Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Užvis blogiausias dalykas bus paties brolijos vadovo, tėvo Gorio apsilankymas. Jis stovės gatvelės pradžioje ir riaumos balsu, atvertusiu milijonus kinų: „Kur Frenko Makorto namas?“ Jis riaumoja, nors turi tavo adresą kišenėje ir puikiai žino, kur gyveni. Jis riaumoja, nes nori visiems pranešti, kad tu šaliniesi brolijos ir keli pavojų savo nemirtingai sielai. Motinos persigąsta, tėvai šnabžda: „Manęs nėra, manęs nėra namuose“. Nuo šiol jie prižiūri, ar vaikštai į broliją, kad daugiau jiems nebedarytum gėdos, kad kaimynai nesišnabždėtų jiems už nugaros.

Klausimas vedasi mane į šventojo Finbaro skyrių, prefektas liepia man sėstis ir užsičiaupti. Tai Deklenas Kolopis, jam keturiolika, ant jo kaktos iškilę gumbai, primenantys ragus. Jo tankūs rausvai gelsvi antakiai suaugę į vieną ir kybo virš akių, o rankos karo iki pat kelių. Jis sako, kad kuria geriausią skyrių brolijoje, ir jei kada neateisiu, jis suspardys man subinę taip, kad motina neatpažins. Nėra pasiteisinimo jokiai pravaikštai, vienąsyk kitame skyriuje net mirštantį berniuką atgabeno neštuvais. „Jei kada neateisi, tegu tai būna mirtis, ir ne tavo šeimos nario, o tavo paties. Ar girdi mane?“

„Taip, Deklenai“.

Berniukai mano skyriuje pasakoja, kad dėl puikaus skyriaus lankomumo prefektai gauna apdovanojimų. Deklenas nori kuo greičiau baigti mokyklą ir gauti linoleumo pardavėjo darbą didelėje Kenoko parduotuvėje Patriko gatvėje. Jo dėdė Fonsis daugelį metų ten pardavinėjo linoleumą, užsidirbo tiek pinigų, kad atidarė savo parduotuvę Dubline, kur trys jo sūnūs pardavinėja linoleumą. Tėvas Goris, brolijos vadovas, lengvai gali gauti Deklenui darbą Kenoke, jei jis bus geras prefektas ir užtikrins savo skyriaus lankomumą, štai kodėl Deklenas mus sutrins į miltus, jei kurį vakarą praleisime. Jis sako: „Niekas nestos tarp manęs ir linoleumo“.

Deklenui patinka Klausimas Kviglis, jis kartais leidžia jam praleisti penktadienio vakarą, nes Klausimas yra pasakęs: „Deklenai, kai užaugsiu ir vesiu, visas namo grindis užklosiu linoleumu ir visą jį pirksiu iš tavęs“.

Kiti skyriaus berniukai irgi išmėgino tą pačią gudrybę, bet Deklenas nepasiduoda: „Šalin, bukagalviai, jums pakankamai pasisekė, jei turit naktinį puodą nusimyžti, ką jau kalbėti apie jardus linoleumo“.

Tėtis sako, kad būdamas mano amžiaus jis daugelį metų Tume patarnaudavo per Mišias, dabar ir man atėjo laikas tapti klapčiuku. Mama klausia: „Kokia iš to nauda? Vaikas neturi tinkamų drabužių mokyklai, kur jau čia patarnavimas!“ Tėtis sako, kad klapčiuko mantija pridengs drabužius, mama prieštarauja, kad neturime pinigų mantijai ir jai skalbti kas savaitę.

Tėtis sako, kad tuo pasirūpins Dievas, ir priverčia mane klauptis ant virtuvės grindų. Jis imasi kunigo vaidmens, nes atmintinai moka visas Mišias, o aš turiu žinoti, kaip atsakyti. Jis ištaria: Introibo ad altare De l Aš turiu atsakyti: Ad Deum qui laetificat juventutem meam.

Kas vakarą po arbatos klaupiuosi mokytis lotyniškai, tėtis neleis man keltis, kol netapsiu prefektu. Mama sako, kad jis galėtų leisti bent jau atsisėsti, bet tėtis atkerta, kad lotynų kalba yra šventa, kad jos reikia mokytis ir ja kalbėti klūpant. Juk nepamatysi popiežiaus sėdinčio ir geriančio arbatą, kai jis kalba lotyniškai.

Lotynų kalba sunki, man skauda ir niežti kelius, norėčiau išbėgti pažaisti, bet vis dėlto man patiktų būti klapčiuku, padedančiu kunigui apsivilkti zakristijoje, paskui eiti prie altoriaus, pasipuošus raudona ir balta mantija, kaip mano draugelis Džimis Klarkas, atsakinėti kunigui lotyniškai, kilnoti didžiulę knygą iš vienos tabernakulio pusės į kitą, pilti vyną ir vandenį į taurę, užlieti vandens kunigui ant rankų, skambinti varpeliu per šventinimus, klauptis, lankstytis, siūbuoti smilkyklę per palaiminimą, sėdėti nuošaly, padėjus delnus ant kelių, būti rimtam, kol kunigas sakys pamokslą, tada visi Šv. Juozapo bažnyčioje žiūrės į mane ir žavėsis.

Po dviejų savaičių įsikalu Mišias į galvą, pats laikas eiti į Šv. Juozapo bažnyčią susitikti su zakristijonu Stivenu Keriu, kuris prižiūri klapčiukus. Tėtis nuvalo man batus. Mama suado kojines, įmeta dar anglių į židinį, įkaitina lygintuvą ir išlygina marškinius. Ji užverda vandens, išmazgoja man galvą, kaklą, rankas, kelius ir kiekvieną nuogos odos colį. Ji trina tol, kol ima degti oda, ir sako tėčiui neatleisianti sau, jei jos sūnus murzinas nueitų prie altoriaus. Jai nepatinka, kad mano keliai šašuoti, nes aš lakstau spardydamas skardines ir krintu žemėn apsimesdamas, kad esu geriausias pasaulio futbolininkas. Jai apmaudu, kad namuose neturime nė lašo plaukų aliejaus, bet vanduo su seilėmis irgi sustandins mano plaukus, kad jie nestyrotų kaip juodi šiaudai iš čiužinio. Ji perspėja mane kalbėti garsiai, kai nueisiu į Šv. Juozapo bažnyčią, jokiu būdu nemurmėti angliškai ar lotyniškai. Ji atsidūsta: „Gaila, kad išaugai Pirmosios Komunijos kostiumėlį, bet tau nėra ko gėdytis, tu esi gero kraujo, Makortų, Šyhenų, o mano motinos šeima Gilfoiliai turėjo daug akrų žemės Limeriko grafystėje, kol jos neatėmė anglai ir neatidavė Londono plėšikams“.

Tėtis laiko mane už rankos, einant gatvėmis žmonės dėbso į mus, nes mes kalbamės lotyniškai. Jis pabeldžia į zakristijos duris ir sako Stivenui Keriui: „Tai mano sūnus Frenkas, jis moka lotyniškai ir pasiruošęs tapti klapčiuku“.

Stivenas Keris žiūri į jį, paskui į mane. Tada taria: „Jam neturime vietos“, ir uždaro duris.

Tėtis vis dar laiko mano ranką ir spaudžia ją iki skausmo, aš noriu rėkti. Jis nieko nekalba pakeliui namo. Nusiima kepurę, sėdasi prie židinio ir užsidega „Laukinę vynuogę“. Mama irgi rūko. „Na, — prabyla ji, — ar jis bus klapčiukas?“

„Jam nėra vietos“.

„O, — ji užtraukia dūmą. — Pasakysiu tau, kas čia yra. Tai klasių skirtumai. Jie nenori klapčiukų iš skersgatvių. Jie nenori vaikiščių su šašuotais keliais ir styrančiais plaukais. O, ne, jie nori gražių berniukų, kurių plaukai sutepti aliejumi, kurie avi naujais batais, o jų tėvai vilki kostiumus, ryši kaklaraiščius ir turi nuolatinius darbus. Štai kas yra, sunku laikytis tikėjimo, kai jame tiek snobizmo“.

„Ak, aha“.

„O, velniop tuos ak ir aha. TU tiek ir tesugebi pasakyti. Galėtum nueiti pas kunigą ir išrėžti, kad turi sūnų, kurio galva prikimšta lotynų kalbos, tai kodėl jis negalėtų būti klapčiukas, ką gi jis darys su visa ta lotynų kalba?“

„Ak, užaugęs jis galėtų būti kunigas“.

Klausiu jo, ar galiu eiti laukan ir žaisti. „Taip, — sako jis, — eik į lauką ir žaisk“.

Mama pritaria: „Gali, kurgi ne“.

VI

Ponas O’Neilas yra ketvirtos klasės mokytojas. Vadiname jį Taškučiu, nes jis mažas kaip taškelis. Jis dėsto klasėje su pakyla, taigi gali stovėti virš mūsų ir gąsdinti šermukšnio vytele arba lupti obuolį, kad visi matytume. Pirmą rugsėjo dieną mokykloje jis užrašo ant lentos tris žodžius, kurie čia liks visus mokslo metus: Euklidas, geometrija, idiotas. Jis sako, kad jei pričiups kurį nors, bandantį nutrinti šiuos žodžius, tas berniukas visą likusį gyvenimą galės gyventi su viena ranka. Jis sako, kad tas, kuris nesupranta Euklido teoremų, yra idiotas. „Kartokite paskui mane: tas, kuris nesupranta Euklido teoremų, yra idiotas“. Aišku, visi žinome, kas yra idiotas, nes mokytojai nuolat kartoja, kad tokie ir esame.

Brendanas Kviglis kelia ranką: „Sere, kas yra teorema ir kas yra Euklidas?“

Laukiame, kad Taškutis išplaks Brendaną taip, kaip visi mokytojai, kai jų ko nors paklausi, bet jis šypsodamasis žiūri į Brendaną. „A, nagi, čia berniukas, turintis ne vieną, bet du klausimus. Kuo tu vardu, vaike?“