Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Jis sako: „Kai užaugsi, Frenki, pasakysiu tau daugiau. Dabar esi per jaunas, nė velnio nenutuoki“.

Mokytojas ponas Bentonas labai senas. Jis kasdien rėkauja ir mus apspjaudo. Berniukai priekinėje eilėje tikisi, kad jis neserga, nes seilės perneša visas ligas, gal jis į kairę ir dešinę neplatina džiovos. Jis tvirtina, kad turime išmokti katekizmą skersai išilgai. Turime atsiminti dešimt Dievo įsakymų, septynias dorybes, dieviškąsias ir pagrindines, septynis sakramentus, septynias mirtinas nuodėmes. Turime mintinai iškalti visas maldas: „Sveika, Marija“, „Tėve mūsų“, „Tikėjimo išpažinimą“, „Apaštalų tikėjimo išpažinimą“, „Atgailos aktą“, „Švenčiausiosios Mergelės Marijos litaniją“. Turime išmokti jas airiškai ir angliškai, jei pamirštame airišką žodį ir pasakome anglišką, mokytojas įtūžta ir išperia mus lazda. Jei būtų jo valia, mes mokytumės savo religijos lotyniškai, šventųjų, kurie artimai bendravo su Dievu ir Jo Šventąja Motina, kalba, pirmųjų krikščionių, kurie būrėsi katakombose ir žūdavo nuo kardo ar ant kankinimų suolo, kurie mirdavo apsiputojusio įtūžusio liūto nasruose, kalba. Airių kalba tinka patriotams, anglų — išdavikams ir skundikams, o lotynų kalba parodo mums kelią į patį rojų. Lotyniškai meldėsi kankiniai, kai barbarai plėšdavo jiems nagus arba colis po colio pjaustydavo odą. Mokytojas sako, kad esame Airijos ir jos ilgos istorijos gėda, kad geriau keliautume į Afriką melstis krūmams ar medžiams. Jis piktinasi, kad esame beviltiški, blogiausia klasė, kurią yra ruošęs Pirmajai Komunijai, bet kaip Dievas sukūrė obuolius, taip jis iš mūsų sukurs katalikus, jis išmušiąs iš mūsų tinginystę, įkalsiąs į galvas Dieviškąją malonę.

Brendanas Kviglis kelia ranką. Vadiname jį Klausimu Kvigliu, nes jis nuolat uždavinėja klausimus. Jis negali susitvardyti. „Sere, — klausia jis, — kas yra Dieviškoji malonė?“

Mokytojas užverčia akis į dangų. Galėtų užmušti Kviglį. Bet tik suloja: „Nesvarbu, kas yra Dieviškoji malonė, Kvigli. Tai ne tavo reikalas. Esi čia tam, kad išmoktum katekizmą ir darytum, kas tau liepiama. Ne tam, kad uždavinėtum klausimus. Pernelyg daug žmonių klajoja po pasaulį klausinėdami, štai kodėl mes atsidūrėme tokioje padėtyje. Jei šioje klasėje atsiras dar bent vienas klausinėjantis, aš neatsakau už savo veiksmus. Ar girdi mane, Kvigli?“

„Taip“.

„Kas taip?“

„Taip, sere“.

Jis tęsia toliau: „Šioje klasėje yra tokių, kurie niekada nepažins Dieviškosios malonės. O kodėl? Dėl godumo. Girdėjau, kaip jie lauke šnekučiuojasi apie Pirmąją Komuniją, laimingiausią gyvenimo dieną. Ar jie kalba apie tai, kaip priims mūsų Viešpaties Kūną ir Kraują? O, ne. Tie godūs kvailiai kalba apie pinigus, kuriuos gaus per rinkliavą. Jie eis nuo namo prie namo, apsivilkę kostiumėliais, ir kaip elgetos prašys pinigų. Gal jie atidės kiek iš tų pinigų ir nusiųs mažiesiems juodukams į Afriką? Gal pagalvos, kad tie pagonėliai amžinai pasmerkti, nes yra nekrikštyti ir neišmano tikrojo tikėjimo, tie juodukai, nepažįstantys Kristaus Kūno paslapties? Pragaro prieangy pilna mažų juodukų, jie blaškosi ir verkia, šaukiasi motinų, nes niekada nepripažino neapsakomo mūsų Viešpaties bei garbingos šventųjų, kankinių ir nekaltųjų mergelių draugijos. O, ne. Mūsų Pirmosios Komunijos berniukai lekia į kiną, jie bėga voliotis purve, kurį po pasaulį drabsto velnio pakalikai iš Holivudo. Tiesa, Makortai?“

„Taip, sere“.

Klausimas Kviglis vėl kelia ranką. Susižvalgome ir svarstome, ar šitaip jis mėgina nusižudyti.

„Kas yra pakalikas, sere?“

Mokytojo veidas išbąla, paskui išrausta. Lūpos tai susičiaupia, tai vėl prasiveria, visur tyška seilės. Jis prieina prie Klausimo, tempia jį iš suolo. Mokytojas šnarpščia, mikčioja, jo seilės skraido po klasę. Jis plaka Klausimui pečius, sėdynę, kojas. Stveria jį už apykaklės ir atitempia prieš mus.

„Pažiūrėkite į šį keistuolį“, — riaumoja jis.

Klausimas dreba ir verkia: „Atsiprašau, sere“.

„Atsiprašau, sere, — mėgdžioja mokytojas. — Dėl ko tu atsiprašai?“

„Atsiprašau, kad uždaviau klausimą. Daugiau niekada nebeuždavinėsiu klausimų, sere“.

„Tądien, kai tai padarysi, Kvigli, išauš diena, kai panorėsi, kad Dievas sušildytų tave užantyje. Ko panorėsi, Kvigli?“

„Kad Dievas sušildytų mane užantyje, sere“.

„Grįžk į savo vietą tu, mulki, baily nelaimingas, tu, padare iš tamsiausio pelkių užkampio“.

Jis atsisėda ir paguldo lazdą priešais save ant stalo. Liepia Klausimui liautis inkštus ir būti vyru. Jei jis šioje klasėje išgirs bent vieną vaiką, uždavinėjantį kvailus klausimus ar vėl kalbantį apie rinkliavą, jis plaks jį tol, kol ims tikšti kraujai.

„Ką aš padarysiu?“

„Išplaksite tą vaiką, sere“.

„Kaip plaksiu?“

„Kol ims tikšti kraujai, sere“.

„Atsakyk, Klohesi, koks yra šeštasis Dievo įsakymas?“

„Nesvetimauk“.

„Ką nesvetimauk?“

„Nesvetimauk, sere“.

„O kas yra svetimavimas, Klohesi?“

„Nešvankios mintys, nešvankūs žodžiai, nešvankūs poelgiai, sere“.

„Gerai, Klohesi. Tu geras berniukas. Gal esi pernelyg lėtas ir pamiršti pridėti „sere“, gal neturi kuo apsiauti, bet esi stiprus su šeštuoju Dievo įsakymu, tad išliksi tyras“.

Pedis Klohesis neturi kuo apsiauti, motina jam skuta galvą plikai, kad neprisiveistų utėlių, jo akys paraudusios, nosis nuolat teka. Žaizdos ant jo kelių niekada neužgyja, nes jis nusikrapšto šašus ir susikiša juos į burną. Jo drabužiai — vieni skudurai, jais turi dalytis dar su šešiais broliais ir seseria, jei jis pasirodo mokykloje kruvina nosimi ar pamušta akimi, vadinasi, tą rytą jis turėjo kautis dėl savo drabužių. Jis nekenčia mokyklos. Jam greitai sukaks aštuoneri, jis didžiausias ir vyriausias berniukas klasėje. Pedis niekaip negali sulaukti, kol suaugs, kol sukaks keturiolika, tada galėtų pabėgti, apsimesti septyniolikmečiu, įstoti į anglų armiją ir išvykti į Indiją, kur gražu, šilta, ten jis gyventų palapinėje su tamsiaode mergina, turinčia raudoną tašką ant kaktos, gulėtų ten, valgytų figas, nes Indijoje valgomos figos, mergina dieną naktį virtų troškinį, skambintų ukulele, o kai turėtų pakankamai pinigų, pasikviestų savo šeimą, jie visi gyventų palapinėje, ypač gerai būtų jo vargšui tėvui, kuris namie iškošti didžiulius kraujo krešulius, nes serga džiova. Kai mano motina pamato Pedį gatvėje, sako: „Oje, tik pažiūrėk į tą vargšą vaiką. Tai apsiskarmaliavęs skeletas, jei būtų kuriamas filmas apie badą, jis tikrai gautų pagrindinį vaidmenį“.

Manau, Pedžiui aš patinku dėl razinos, o aš jaučiuosi truputį kaltas, nes visai nenorėjau būti toks dosnus. Mokytojas ponas Bensonas pranešė, kad vyriausybė parūpino mums nemokamus priešpiečius, kad netektų šaltu oru pėdinti namo. Jis nusivedė mus į šaltą kambarėlį Limio mokyklos požemiuose, kur valytoja Nelė Ahen padalijo mums po pusę pintos pieno ir po bandelę su razinomis. Pienas buteliuose buvo užšalęs, mums teko tirpdyti jį tarp šlaunų. Berniukai juokavo, kad buteliai nušaldys mums kai kuriuos dalykėlius, bet mokytojas užriko: „Dar pašnekėsit, ir aš sušildysiu tuos butelius į jūsų pakaušius“. Visi bandelėse ieškojome razinų, bet Nelė pasakė, kad tikriausiai jų pamiršo įdėti, kad ji paklaus apie tai jas pristačiusio žmogaus. Mes ieškodavome kas dieną, kol galiausiai savo bandelėje radau raziną ir iškėliau ją parodyti. Berniukai ėmė bambėti, jie irgi norėję razinos, Nelė atkirto, kad tai ne jos kaltė. Ji darsyk pasiteiraus to žmogaus. Berniukai ėmė maldauti razinos ir siūlyti daugybę dalykų — šlakelį pieno, pieštuką, komiksų knygą. Tobis Mekėjus pažadėjo savo seserį, tačiau ponas Bensonas išgirdo, išsivedė jį į koridorių ir mušė tol, kol šis ėmė staugti. Pats norėjau razinos, bet kampe basas stovėjo Pedis Klohesis, kambarėlyje nuo šalčio stingo kaulai, jis tirtėjo kaip paspirtas šuo, o man visada būdavo gaila paspirtų šunų, taigi priėjau ir atidaviau Pedžiui raziną, nes nežinojau, ką dar galėčiau padaryti, o vaikai klykė, kad aš kvailys ir sušiktas idiotas. Tą dieną ir visas kitas gailėjausi, kad atidaviau raziną Pedžiui, nes pats jos troškau, bet buvo per vėlu, jis įsigrūdo ją į burną, nurijo, pažvelgė į mane ir nieko nepasakė, o aš pagalvojau: kas tu per idiotas, kad atidavei savo raziną.