Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Ostija ant mano liežuvio. Įtraukiu jį.

Ostija prilipo.

Prie mano gomurio prilipo Dievas. Girdžiu mokytojo balsą: „Neleisk ostijai prisiliesti prie dantų, nes jei perkąsi Dievą pusiau, amžius svilsi pragare“.

Mėginu atlipinti Dievą liežuviu, bet kunigas šnypščia: „Nesimaivyk ir grįžk į savo vietą“.

Dievas buvo geras. Jis ištirpo, aš Jį nurijau, pagaliau esu Tikrosios Bažnyčios narys, oficialus nusidėjėlis.

Po mišių prie bažnyčios durų manęs laukė motina su Maiklu ant rankų ir senelė. Jos abi priglaudė mane prie savo pilvų. Abi sakė man, kad tai laimingiausia gyvenimo diena. Abi verkė virš mano galvos, po senelės indėlio šį rytą mano galva tapo pelke.

„Mama, ar galiu dabar eiti ir rinkti pinigus?“

Ji tarė: „Kai truputį užkąsi pusryčių“.

„Ne, — paprieštaravo senelė. — Nerinksi jokių pinigų, kol pas mane nesuvalgysi tikrų Pirmosios Komunijos pusryčių. Eime“.

Nusekėme iš paskos. Ji trankėsi puodais, tarškino keptuvėmis ir skundėsi, kad visi aplinkui tikisi, jog ji turi nuo jų priklausyti. Suvalgiau kiaušinį, dešros, o kai siekiau dar cukraus arbatai, ji pliaukštelėjo man per ranką.

„Palengvėliau su tuo cukrumi. Ar manai, kad esu milijonierė? Amerikietė? Gal esu išsipuošusi žvilgančiais deimantais? Apsitaisiusi dailiais kailiniais?“

Maistas mano skrandyje ėmė kilti. Pradėjau žiaukčioti. Nubėgau už namo ir viską išvėmiau. Senelė išėjo laukan.

„Tik pažiūrėkit, ką jis padarė. Išvėmė Pirmosios Komunijos pusryčius. Išvėmė Jėzaus Kūną ir Kraują. Mano kieme atsirado Dievas. Ką man daryti? Nuvesiu jį pas jėzuitus, jie išmano paties popiežiaus nuodėmes“.

Ji nutempė mane Limeriko gatvėmis. Pasakojo kaimynams ir nepažįstamiems praeiviams apie Dievą už jos namo. Įstūmė mane į klausyklą.

„Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Palaiminkite mane, tėve, nes aš nusidėjau. Praėjo diena nuo mano paskutinės išpažinties“.

„Viena diena? Ir kokias gi nuodėmes padarei per dieną, mano vaike?“

„Pramiegojau. Vos nepavėlavau į savo Pirmąją Komuniją. Senelė sakė, kad mano plaukai styro kaip šiaurės airių, presbiterijonų. Išvėmiau Pirmosios Komunijos pusryčius. Dabar senelė sako turinti Dievą savo kieme ir nežino, ką jai daryti“.

Kunigas elgiasi kaip ir Pirmosios Komunijos kunigas. Jis giliai atsidūsta ir keistai kosčioja.

„A-a... Pasakyk senelei, kad nuplautų Dievą trupučiu vandens, o už bausmę sukalbėk vieną „Sveika, Marija“ ir vieną „Tėve mūsų“. Pasimelsk už mane, ir telaimina tave Dievas, mano vaike“.

Senelė su mama laukia prie pat klausyklos. Senelė klausia: „Ar kunigui pasakojai kokius juokus? Jei kada nors sužinosiu, kad pripasakojai jėzuitams juokų, išplėšiu tau prakeiktus inkstus. Tai ką gi jis sakė apie Dievą mano kieme?“

„Liepė nuplauti jį trupučiu vandens, senele“.

„Šventintu vandeniu ar paprastu?“

„Jis nepasakė, senele“.

„Ką gi, grįžk ir paklausk jo“.

„Bet, senele...“

Ji įstumia mane atgal į klausyklą.

„Palaiminkit mane, tėve, nes aš nusidėjau, praėjo minutė nuo mano paskutinės išpažinties“.

„Minutė? Ar tu tas berniukas, kuris ką tik čia buvo?“

„Taip, tėve“.

„Kas nutiko dabar?“

„Mano senelė klausia: plauti šventintu vandeniu ar paprastu?“

„Paprastu vandeniu, ir liepk savo senelei man nebetrukdyti“.

Sakau jai: „Paprastu vandeniu, senele, ir jis liepė, kad jam nebetrukdytum“.

„Nebetrukdyčiau. Tas prakeiktas nemokša pelkių ristūnas“.

Klausiu mamos: „Ar galiu dabar eiti rinkliavos? Noriu pamatyti Džeimsą Kagnį“.

Senelė sako: „Gali pamiršti apie rinkliavą ir Džeimsą Kagnį, nes nesi tikras katalikas, taip palikęs Dievą ant žemės. Nagi, einam namo“.

Mama įsiterpia: „Palauk. Tai mano sūnus. Tai mano sūnus, jam Pirmosios Komunijos diena. Jis pamatys Džeimsą Kagnį“.

„Ne, nepamatys“.

„Pamatys“.

Senelė burbteli: „Veskis jį pas Džeimsą Kagnį, pamatysi, ar tai išgelbės jo presbiterijonišką Šiaurės Airijos amerikietišką sielą. Pirmyn“.

Ji apsisiaučia skara ir nueina.

Mama sako: „Dieve, rinkliavai jau vėlu, tu niekada nepamatysi Džeimso Kagnio. Nueikime į Lyrikos kino teatrą ir pažiūrėkime, gal tave vis viena įleis su Pirmosios Komunijos kostiumėliu“.

Baringtono gatvėje susitinkame Maikį Molojų. Jis klausia, ar ėjau į kiną, aš atsakiau, kad bandžiau. „Bandei? — pakartoja jis. — Neturi pinigų?“

Man gėda pasakyti, kad neturiu, ir jis sako: „Viskas gerai. Įvesiu tave vidun. Padarysiu diversiją“.

„Kas yra diversija?“

„Turiu pinigų bilietui, kai įeisiu, apsimesiu, kad man priepuolis, kasininkas baisiai persigąs, o kai aš garsiai sukliksiu, tu galėsi įsmukti. Aš stebėsiu duris, kai pamatysiu, jog įėjai, stebuklingai pasveiksiu. Tai ir yra diversija. Štai kaip aš visąlaik įvedu savo brolius“.

Mama abejoja: „O, nežinau, Maiki. Argi tai nebus nuodėmė, juk nenorėtum, kad Frenkas nusidėtų Pirmosios Komunijos dieną?“

Maikis sako, kad jei tai nuodėmė, ji prislėgs tik jo sielą, o juk jis vis viena nėra tikras katalikas, taigi tai nesvarbu. Jis sukliko, aš įsmukau ir atsisėdau šalia Klausimo Kviglio, o kasininkas Frenkas Goginas taip susirūpino Maikiu, kad nieko nepastebėjo. Filmas buvo įdomus, bet pabaiga liūdna, nes Džeimsas Kagnis buvo visuomenės priešas, jį nušovė, apvyniojo tvarsčiais ir įmetė pro duris, pergąsdindami jo vargšę seną motiną. Taip baigėsi mano Pirmosios Komunijos diena.

V

Senelė nebesikalba su mama dėl to, ką aš padariau su Dievu jos kieme. Mama nesikalba nei su savo seserimi teta Age, nei su broliu dėde Tomu. Tėtis nesikalba su nė vienu iš mamos šeimos, o tie nesikalba su tėčiu, nes jis kilęs iš šiaurės ir keistai elgiasi. Niekas nebendrauja su dėdės Tomo žmona Džeine, nes ji iš Golvėjaus ir atrodo kaip ispanė. Visi kalbasi su mamos broliu dėde Patu, nes jis nukrito ant galvos, jis paprastas, jis pardavinėja laikraščius. Jį vadina Abatu arba Abu Šyhenu, niekas nežino kodėl. Visi kalbasi su dėde Pa Kytingu, nes jis apsinuodijo dujomis per karą ir vedė tetą Agę, o jei su juo ir nekalbėtų, jam nė velnio nerūpėtų, štai kodėl visi vyrai Pietinėje aludėje vadina jį dujažmogiu.

Štai koks norėčiau būti pasaulyje, dujažmogis, kuriam nė velnio niekas nerūpi, tą ir sakau Septintojo laiptelio angelui, kol prisimenu, kad negalima minėti velnio šalia esant angelui.

Dėdė Tomas ir Golvėjaus Džeinė turi vaikų, bet mums negalima su jais bendrauti, nes mūsų tėvai nebendrauja. Jie turi sūnų ir dukterį, Džerį ir Pegę, bet mama barsis, jei juos užkalbinsime, tačiau kaip galima nesikalbėti su savo pusbroliais ir pusseserėmis!

Šeimos iš Limeriko gatvelių savaip nesikalba vieni su kitais, ir tai trunka metų metus. Yra žmonių, kurie nesikalba, nes jų tėvai 1922 metų Pilietiniame kare kovojo priešingose pusėse. Jei kuris vyras išvyksta ir įstoja į anglų armiją, jo šeima gali tučtuojau kraustytis į kitą Limeriko dalį, kur gyvena anglų armijai priklausančių vyrų šeimos. Jei tavo šeimoje kas nors bent kiek draugiškiau elgėsi su anglais per pastaruosius aštuonis šimtus metų, apie tai visi sužinos ir prikaišios, tad gali kuo greičiau persikelti į Dubliną, kur niekam tai nerūpi. Yra šeimų, kurios gėdijasi, nes jų protėviai per badmetį atsisakė savo religijos už dubenėlį protestantų sriubos, tokios šeimos po to amžiais vadinamos sriubininkais. Baisu būti sriubininku, nes esi visiems laikams pasmerktas keliauti į sriubininku dalį pragare. Dar blogiau būti skundiku. Mokytojas mokykloje sakė, kad kas kartą, kai airiai sąžiningoje kovoje jau būdavo besunaikiną anglus, juos išduodavo šlykštus skundikas. Jei paaiškėja, kad kas nors yra skundikas, toks žmogus nusipelno būti pakartas, arba, dar blogiau, su juo niekas nebesikalba, o jeigu su tavimi niekas nesikalba, jau geriau kadaruoti ant virvagalio.