Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Vyrai, dirbantys miesto fabrikuose ir parduotuvėse, išeina į gatves, pavalgo vakarienę, nusiprausia ir keliauja į aludę. Moterys eina žiūrėti filmų į Koliziejų arba į Lyrikos kino teatrą. Jos perka saldainių ir cigarečių „Laukinės vynuogės“, o jei jų vyrai dirba jau ilgai, pasilepina „Juodosios magijos“ šokolado plytelėmis. Joms patinka romantiški filmai, jos puikiai leidžia laiką liedamos ašaras, kai filmas baigiasi nelaimingai arba kai gražų meilužį nušauna indas ar koks kitas ne katalikų tikėjimo žmogus.

Mes turime ilgai laukti, kol tėtis pareis iš cemento gamyklos. Negalime gerti arbatos, kol jis negrįš namo, o tai labai sunku, nes gatvėje sklinda kitų šeimų vakarienės kvapai. Mama džiaugiasi, kad algos diena yra penktadienis, kai negalima valgyti mėsos, nes bekono ar dešrų kvapai iš gretimų namų išvarytų ją iš proto. Vis dėlto galime suvalgyti duonos su sūriu, išgerti didelį stiklainį arbatos su pienu ir cukrumi, o ko daugiau bereikia?

Moterys išėjo į kino teatrus, vyrai sėdi aludėse, o tėtis vis negrįžta. Mama sako, kad net jei esi greitas ėjikas, nuo cemento gamyklos tolimas kelias. Bet jos akys drėgnos, ji nebedainuoja. Ji sėdi prie ugnies, rūko „Laukinę vynuogę“, kurią gavo į skolą iš Keitlinos O’Konel. Cigaretė yra vienintelė jos prabanga, ji niekada nepamirš Keitlinos gerumo. Ji nežino, ar dar ilgai turės virti vandenį katiliuke. Neverta berti arbatžolių, kol tėtis neparėjęs namo, nes arbata sušus, pervirs ir bus nebeskani. Malachis skundžiasi, kad jis alkanas, mama duoda jam duonos riekę su sviestu ir sako: „Šis darbas galėtų būti mūsų išsigelbėjimas. Jam gana sunku rasti darbo su ta jo šiaurietiška tarsena, jei jis praras ir šitą, nežinau, ką darysime“.

Gatvėje sutemsta, turime užsidegti žvakę. Mama priversta pamaitinti mus arbata ir duona su sūriu, nes mes tokie alkani, kad nebegalime laukti nė minutės. Ji atsisėda prie stalo, suvalgo riekutę duonos su sūriu, surūko dar vieną „Laukinę vynuogę“. Eina prie durų pasidairyti, gal tėtis ateina gatve, prisimena algadienius, kai ieškodavome jo po visą Brukliną. Ji sako: „Vieną dieną visi grįšime atgal į Ameriką, apsigyvensime šiltoje gražioje vietoje, išvietė bus koridoriuje kaip Klesono aveniu, o ne tokia, kaip ši purvynė prie mūsų durų“.

Moterys grįžta iš kino namo, juokiasi, iš aludžių dainuodami pareina vyrai. Mama sako, kad laukti nebeverta. Jei tėtis užsibus aludėse iki uždarymo, iš jo algos nieko neliks, taigi galime drąsiai eiti į lovą. Ji atsigula su Maiklu glėbyje. Gatvėje tylu, girdžiu, kaip ji verkia, nors ir užsitraukusi seną paltą ant veido, o tolumoje išgirstu savo tėvą.

Žinau, kad tai jis, nes jis vienintelis Limerike dainuoja tą šiaurietišką dainą apie Rodį Makorlį, einantį mirti ant Tumo tilto. Jis įsuka į gatvę viršuje ir pradeda dainuoti apie Keviną Barį. Sudainuoja posmelį, sustoja, atsiremia į sieną, verkia dėl Kevino Bario. Žmonės iškiša galvas pro langus ar duris ir barasi: „Dėl Kristaus malonės, užsičiaupk. Ryte turime keltis į darbą. Varyk namo ir ten bliauk tas suknistas patriotines dainas“.

Jis stovi gatvelės vidury ir liepia visiems trauktis, jis pasiruošęs kautis, kautis ir mirti už Airiją, jis daugiau neaušinsiąs burnos dėl Limeriko vyrų, kurie visame pasaulyje pagarsėjo dėl bendradarbiavimo su klastingaisiais saksais.

Jis stumia namų duris dainuodamas:

O jeigu, kai pasaulis budi įtemptai,

Dar miega Vakarai, dar miega Vakarai,

Tiktai Erinė rauda pratisai,

Kad kausto Konachtą miegai.

Bet va — štai balsas kaip griaustinis dunda:

„Vakarai bunda! Vakarai bunda!

Dainuok! Valio! Drebėki, Anglija,

Budėsime iki mirties už Erinę!“

Šaukia iš apačios: „Andžela, Andžela, ar šiuose namuose atsirastų lašas arbatos?“

Mama neatsako, ir jis šaukia vėl: „Frensi, Malachi, lipkit žemyn, berniukai. Turiu jums penktadienio pensą“.

Noriu lipti žemyn ir gauti penktadienio pensą, bet mama šmurkščioja, užsidengusi paltu burną, o Malachis išrėžia: „Nenoriu jo persenusio penktadienio penso. Gali pasilaikyti sau“.

Tėtis klūpčioja laiptais kalbėdamas, kad visi turime mirti už Airiją. Jis įžiebia degtuką ir uždega žvakę prie mamos lovos. Iškelia žvakę virš galvos ir žygiuoja po kambarį dainuodamas:

Pažiūrėk, kas per viržius raudonus artėja,

Žalios vėliavos bučiniu liečia gaivų orą kalnų,

Koja kojon jie žengia išdidūs, galvas iškėlę —

Laisvė sielą čia taip karūnavo kiekvieno iš jų.

Pabunda ir garsiai suklinka Maiklas, kaimynai Hanonai daužo į sieną, mama sako tėčiui, kad jis darąs gėdą, kodėl jam išvis neišėjus iš namų.

Jis stovi vidury kambario su žvake virš galvos. Išsitraukia pensą iš kišenės ir mojuoja juo Malachiui ir man. „Jūsų penktadienio pensas, berniukai, — sako jis. — Noriu, kad stryktelėtumėte iš lovos, išsirikiuotumėte kaip du kareiviai ir prižadėtumėte mirti už Airiją, tada duosiu judviem penktadienio pensą“.

Malachis atsisėda lovoje. „Aš jo nenoriu“, — sako jis.

Aš irgi sakau, kad nenoriu.

Tėtis valandžiukę siūbuodamas pastovi ir kišasi pensą atgal į kišenę. Pasisuka į mamą, ji sako: „Šiąnakt tu šioje lovoje nemiegosi“. Jis su žvake keliauja laiptais žemyn, miega ant kėdės, ryte nenueina į darbą, praranda vietą cemento gamykloje, ir mes vėl grįžtame prie bedarbio pašalpos.

IV

Mokytojas sako, kad laikas ruoštis pirmajai išpažinčiai ir Pirmajai Komunijai, išmokti ir prisiminti visus katekizmo klausimus ir atsakymus, tapti dorais katalikais, atskirti gerus ir blogus dalykus, mirti už tikėjimą, jei būtume pašaukti.

Mokytojas sako, kad puiku mirti už tikėjimą, tėtis — kad puiku mirti už Airiją, o aš svarstau, ar nors vienas žmogus pasaulyje norėtų, kad mes gyventume. Mano broliai mirę, sesuo mirusi, kažin, ar jie mirė už Airiją, ar už tikėjimą? Tėtis teigia, kad jie buvo per maži už ką nors numirti. Mama aiškina, kad kaltos ligos, badas ir tėtis, niekada negaunantis darbo. Tėtis atsidūsta: „Ak, Andžela“, — užsideda kepurę ir išeina pasivaikščioti. Ilgam.

Mokytojas sako, kad kiekvienas turime atnešti tris pensus už Pirmosios Komunijos katekizmą žaliais viršeliais. Katekizme surašyti visi klausimai ir atsakymai, kuriuos turime išmokti mintinai iki Pirmosios Komunijos. Vyresni berniukai penktoje klasėje turi storą Sutvirtinimo katekizmą raudonais viršeliais, jis kainuoja šešis pensus. Man patiktų būti dideliam, svarbiam, vaikštinėti su raudonu Sutvirtinimo katekizmu, bet nemanau, kad taip ilgai gyvensiu, jei iš manęs tikimasi, kad numirsiu už vieną ar kitą dalyką. Norėčiau paklausti, kodėl yra daugybė suaugusiųjų, kurie nenumirė už Airiją ar už tikėjimą, bet žinau, kad jei paklausiu, gausiu antausį arba man lieps eiti laukan ir žaisti.

Labai gerai, kad Maikis Molojus gyvena visai netoli. Jam vienuolika, jį ištinka priepuoliai, slapčia vadiname jį Molojumi Priepuoliu. Žmonės mūsų gatvėje sako, kad priepuoliai yra kamavimas, pagaliau sužinau, kas yra kamavimas. Maikis žino viską, nes per priepuolius regi vizijas, be to, jis skaito knygas. Mūsų gatvėje jis yra merginų kūnų ir visokių gašlybių žinovas. Jis žada: „Pasakysiu tau viską, Frenki, kai tau bus vienuolika kaip man, kai nebebūsi toks bukas nemokša“.

Gerai, kad jis sako „Frenki“, tada žinau, kad kalbasi su manimi, nes jis žvairas, tad niekada negalima suprasti, kur jis žiūri. Jei jis kalba su Malachiu, o man pasirodo, kad su manimi, jis gali įtūžti, jį ištinka priepuolis, tada jį reikia išnešti. Jis sako, kad gera turėti žvairas akis, nes esi tarsi dievas, iš karto žiūrintis į abi puses, senovės romėnų laikais žvairiams nekildavo jokių keblumų ieškant gero darbo. Jei pažvelgsi į romėnų imperatorių paveikslus, ten visada pamatysi žvairumo žymę. Kai jo nepurto priepuolis, jis sėdi ant žemės gatvelės gale ir skaito knygas, kurias jo tėvas parneša iš Karnegio bibliotekos. Jo motina sako: „Knygos, knygos, knygos, jis sugadins akis beskaitydamas, jam reikia operacijos dėl žvairumo, bet kas už ją mokės!“ Ji perspėja, kad jei jis ir toliau žvairuos, akys suartės, kol liks tik viena akis galvos vidury. Net jo tėvas vadina jį Kiklopu, pagal graikų mitus.