Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Bus geriau, jei suvalgysiu ir kitą pusę bulvės, kad jis neklaustų, kodėl gavo tik pusę. Be to, galiu paragauti ir bekono bei kopūstų, o jei suvalgysiu dar vieną bulvę, jis tikrai pagalvos, kad senelė išvis jų neįdėjo.

Antroji bulvė sutirpsta mano burnoje, reikia paragauti dar kąsnelį kopūstų, dar gabaliuką bekono. Dabar išvis nebedaug lieka, jam sukils įtarimų, vadinasi, galiu drąsiai baigti likučius.

Ką daryti? Senelė mane pritvos, mama uždarys namuose ištisus metus. Bilas Gaivinas palaidos mane kalkėse. Pasakysiu jam, kad mane Prieplaukos kelyje užpuolė šuo ir surijo visus pietus, kad man pasisekė pasprukti, kol manęs paties nesurijo.

„O, tikrai? — klausia Bilas Gaivinas. — O koks čia kopūsto lapas kybo ant tavo kelnių? Ar šuo laižė tave su kopūstuotu liežuviu? Eik namo ir pasakyk senelei, kad suvalgei visus mano pietus, o aš mirštu iš alkio prie šitos krosnies“.

„Ji mane užmuš“.

„Liepk jai neužmušti tavęs, kol neatsiųs man puikių pietų, o jei neisi pas ją ir neatneši pietų, nužudysiu tave ir įmesiu tavo lavoną į kalkes, tad tavo motinai nelabai liks prie ko paverkti“.

Senelė klausia: „Ką čia veiki grįžęs su ta skardine? Jis galėjo pats ją parnešti“.

„Jis nori daugiau pietų“.

„Kaip — nori daugiau pietų? Kristau aukštybėse, gal jo pilve yra skylė?“

„Jis miršta iš alkio prie kalkių degimo krosnies“.

„Ar tu tyčiojiesi iš manęs?“

„Jis sakė, kad atsiųstumėte jam puikius pietus“.

„Ne. Nusiunčiau jam pietus“.

„Jis jų negavo“.

„Negavo? Kodėl?“

„Aš juos suvalgiau“.

„Ką?“

„Buvau alkanas, paragavau ir nebegalėjau sustoti“.

„Jėzau, Marija ir šventasis Juozapai!“

Ji taip vožia man per pakaušį, kad pasipila ašaros. Ji rėkia ant manęs kaip mirtį pranašaujanti šmėkla, šokuoja po virtuvę ir grasina nutempti pas kunigą, pas vyskupą, pas patį popiežių, tarsi jis gyventų kažkur netoliese. Ji raiko duoną, mojuoja man peiliu ir ruošia sumuštinius su slėgtainiu ir šaltomis bulvėmis.

„Nunešk sumuštinius Bilui Galvinui, o jei bent pažvairuosi į juos, nunersiu tau kailį“.

Aišku, ji nubėga pas mamą, ir jos susitaria, kad vienintelis būdas man išpirkti savo baisią nuodėmę — tai dvi savaites nešioti pietus be užmokesčio. Kiekvieną sykį turiu parnešti atgal skardinę, vadinasi, turiu sėdėti, spoksoti, kaip Bilas Gaivinas kemša maistą, o jis ne iš tų, kurie paklaustų, ar tu šiandien bent kąsnelį turėjai burnoje.

Kas dieną, kai parnešu skardinę, senelė priverčia mane klauptis prie Švenčiausiosios Širdies skulptūrėlės ir sakyti Jam, kad gailiuosi ir kad visa tai įvyko dėl Bilo Gaivino, protestanto.

Mama sako: „Esu cigarečių kankinė, kaip ir tavo tėvas“.

Namuose gali trūkti arbatos ar duonos, bet mama ir tėtis visada sugeba apsirūpinti cigaretėmis, „Laukinėmis vynuogėmis“. Jie surūko „Laukinę vynuogę“ ryte ir kiekvienąsyk, kai geria arbatą. Jie mums nuolat kartoja, kad niekada nerūkytume, kad tai nesveika plaučiams, nesveika krūtinei, tai sulėtina augimą, bet patys sėdi prie ugnies pūsdami dūmus. Mama grasina: „Jei kada pamatysiu kurį su cigarete burnoje, sudaužysiu marmūzę“. Tėvai aiškina, kad nuo cigarečių išpūva dantys, matome, kad jie nemeluoja. Jų dantys parudę ir pajuodę, krenta vienas po kito. Tėtis sako, kad jo dantų skylės tokios didelės, jog žvirblis galėtų ten susisukti lizdą ir išauginti šeimą. Jis turi dar kelis dantis, bet išsitraukia juos poliklinikoje ir pritaiko dirbtiniam protezui. Kai jis grįžta su naujais dantimis, demonstruoja savo plačią spindinčią šypseną, su tokia atrodo kaip amerikietis, o kai prie krosnies pasakoja mums vaiduoklių istoriją, pastumia apatinius dantis po lūpa prie nosies ir baisiai mus išgąsdina. Mamos dantys tokie blogi, kad ji eina į Baringtono ligoninę, ten jai ištraukia visus dantis, ji grįžta namo prie lūpų prispaudusi kruviną skudurą. Ji priversta visą naktį sėdėti prie krosnies, nes negalima gulėti, kai iš dantenų plūsta kraujas, juk miegodamas gali paspringti. Ji žada, kad kai baigs kraujuoti, visiškai mes rūkyti, bet dabar ji norėtų užsitraukti dūmą, nes cigaretė — vienintelė paguoda. Ji liepia Malachiui eiti į Keitlinos O’Konor parduotuvę ir paklausti, ar ji negalėtų duoti penkių „Laukinių vynuogių“ iki tėtis ketvirtadienį gaus pašalpą. Jei kas nors ir gali išprašyti cigarečių iš Keitlinos, tai Malachis. Mama sako, kad jis žavus, o man primena: „Neverta siųsti tavęs su ta pailga marmūze ir keistomis tėvo manieromis“.

Kai kraujavimas liaujasi ir mamos dantenos užgyja, ji eina į polikliniką dirbtinių dantų. Ji žada mesti rūkyti, kai įsidės naujus dantis, bet nemeta. Naujieji dantys spaudžia dantenas, jai skauda, o „Laukinės vynuogės“ palengvina skausmą. Ji su tėčiu sėdi prie ugnies, kai išgalime ją įkurti, ir rūko cigaretes, o kai jie kalba, jų dantys kleksi. Jie mėgina išvengti kleksėjimo judindami žandikaulius pirmyn ir atgal, bet taip tik pablogėja, jie keikia dantistus ir tuos žmones Dubline, kurie gamino protezus, o kol jie keikiasi, dantys kleksi. Tėtis paskelbia, kad šie dantys buvo padaryti Dublino turtuoliams, bet netiko, todėl juos perdavė Limeriko vargšams, kuriems nesvarbu, nes vis viena esi skurdžius ir nelabai turi ką kramtyti, tad esi dėkingas, kad turi bent kokius dantis burnoje. Jei jie kalba pernelyg ilgai, jiems paskausta dantenas, ir dantis tenka išimti. Tada jie sėdi šnekučiuodamiesi prie ugnies, o jų veidai subliūkšta. Kas naktį jie palieka dantis virtuvėje, stiklainiuose su vandeniu. Malachis domisi, kodėl, o tėtis paaiškina, kad taip jie išvalomi. Mama priduria: „Ne, negalima laikyti dantų burnoje, kol miegi, nes jie išslys, o tu mirtinai užspringsi“.

Dėl tų dantų Malachis atsidūrė Baringtono ligoninėje, o mane net operavo. Vieną naktį Malachis šnibžda man: „Gal nori nulipti apačion ir pažiūrėti, ar mums pavyktų įsidėti dantis?“

Protezai tokie dideli, kad mums sunku įsikišti juos į burnas, bet Malachis nepasiduoda. Jis įsigrūda tėčio viršutinius dantis į burną, bet nebegali jų ištraukti. Jo lūpos atvipusios, dantys plačiai iššiepti. Jis atrodo kaip filmo pabaisa, aš juokiuosi, bet jis traukia protezą ir aimanuoja: „Ak, ak“, jo akyse sublizga ašaros. Kuo daugiau jis aikčioja, tuo garsiau juokiuosi, kol iš viršaus šūkteli tėtis: „Ką ten veikiate, berniukai?“ Malachis mane palieka ir laiptais lekia aukštyn, girdžiu, kaip tėtis su mama juokiasi, kol supranta, kad jis gali paspringti tais dantimis. Jie abu kiša pirštus į burną ir bando juos ištraukti, bet Malachis persigąsta ir beviltiškai aikčioja. Mama sako: „Turime nuvesti jį į ligoninę“, tėtis pasisiūlo nuvesti. Jis liepia man eiti kartu, jei daktaras turėtų kokių klausimų, nes aš vyresnis už Malachį, vadinasi, aš viską pradėjau. Tėtis lekia gatvėmis su Malachiu glėbyje, o aš bandau neatsilikti. Man gaila Malachio, nuo tėčio peties jis spokso į mane, skruostais rieda ašaros, o tėčio dantys pūpso burnoje. Daktaras Baringtono ligoninėje nuramina: „Nesirūpinkit“. Jis įvarvina aliejaus į Malachio burną ir po akimirkos ištraukia dantis. Tada pažiūri į mane ir klausia tėčio: „Kodėl šis vaikas stovi prasižiojęs?“

Tėtis atsako: „Jo toks įprotis stovėti pražiota burna“.

Daktaras liepia: „Prieik arčiau“. Jis apžiūri mano nosį, ausis, gerklę, apčiupinėja man kaklą.

„Tonzilės, — sako jis. — Adenoidai. Juos reikia išpjauti. Kuo greičiau, tuo geriau, nes užaugęs jis atrodys kaip idiotas su tais plačiais žabtais“.

Kitą dieną Malachis gauna didelį gabalą iriso kaip atlygį už tai, kad įsikišo dantis, kurių nebesugebėjo išsiimti, o aš turiu gultis į ligoninę, mane operuos, kad užsičiauptų burna.