Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Mokytojas nebelupa obuolio ir uždavinėja mums klausimus apie viską pasaulyje. Geriausiai atsakinėjantis berniukas laimi. „Kelkit rankas, — sako jis. — Kas yra Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas?“

Visos rankos klasėje pakyla, net šlykštu, kai jis užduoda klausimą, į kurį atsakymą žino bet kuris mulkis. Mes šaukiame: „Ruzveltas“.

Tada jis klausia: „Tu, Malkahi, atsakyk, kas stovėjo kryžiaus papėdėje, kai mūsų Viešpats buvo nukryžiuotas?“

Malkahis lėtas. „Dvylika apaštalų, sere“.

„Malkahi, kaip airiškai vadinamas kvailys?“

„Mulkiu, sere“.

„O kas esi tu, Malkahi?“

„Mulkis, sere“.

Fintenas Sleteris kelia ranką. „Žinau, kas stovėjo kryžiaus papėdėje, sere“.

Aišku, Fintenas žino, kas stovėjo kryžiaus papėdėje. Kodėl ne? Jis nuolat laksto į Mišias su motina, kuri pagarsėjo savo šventeiviškumu. Ji tokia šventeiva, kad jos vyras pabėgo į Kanadą kirsti medžių džiaugdamasis, kad paspruko, daugiau apie jį niekas nieko nebegirdėjo. Ji ir Fintenas kiekvieną vakarą kalba rožinį klūpodami virtuvėje ir skaito visokiausius religinius žurnalus: „Mažąjį Švenčiausiosios Širdies pasiuntinį“, „Švyturį“, „Tolimuosius Rytus“, be to, visas knygeles, išleistas Katalikų tiesos draugijos. Jie eina Mišių ir komunijos lietui lyjant ar saulei šviečiant, kiekvieną šeštadienį atlieka išpažintį jėzuitams, kurie išsiskiria tuo, kad domisi protingomis nuodėmėmis, o ne tomis paprastomis, kurias girdi iš skersgatvių gyventojų — šie pasigeria, kartais penktadienį užvalgo mėsos, kad ji nesugestų, dar keikiasi. Fintenas su motina gyvena Katerinos gatvėje, o ponios Sleteri kaimynai vadina ją ponia Aukotoja, nes kad ir kas nutiktų, ar kas susilaužo koją, ar išpila puodelį arbatos, ar kam dingsta vyras, ji sako: „Ką gi, aš melsdamasi tai paaukosiu ir gausiu tiek nuodėmių atleidimų, kad pateksiu į dangų“. Fintenas irgi toks pat. Jei pastumi jį mokyklos kieme ar prasivardžiuoji, jis šypsosi, sako, kad melsis už tave, siūlosi paaukoti tai už savo ir tavo sielas. Berniukai iš Limio nenori, kad Fintenas už juos melstųsi, jie grasina gerai suspardyti jam subinę, jei pričiups jį besimeldžiantį už juos. Jis sako, kad užaugęs nori būti šventasis, o tai juokinga, nes negali būti šventasis, kol nenumirei. Jis sako, kad mūsų vaikaičiai melsis jo paveikslui. Vienas dičkis nusišaipo: „Mano vaikaitis myš ant tavo paveikslo“, o Fintenas tiesiog šypsosi. Jo sesuo pabėgo į Angliją, kai jai sukako septyniolika, visi žino, kad namie jis vilki jos marškinius ir kiekvieną šeštadienio vakarą garbanoja plaukus karštomis geležinėmis žnyplėmis, kad žaviai atrodytų per sekmadienio Mišias. Jei susitinkame eidami į Mišias, jis paklausia: „Argi mano plaukai ne žavūs, Frenki?“ Jam patinka žodis „žavus“, joks kitas berniukas niekada taip nepasakytų.

Aišku, jis žino, kas stovėjo kryžiaus papėdėje. Jis tikriausiai žino, kuo tie žmonės vilkėjo, ką valgė pusryčių, jis sako Taškiukui O’Neilui, kad ten buvo trys Marijos.

Taškiukas kviečia: „Ateik čia, Fintenai, ir atsiimk atlygį“.

Fintenas užtrunka, kol prieina prie pakylos, mes negalime patikėti savo akimis, kai jis išsitraukia kišeninį peiliuką, supjausto obuolio žievelę į mažus gabaliukus, kad galėtų valgyti juos po vieną, o ne grūstų visą lupeną į burną kaip mes, gavę apdovanojimą. Jis pakelia ranką: „Sere, norėčiau atiduoti šiek tiek savo obuolio“.

„Obuolio, Fintenai? Ne, iš tiesų. Tu neturi jokio obuolio, Fintenai. Tik lupeną, tik žievelę. Tu nesi pasiekęs tokių svaiginamų aukštumų, kad galėtum mėgautis visu obuoliu, ir niekada jų nepasieksi. Ar gerai išgirdau — tu nori atiduoti savo atlygį?“

„Taip, sere. Norėčiau atiduoti tris gabalėlius Kvigliui, Klohesiui ir Makortui“.

„Kodėl, Fintenai?“

„Jie mano draugai, sere“.

Berniukai klasėje šaiposi, kumščioja vienas kitą, o man gėda, nes jie sakys, kad garbiniuojuosi plaukus, erzins mokyklos kieme, kodėl jis galvoja, kad aš jo draugas? Jei vaikai sakys, kad vilkiu savo sesers marškinius, nė neverta jiems aiškinti, kad neturiu sesers, jie atsakys — vilkėtum, jei turėtum seserį. Neverta ką nors aiškinti mokyklos kieme, nes visada atsiras kas nors, galintis atsikirsti, nieko negali padaryti, nebent vožtelėti per nosį, o jei kam nors, kas atsikerta, vožtelėsi per nosį, tave kumščiuos ryte, po pietų ir vakare.

Kviglis paima lupenos gabalėlį iš Finteno. „Ačiū, Fintenai“.

Visa klasė dėbso į Klohesį, nes jis didžiausias ir tvirčiausias, jei jis padėkos, aš irgi padėkosiu. Jis burbteli: „Labai ačiū, Fintenai“, ir išrausta. Aš pakartoju: „Labai ačiū, Fintenai“, mėginu neišrausti, bet nieko neišeina, berniukai vėl tyčiojasi, o aš norėčiau jiems užtvoti.

Po pamokų berniūkščiai šaukia: „Fintenai, ehė, Fintenai, ar eini namo suktis savo žavių plaukų?“ Fintenas šypsosi ir lipa mokyklos kiemo laiptais. Dičkis iš septintos klasės sako Pedžiui Klohesiui: „Ir tu tikriausiai suktumeisi plaukus, jei nebūtum plikis nuskusta galva“.

Pedis rikteli: „Užsikimšk“. Anas atkerta: „O, ir kas gi mane privers?“ Pedis bando trenkti kumščiu, bet didysis berniukas trenkia jam į nosį, parverčia jį, pasipila kraujas. Stengiuosi užvožti tam dičkiui, bet jis stveria mane už gerklės ir ima trankyti galvą į sieną, kol akyse pasirodo šviesos ir juodi taškai. Pedis nueina laikydamasis už nosies ir verkdamas, septintokas nustumia mane jam įkandin. Fintenas stovi gatvėje ir klausia: „Oi, Frensi, Frensi, oi, Patrikai, Patrikai, kas nutiko? Kodėl verki, Patrikai?“ Pedis sušniurkščia: „Aš alkanas. Negaliu su niekuo muštis, nes esu išbadėjęs, man kinkos dreba nuo alkio, man gėda“.

Fintenas siūlo: „Eime su manimi, Patrikai. Motina duos mums ko nors“. Pedis nesutinka: „O, ne, mano nosis kraujuoja“.

„Nesijaudink. Ji uždės ką nors tau ant nosies ar priglaus raktą ant sprando. Frensi, tu irgi turi ateiti. Tu visada atrodai alkanas“.

„O, ne, Fintenai“.

„Taip, Frensi“.

„Gerai, Fintenai“.

Finteno butas panašus į koplyčią. Ten kabo du paveikslai, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies ir Tyrosios Marijos Širdies. Jėzus rodo savo širdį su erškėčių vainiku, ugnimi, krauju. Jis palenkęs galvą į kairę, jis didžiai sielvartauja. Mergelė Marija rodo savo širdį, tai būtų graži širdis, jei ne erškėčių vainikas.

Jos galva palenkta į dešinę, ji sielvartauja, nes žino, kad jos sūnaus laukia liūdnas likimas.

Ant kitos sienos kabo vyro rudais drabužiais paveikslas, jį aptūpę paukščiai. Fintenas klausia: „Ar žinai, kas čia, Frensi? Ne? Tai tavo globėjas, šventasis Pranciškus Asyžietis, o ar žinai, kokia šiandien diena?“

„Spalio ketvirtoji“.

„Teisingai, šiandien jo šventė, ypač tau, nes gali prašyti Pranciškaus bet ko, jis tau tikrai viską duos. Štai kodėl norėjau, kad šiandien čia ateitum. Sėskis, Patrikai, sėskis, Frensi“.

Įeina ponia Sleteri su rožinio karoliukais delne. Ji laiminga susipažinusi su naujaisiais Finteno draugais, gal mes norėtume sumuštinio su sūriu? Tik pažiūrėk į savo vargšę nosį, Patrikai. Ji priliečia jo nosį rožinio kryželiu ir sukalba trumpą maldelę. Ji sako, kad šiuos rožinio karoliukus palaimino pats popiežius, jei paprašytum, jie sustabdytų ir upės tėkmę, o ką jau kalbėti apie vargšę Patriko nosį.

Fintenas aiškina, kad nevalgys sumuštinio, jis pasninkaus ir melsis už berniuką, kuris primušė Pedį ir mane. Ponia Sleteri pabučiuoja jam į galvą ir sako, kad jis šventasis, nusileidęs iš dangaus, ji klausia, ar norėtume garstyčių ant sumuštinių, aš atsakau, kad nesu valgęs garstyčių su sūriu ir kad man tai patiktų. Pedis sako: „Nežinau. Gyvenime nesu valgęs sudaužtinio“. Visi juokiamės, svarstau, kaip galima pragyventi dešimt metų kaip Pedis ir neparagauti sumuštinio. Pedis irgi juokiasi, vieni jo dantys balti, kiti pajuodę ir pažaliavę.