Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Mokytojas tęsia: „Čia sėdi berniukai, kurie turi kažkaip susitaisyti batus. Čia sėdi berniukai, išvis neturintys batų. Tai ne jų kaltė, ir tai ne gėda. Mūsų Viešpats irgi neturėjo batų. Jis mirė be batų. Ar matėte Jį ant kryžiaus su sportbačiais? Ar matėte, berniukai?“

„Ne, sere“.

„Pakartokite, ko nematėte?“

„Nematėme Viešpaties, kabančio ant kryžiaus su sportbačiais, sere“.

„Nuo šiol, jei išgirsiu bent vieną šioje klasėje šaipantis ir tyčiojantis iš Makorto ar jo brolio dėl batų, išsitrauksiu lazdą. Ką išsitrauksiu, berniukai?“

„Lazdą, sere“.

„Lazda gels, berniukai. Šermukšnio rykštė švilps oru ir nusileis ant to, kuris šaipysis, ant to, kuris tyčiosis, sėdynės. Kur ji nusileis, berniukai?“

„Ant berniuko, kuris šaipysis, sere“.

„Ant berniuko, kuris tyčiosis, sere“.

Berniukai mūsų nebekankina, mes avime batus su guminėmis padangomis dar keletą savaičių iki Velykų, tada Šv. Vincento Pauliečio draugija padovanoja mums batus.

Jei vidurnaktį keliuosi ant kibiro, prisėlinu prie laiptų ir žiūriu žemyn, gal ant septintojo laiptelio tupi angelas. Kartais man atrodo, kad ten šviesu, jei visi miega, atsisėdu ant to laiptelio — gal angelas atneš dar vieną vaikelį ar tiesiog mus aplankys. Klausiu mamos, ar angelas tik atneša vaikus, o paskui juos pamiršta. Ji nesutinka: „Aišku, kad ne. Angelas niekada nepamiršta vaikų, jis grįžta įsitikinti, ar kūdikis laimingas“.

Galėčiau paklausti angelo ko tik noriu, esu įsitikinęs, kad jis atsakytų, na, nebent tai būtų mergytė angelė. Bet manau, kad angelė irgi atsakytų į mano klausimus. Niekada nesu girdėjęs tvirtinant, kad jie neatsakinėja.

Ilgai sėdžiu ant septintojo laiptuko, esu tikras, kad angelas yra čia. Pasakoju jam viską, ko negaliu papasakoti motinai ar tėvui, nes bijau, kad man skels antausį arba lieps eiti laukan ir žaisti. Pasakoju jam viską apie mokyklą, kaip bijau mokytojo ir jo lazdos, kai jis airiškai riaumoja ant mūsų, o aš vis dar nesuprantu, apie ką jis kalba, nes atvykau iš Amerikos, o juk kiti berniukai išmoko kalbėti airiškai metais anksčiau už mane.

Lieku ant septintojo laiptelio, kol pasidaro pernelyg šalta arba kol atsikelia tėtis ir liepia grįžti į lovą. Jis man pirmas pasakė, kad angelas nusileidžia ant septintojo laiptelio, taigi galėčiau tikėtis, jog jis žino, kodėl čia sėdžiu. Vieną naktį jam pasakiau, kad laukiu angelo, o jis atsiduso: „Ak, Frensi, tu truputį svajoklis“.

Grįžtu į lovą, bet girdžiu, kaip tėtis šnibždasi su motina. „Vargšiukas sėdėjo ant laiptų ir kalbėjosi su angelu“.

Jie juokiasi, o aš svarstau: „Argi ne keista, kad suaugusieji juokiasi iš angelo, kuris atnešė jiems vaikelį“.

Prieš Velykas persikeliame žemyn į Airiją. Velykos geriau už Kalėdas, nes oras šiltesnis, nuo sienų nebevarva, virtuvėje nebetyvuliuoja ežeras, o jei atsikeliame anksti, galime pamatyti, kaip valandžiukei pro virtuvės langą dirsteli saulė.

Geru oru vyrai sėdi lauke, rūko, jei turi cigarečių, stebi pasaulį ir žiūri, kaip mes žaidžiame. Moterys stovi sukryžiavusios rankas, plepa. Jos nesisėda, nes joms reikia būti namie, rūpintis vaikais, švara, maistu, o vyrams reikia kėdžių. Vyrai sėdi, nes jie nuvargsta kas rytą vaikščiodami į darbo biržą pasirašyti dėl bedarbio pašalpos, aptarinėdami pasaulio problemas ir svarstydami, ką veikti likusią dienos dalį. Kai kurie sustoja pas bukmekerį, išstudijuoja sąrašus ir pastato po šilingą ar du už patikimą reikalą. Kai kurie leidžia dienas Kamegio bibliotekoje skaitydami angliškus ir airiškus laikraščius. Vyras, gaunantis bedarbio pašalpą, privalo neatsilikti nuo gyvenimo, nes visi kiti, gaunantys pašalpą, yra pasaulio įvykių žinovai. Vyras, gaunantis pašalpą, privalo būti pasirengęs, jei kitas pašalpos gavėjas ims pasakoti apie Hitlerį, Musolinį arba apie baisią milijonų kinų padėtį. Vyras, gaunantis pašalpą, grįžta namo praleidęs dieną pas bukmekerį ar prie laikraščių, jo žmona negali pavydėti jam kelių minučių ramybės ir jaukumo su cigarete bei arbata, ji turi leisti jam pasėdėti ant savo kėdės ir apmąstyti pasaulį.

Velykos geriau už Kalėdas, nes tėtis nusiveda mus į Redemptorių bažnyčią, kur visi kunigai vilki baltus drabužius ir gieda. Jie laimingi, nes mūsų Viešpats yra danguje. Klausiu tėčio, ar kūdikėlis prakartėlėje mirė, jis atsako: „Ne, Jam buvo trisdešimt treji, kai mirė, štai Jis, kabo ant kryžiaus“. Nesuprantu, kaip Jis taip greitai užaugo, kad kaba čia su erškėčių kepure, aptekęs krauju — kraujas varva iš Jo galvos, Jo rankų, Jo kojų ir iš didelės skylės prie pilvo.

Tėtis sako, kad užaugęs suprasiu. Jis sako, kad viskam savas laikas, aš noriu būti didelis kaip jis, kad galėčiau viską suprasti. Turėtų būti gera pabusti ryte ir viską suprasti. Noriu būti kaip visi suaugę žmonės bažnyčioje, stovintys, klūpantys, besimeldžiantys ir viską suprantantys.

Per Mišias žmonės eina prie altoriaus, o kunigas kažką deda jiems į burnas. Jie grįžta atgal į savo vietas nuleidę galvas, krutindami lūpas. Malachis sako esąs alkanas, jis irgi norėtų paragauti. Tėtis tildo: „Ša, tai Švenčiausioji Komunija, mūsų Viešpaties kūnas ir kraujas“.

„Bet, tėtuk“.

„Ša, tai paslaptis“.

Nebeverta klausinėti. Jei užduosi klausimą, tau pasakys, kad tai paslaptis, kad užaugęs suprasi, būk geras berniukas, paklausk motinos, paklausk tėvo, vardan Kristaus meilės, palik mane ramybėje, eik laukan ir žaisk.

Tėtis gauna pirmąjį darbą Limeriko cemento gamykloje, mama laiminga. Jai nebereikės stovėti eilėje prie Šv. Vincento Pauliečio draugijos, maldauti drabužių ir batų mudviem su Malachiu. Ji teisinasi, kad tai ne elgetavimas, tai labdara, bet tėtis tvirtina, kad tai elgetavimas, tai tikra gėda. Mama sako, kad dabar ji galės sumokėti kelis svarus, kuriuos skolinga Keitlinos O’Konel parduotuvei, galės atiduoti skolą savo motinai. Ji nekenčia būti kam nors įsipareigojusi, ypač savo motinai.

Cemento gamykla yra kelios mylios už Limeriko, tai reiškia, kad tėtis turi išeiti iš namų šeštą ryto. Jam nesvarbu, nes jis pripratęs daug vaikščioti. Išvakarėse mama pripila jam gertuvę arbatos, sutepa sumuštinį, kietai išverda kiaušinį. Jai gaila tėčio, nes jam reikia sukarti ilgą kelią — tris mylias į priekį ir tris atgal. Praverstų dviratis, bet dėl jo turėtum dirbti visus metus.

Penktadienis yra algos diena, mama anksti atsikelia iš lovos, tvarko namus ir dainuoja:

Kad pabučiuotum, norėjau, ir aišku visiems, kodėl.

Tai neišvengiama juk. Ir taip atsitiko todėl...

Namie nelabai yra ką tvarkyti. Mama iššluoja virtuvės grindis ir grindis viršuje, Italijoje. Išplauna keturis uogienės stiklainius, kuriuos naudojame kaip puodelius. Ji sako, kad jei tėčio darbas truks ilgiau, galėsime nusipirkti padorių puodelių, gal net lėkštučių, o vieną dieną, padedant Dievui ir Jo Palaimintajai Motinai, ant lovų turėsime paklodžių, o jei ilgai taupysime, ir antklodę ar porą vietoj tų senų paltų, kurie tikriausiai buvo palikti po didžiojo badmečio. Ji virina vandenį ir skalbia skudurus, kuriais vysto Maiklą, kad jis neapšiktų vežimėlio ir viso namo. „O, — sako ji, — išgersime skanios arbatėlės, kai jūsų tėtė šįvakar parneš namo uždarbį“.

Tėtė. Ji geros nuotaikos.

Kai vyrai pusę šešių baigia darbą, visame mieste pasigirsta sirenos ir švilpukai. Mus su Malachiu apėmęs jaudulys, nes žinome, kad kai tėvas dirba ir parneša namo algą, galima laukti penktadienio penso. Žinome tai iš kitų berniukų, kurių tėčiai dirba, be to, žinome, kad išgėrus arbatos galima eiti į Keitlinos O’Konel parduotuvę nusipirkti saldainių. O jei motina būna geros nuotaikos, ji gali duoti netgi dvipensį, kad kitą dieną nueitum į Lyrikos kino teatrą ir pažiūrėtum filmą su Džeimsu Kagniu6.