia melstis už jas, kad jos pamatytų savo pasirinkto kelio klaidas.