Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Nora Moloj susipažino su mano motina stovėdamos eilėse prie Šv. Vincento Pauliečio draugijos. Ji tvirtina mamai, kad Maikis protingesnis už dvylika vyrų, aludėje pliumpiančių alų. Jis žino visų popiežių nuo šventojo Petro iki Pijaus XI vardus. Jam tik vienuolika, bet jis jau vyras, o, tikras vyras. Ne vieną savaitę jis gelbėjo šeimą nuo bado. Jis skolinasi rankinį vežimėlį iš Aidano Farelo ir beldžiasi į visas Limeriko duris klausinėdamas, ar niekam nereikia anglių ar durpių, Prieplaukos kelyje jis prirenka didžiulius maišus, sveriančius per šimtą svarų. Jis nešioja laiškus senukams, kurie negali vaikščioti, ir jei šie neturi jam penso, užtenka maldos.

Jei jis uždirba kiek pinigėlių, atiduoda juos motinai, kuri savo Maikį labai myli. Jis yra jos pasaulis, jos kraujas, jos akių šviesa, jei jam kas nors nutiktų, ją tučtuojau būtų galima įgrūsti į beprotnamį ir išmesti raktą.

Maikio tėvas Piteris yra didysis čempionas. Jis laimi lažybas aludėse išgerdamas daugiausiai bokalų. Jam tereikia nueiti į išvietę, įsikišti pirštą į gerklę ir viską išvemti, kad galėtų pradėti kitą raundą. Piteris yra tokio masto čempionas, kad gali stovėti išvietėje ir vemti net neįsikišęs piršto. Tokio masto čempionas, kad galėtum kapoti jam pirštus, o jis gertų toliau. Jis išlošia pinigų, bet neparneša jų namo. Kartais jis elgiasi kaip mano tėvas ir pats prageria bedarbio pašalpą, štai kodėl Nora Moloj dažnai išvežama į beprotnamį neatlaikiusi nerimo dėl savo išbadėjusios šeimos. Ji žino — kol esi beprotnamyje, esi apsaugotas nuo pasaulio ir jo kančių, nieko negali padaryti, esi prižiūrimas, tad nėra reikalo jaudintis. Dažniausiai bepročiai į beprotnamį įvelkami jėga, bet ji vienintelė, kuri būna ištempiama jėga, atgal pas savo penkis vaikus ir bokalų gėrimo čempioną.

Galima matyti, kada Nora Moloj pasirengusi beprotnamiui — kai jos vaikai ima lakstyti išsibaltinę miltais nuo kulnų iki pakaušio. Taip nutinka, kai Piteris prageria pašalpos pinigus, palieka ją beviltiškoje padėtyje, ir ji nujaučia, kad netrukus ateis jos išsivežti. Ji paklaiksta kepdama. Ji nori būti tikra, kad vaikai nebadaus, kol jos nebus, ji bėgioja po Limeriką prašinėdama miltų. Ji apeina kunigus, vienuoles, protestantus, kvakerius. Eina į Renko malūną ir maldauja, kad jai leistų susišluoti miltus nuo grindų. Ji kepa dieną naktį. Piteris maldauja liautis, bet ji klykia: „Štai kas nutinka, kai prageri pašalpą“. Piteris sako, kad duona tiesiog sužiedės. Bet su ja nebeįmanoma susišnekėti. Kepti kepti kepti. Jei ji turėtų pinigų, sukeptų visus miltus Limerike ir jo apylinkėse. Jei iš beprotnamio neateitų jos išsivežti, ji keptų tol, kol susmuktų ant grindų.

Noros vaikai prisikemša tiek duonos, kad žmonės mūsų gatvėje sako, jog jie atrodo kaip kepalai. Duona vis dėlto sužiedėją, ir Maikis rūpinasi, kaip jos neprarasti. Jis tariasi su turtinga moterimi, turinčia virimo knygą, ir ji pasiūlo jam užmaišyti duonos pudingą. Jis verda seną duoną vandenyje su rūgščiu pienu, įberia stiklinę cukraus. Jo broliui tai patinka, net jei tai viskas, kuo jie minta tas dvi savaites, kol motina laikoma beprotnamyje.

Mano tėvas svarsto: „Ar jie išsiveža ją todėl, kad ji išprotėjo nuo kepimo, ar ji išprotėja kepdama duoną, nes žino, kad ją išsiveš?“

Nora grįžta namo rami, tarsi būtų poilsiavusi pajūryje. Ji visada klausia: „Kur Maikis? Ar jis gyvas?“ Ji nerimauja dėl Maikio, nes jis nėra tikras katalikas, jei jį ištiktų priepuolis ir jis numirtų, Dievas žino, kur jis atsidurtų kitame gyvenime. Jis nėra tikras katalikas, jis niekada negalės gauti Pirmosios Komunijos, nes bijo, kad ostijai atsidūrus ant liežuvio jį ištiks priepuolis ir jis užsprings. Mokytojas vis mėgino su „Limeriko vedlio“ skiautelėmis, bet Maikis spjaudė jas lauk tol, kol mokytojas susinervino ir nusiuntė jį pas kunigą, šis parašė vyskupui, o tas atsakė: „Netrukdykite man, susitvarkykite patys“. Mokytojas atsiuntė raštelį į namus, kuriame pranešė, kad Maikis turi rengtis Komunijai su tėvais, bet net ir jie negalėjo priversti jo nuryti ostijos formos „Limeriko vedlio“ skiautelės. Jie net bandė įpiršti ostijos formos duonos gabalėlį, su sviestu ir uogiene, bet iš to nebuvo jokios naudos. Kunigas poniai Moloj patarė nesijaudinti. Dievo keliai nežinomi, tikriausiai Jis Maikiui skyrė kažką ypatinga, jo priepuolius ar dar ką nors. Nora stebisi: „Argi ne kvaila — jis gali nuryti saldainius ir bandeles, bet kai reikia praryti mūsų Viešpaties Kūną, jį ištinka priepuolis? Argi tai ne kvaila?“ Ji nerimauja, kad Maikį ištiks priepuolis, jis mirs ir nukeliaus į pragarą, tarsi turėtų kokią nuodėmę, slegiančią sielą, nors visi žino, kad jis tarsi angelėlis, nusileidęs iš dangaus. Maikis jai sako, kad Dievas taip nedaro — nesiunčia priepuolių, kad paskui nusviestų žmogų į pragarą. Koks gi Dievas šitaip elgtųsi?

„Esi tuo tikras, Maiki?“

„Taip. Skaičiau knygoje“.

Jis sėdi prie žibinto stulpo gatvelės gale ir juokiasi prisiminęs savo Pirmosios Komunijos dieną, kuri buvo tikra parodija. Jis negalėjo nuryti ostijos, bet motina vis viena vedžiojosi jį po Limeriką, apvilkusi juodu kostiumu rinkliavai. Ji tvirtino Maikiui: „Aš gi nemeluoju, visai ne. Tik sakau kaimynams: čia Maikis su Pirmosios Komunijos kostiumu. Tai viskas, ką sakau, įsidėmėk. Čia Maikis. Jei jie mano, kad prarijai Pirmosios Komunijos ostiją, tai kas aš esu tokia, kad prieštaraučiau ir juos nuvilčiau?“ Maikio tėvas pareiškė: „Nesijaudink, Kiklopai. Turi daugybę laiko. Jėzus tapo geru kataliku tik suvalgęs duonos ir išgėręs vyno per Paskutinę vakarienę, o Jam buvo trisdešimt treji“. Nora Moloj pasipiktino: „Gal liausies vadinti jį Kiklopu? Jis turi dvi akis ir nėra graikas“. Bet Maikio tėvas, bokalų gėrikų čempionas, yra kaip mano dėdė Pa Kytingas, jam nė trupučio nerūpi, ką mano pasaulis, aš irgi norėčiau toks būti.

Maikis man sako, kad geriausias Pirmosios Komunijos dalykas yra rinkliava. Motina turi kažkaip gauti naują kostiumą, kad galėtų tave parodyti kaimynams ir giminaičiams, jie duoda saldainių ir pinigų, tada galima eiti į Lyrikos kino teatrą pasižiūrėti Čarlio Čaplino.

„O Džeimsas Kagnis?“

„Nieko vertas tas Džeimsas Kagnis. Plepa nesąmones. Čarlis Čaplinas — jėga. Bet per rinkliavą turi būti su motina. Suaugę limerikiečiai neketina duoti pinigų kiekvienam mažam Tomui, Dikui ar Mikui su Pirmosios Komunijos kostiumu, jei jis neina kartu su motina“.

Maikis per Pirmąją Komuniją gavo daugiau nei penkis šilingus, sukimšo tiek saldainių ir bandelių, kad kino teatre apsivėmė, o kasininkas Frenkas Goginas išspyrė jį lauk. Jis sako, kad jam nerūpi, nes pinigų liko, jis tą pačią dieną nuėjo į Savojos kino teatrą pažiūrėti filmo apie piratus, valgė Cadbury šokoladą ir gėrė tiek limonado, kad vos nesprogo. Jis nesitveria laukdamas Sutvirtinimo, nes tada esi vyresnis, būna dar viena rinkliava, per ją surenki daugiau pinigų nei per Pirmąją Komuniją. Likusį gyvenimą jis vaikščios į kiną, sėdės šalia merginų iš gretimų gatvių ir elgsis gašliai kaip tikras žinovas. Jis myli savo motiną, bet niekada neves, nes bijo, kad jo žmona nuolat lankysis beprotnamyje. Kokia nauda iš vedybų, jei gali sėdėti kine ir kirkinti merginas, kurioms vis viena, kaip jos elgiasi, nes jos tai jau darė su savo broliais. Jei neveši, neturėsi namie jokių vaikų, kurie zyzia prašydami arbatos ar duonos, žiopčioja ištikti priepuolio ir žvairai žvalgosi į visas puses. Kai jis bus vyresnis, eis į aludę kaip tėvas, gers vieną bokalą po kito, kiš pirštą į gerklę, kad viską išvemtų, gers dar, laimės lažybas ir parneš pinigų motinai, kad ji neišsikraustytų iš proto. Jis aiškina, kad nėra tikras katalikas, tai reiškia, kad jis pasmerktas ir gali, po velnių, daryti bet ką, ką tik užsimanys.