Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Tėti, ar Septintojo laiptelio angelas turi kitų darbų be vaikelių nešimo?“

„Taip“.

„Ar Septintojo laiptelio angelas patartų, ką daryti, jei nežinotum, kaip elgtis?“

„Ak, taip, sūnau, pasakytų. Tai angelo darbas, net to nuo septintojo laiptelio“.

Tėtis išeina ilgų vaikštynių, mama su Maiklu lanko senelę, Malachis žaidžia gatvėje, o namas lieka man, tad galiu sėstis ant septintojo laiptelio ir kalbėtis su angelu. Žinau, kad jis čia, nes tas laiptelis atrodo šiltesnis už kitus, o mano galvoje tampa šviesu. Išpasakoju jam savo rūpesčius ir girdžiu balsą. „Ko bijoti nėra“, — sako balsas.

Jis painioja žodžių tvarką, aš nesuprantu, ką jis sako.

„Nebijok, — kartoja balsas. — Išpažink kunigui savo nuodėmę, ir tau bus atleista“.

Kitą rytą keliuosi anksti, geriu arbatą su tėčiu ir pasakoju jam apie Septintojo laiptelio angelą. Jis uždeda ranką man ant kaktos, žiūri, ar nesergu. Klausia, ar tikrai man galvoje nušvito, ar tikrai girdėjau balsą ir ką pasakė tas balsas?

Sakau jam, kad balsas ištarė: „Ko bijoti nėra, o tai reiškia — nebijok“.

Tėtis pritaria, kad angelas teisus, neturėčiau bijoti, o aš pasakoju jam, ką padarė Maikis Molojus. Pasakoju apie Didžiapūslę Emerą ir net pasakau žodį „myžti“, nes angelas ištarė: ko bijoti nėra. Tėtis pastato uogienės stiklainį su arbata ir tapšnoja man per ranką. „Ak, ak, ak“, — kartoja jis, o aš svarstau, ar jis išprotės kaip ponia Moloj ir vis lankysis beprotnamyje, bet jis klausia: „Ar dėl to nerimavai praėjusią naktį?“

Sakau, kad taip, o jis nuramina, kad tai nėra nuodėmė, kad neturiu to išpažinti kunigui.

„Bet Septintojo laiptelio angelas sako, kad turėčiau“.

„Gerai. Pasakyk kunigui, jei nori, bet Septintojo laiptelio angelas taip liepė tik todėl, kad iš pradžių to man nepapasakojai. Argi ne geriau pasidalyti savo rūpesčiais su tėvu nei su angelu, kuris tėra šviesa ir balsas tavo galvoje?“

„Taip, tėti“.

Dieną prieš Pirmąją Komuniją mokytojas veda mus į Šv. Juozapo bažnyčią pirmosios išpažinties. Mes žygiuojame poromis, jei bent sukrutinsime lūpas Limeriko gatvėse, jis užmuš mus čia pat ir nusiųs į pragarą, prislėgtus nuodėmių. Vis dėlto mes vienas kitam giriamės savo nuodėmėmis. Vilis Haroldas šnabžda apie didžiąją nuodėmę, kai jis žiūrėjo į nuogą seserį. Pedis Hatiganas prisipažįsta pavogęs dešimt šilingų iš tetos piniginės ir iki blogumo prisikimšęs ledų su bulvių traškučiais. Klausimas Kviglis sakosi pabėgęs iš namų ir pusę nakties praleidęs griovyje su keturiomis ožkomis. Bandau papasakoti apie Kuchuliną ir Emerą, bet mokytojas nustveria mane kalbantį ir pliaukšteli per pakaušį.

Mes suklaupiame klauptuose prie klausyklos, aš svarstau, ar mano Emeros nuodėmė tokia pat baisi kaip žiūrėjimas į nuogą sesers kūną, nes dabar žinau, kad kai kurie dalykai pasaulyje yra baisesni už kitus. Štai kodėl būna skirtingų nuodėmių: šventvagystė, mirtina nuodėmė, dovanotina nuodėmė. Mokytojai ir suaugusieji dažniausiai kalba apie neatleistiną nuodėmę, kuri yra didžiulė paslaptis. Niekas nežino, kas tai yra, ir kaip gali suprasti, ar padarei tą nuodėmę, jei nežinai, kas tai yra. Jei pasakysiu kunigui apie Didžiapūslę Emerą ir myžimo rungtynes, jis gali pasakyti, kad tai neatleistina nuodėmė, ir išspirti mane iš klausyklos, tada visi limerikiečiai sužinos apie mano gėdą, būsiu pasmerktas keliauti į pragarą, kur mane amžinai kankins velniai, jie daugiau nieko neveiks, tik badys mane karštomis šakėmis, kol visiškai išseksiu.

Bandau pasiklausyti Vilio išpažinties, kai jis įeina vidun, bet girdžiu tik kunigo šnypštimą. Vilis išeina verkdamas.

Mano eilė. Klausykloje tamsu, virš mano galvos milžiniškas nukryžiuotasis. Girdžiu, kaip kažkuris berniukas murma savo išpažintį kitoje pusėje. Svarstau, ar verta bandyti tartis su Septintojo laiptelio angelu. Žinau, kad jis neturėtų kyboti virš klausyklos, bet jaučiu šviesą galvoje, ir balsas sako man: ko bijoti nėra.

Priešais mano veidą atsidengia pertvara, ir kunigas taria: „Klausau, mano vaike“.

„Palaiminkite mane, tėve, nes aš nusidėjau. Tai mano pirmoji išpažintis“.

„Taip, mano vaike, ir kokias nuodėmes tu padarei?“

„Melavau. Trenkiau broliui. Paėmiau pensą iš motinos piniginės. Keikiausi“.

„Taip, mano vaike. Dar ką nors padarei?“

„Aš, aš klausiausi pasakojimo apie Kuchuliną ir Emerą“.

„Tai tikrai nėra nuodėmė, mano vaike. Juk kai kurie rašytojai užtikrina, kad paskutinę akimirką Kuchulinas priėmė katalikų tikėjimą kaip ir jo karalius, Konoras Maknesa“.

„Tai apie Emerą, tėve, ir kaip ji už jo ištekėjo“.

„Kaip, mano vaike?“

„Ji laimėjo jį myžimo rungtyje“.

Kunigas sunkiai atsidūsta. Prisidengia ranka burną, kosčioja ir šnabžda: „Dievo Motina“.

„Kas, kas papasakojo tau šią istoriją, mano vaike?“

„Maikis Molojus, tėve“.

„O kur jis ją išgirdo?“

„Jis perskaitė ją knygoje, tėve“.

„A, knygoje. Knygos gali būti pavojingos vaikams, mano vaike. Nukreipk mintis nuo tų kvailų istorijų ir galvok apie šventųjų gyvenimus. Galvok apie šventąjį Juozapą, apie Mažąją gėlelę, švelnų ir mielą Pranciškų Asyžietį, kuris mylėjo paukščius danguje ir gyvulius laukuose. Ar padarysi tai, mano vaike?“

„Taip, tėve“.

„Ar turi kitų nuodėmių, mano vaike?“

„Ne, tėve“.

„Už bausmę sukalbėsi tris „Sveika, Marija“, tris „Tėve mūsų“ ir specialią maldą už mane“.

„Gerai. Tėve, ar tai buvo baisiausia nuodėmė?“

„Ką turi galvoje?“

„Ar aš blogiausias iš visų berniukų, tėve?“

„Ne, mano vaike, tau iki jų toli. Dabar sukalbėk „Tikėjimo išpažinimą“ ir prisimink, kad mūsų Viešpats stebi tave kiekvieną akimirką. Telaimina tave Dievas, mano vaike“.

Pirmosios Komunijos diena yra laimingiausia gyvenimo diena. Dėl rinkliavos ir Džeimso Kagnio kine. Išvakarėse buvau taip susijaudinęs, kad neužmigau iki aušros. Vis dar būčiau miegojęs, jei senelė nebūtų pradėjusi baladotis į duris.

„Kelkitės! Kelkitės! Traukit tą vaiką iš lovos. Laimingiausia diena jo gyvenime, o jis knarkia ten viršuje“.

Puoliau į virtuvę. „Nusivilk tuos marškinius“, — paliepė senelė. Nusivilkau marškinius, ir ji įstūmė mane į alavinį dubenį su lediniu vandeniu. Motina trynė mane, senelė trynė. Aš sužvarbau ir įraudau.

Jos mane nušluostė. Aprengė juodo aksomo Pirmosios Komunijos kostiumu su baltais puošniais marškiniais, trumpomis kelnėmis, baltomis kojinėmis ir juodais tikros odos batais. Ant rankos užrišo balto satino raištelį, o prie atvarto prisegė Švenčiausiąją Jėzaus Širdį, Švenčiausiosios Širdies paveikslą, iš jos varva kraujas, aplink ją liepsnoja ugnis, o viršuje kaba bjaurus erškėčių vainikas.

„Eikš čia, sušukuosiu tau plaukus, — pakvietė senelė. — Tik pažiūrėkit į tą kuodą, jis nesugula. Tokie plaukai ne iš mano šeimos. Tai Šiaurės Airijos plaukai, gavai juos iš tėvo. Tokie būna presbiterijonų plaukai. Jei tavo motina būtų ištekėjusi už tikro padoraus limerikiečio, tau nestyrotų Šiaurės Airijos presbiterijonų plaukai“.

Ji du kartus spjovė man į plaukus.

„Senele, gal liautumeis spjaudyti ant galvos?“

„Jei neturi ką pasakyti, užsičiaupk. Nuo trupučio seilių nemirsi. Nagi, pavėluosime į mišias“.

Mes nuskubėjome į bažnyčią. Motina pūškavo kiek atsilikusi su Maiklu ant rankų. Bažnyčią pasiekėme pačiu laiku, matėme, kaip paskutiniai berniukai pakilo nuo altoriaus turėklų, už jų stovėjo kunigas su taure ir ostija ir žiūrėjo į mane. Jis padėjo man ant liežuvio ostiją, Jėzaus Kūną ir Kraują. Pagaliau, pagaliau.