Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Tėtis parveža mamą namo su kūdikiu, ji turi keletą dienų pagulėti lovoje, nes jai skauda nugarą. Ji sako, kad šis vaikutis nepaprastai panašus į mūsų mirusią sesutę juodomis garbanomis, meilumo kupinomis mėlynomis akimis ir nuostabiais antakiais. Taip sako mama.

Man įdomu, ar kūdikis tikrai toks nepaprastas. Taip pat įdomu, kuris laiptelis yra septintasis, nes laiptai turi devynias pakopas, aš smalsauju, ar skaičiuoti reikia nuo viršaus, ar nuo apačios. Tėtis nieko prieš atsakyti į šį klausimą. „Angelai leidžiasi iš viršaus, — sako jis, — o ne kyla iš tokių virtuvių kaip mūsų, kurioje nuo spalio iki balandžio tyvuliuoja ežerai“.

Tad randu septintąjį laiptelį skaičiuodamas nuo viršaus.

Maiklas peršalęs. Jo nosis užsikimšusi, jis vos prakvėpuoja. Mama nerimauja, nes šiandien sekmadienis, ir vargšų labdaros vaistinė uždaryta. Jei nueisi į daktaro namus ir kambarinė supras, kad esi iš skurdžių, ji lieps keliauti į labdaros vaistinę, ten, kur tau priklauso. Jei pasakysi, kad vaikas miršta rankose, ji paaiškins, kad daktaras kaime jodinėja arkliu.

Mama verkia, nes kūdikis bando įkvėpti oro per burną. Ji bando išvalyti jo šnerves popieriaus ritinėliu, bet bijo, kad įstums jį per giliai. Tėtis sako: „Nereikia to daryti. Nereikia stumti snarglių kūdikiui į galvą“. Jis lenkiasi prie vaiko tarsi ketindamas pabučiuoti. Bet jis priglaudžia burną prie jo nosytės ir čiulpia, čiulpia pūlius iš Maiklo nosies. Jis išspjauna juos į ugnį, tada Maiklas garsiai surinka, matome, kaip jis traukia orą per nosį, spardosi ir juokiasi. Mama žiūri į tėtį taip, tarsi jis būtų ką tik nusileidęs iš dangaus, o tėtis paaiškina: „Taip darydavome Antrime dar tada, kai daktarai nejodinėdavo arkliais“.

Maiklas prideda prie bedarbio pašalpos kelis papildomus šilingus, bet mama sako, kad to negana, ir ji turinti eiti į Šv. Vincento Pauliečio draugiją maisto. Vieną vakarą kažkas beldžiasi į duris, mama siunčia mane žemyn pasižiūrėti, kas ten. Ten stovi du vyrai iš Šv. Vincento Pauliečio draugijos, jie norėtų susitikti su mano tėvais. Sakau jiems, kad tėvai viršuje, Italijoje, o jie nesupranta: „Kur?“

„Viršuje, kur sausa. Aš jiems pasakysiu“.

Jie domisi, kas ta maža pašiūrėlė prie mūsų paradinių durų. Sakau jiems, kad tai išvietė. Jie teiraujasi, kodėl ji ne už namo, aš aiškinu, kad tai išvietė visai gatvei ir kad gerai, jog ji ne už namo, nes kitaip žmonės lakstytų per mūsų virtuvę su kibirais, nuo kurių norisi vemti.

Jie klausia: „Ar tikrai viena išvietė skirta visai gatvei?“

„Taip“.

„O, Dievo motina“, — ištaria jie.

Mama šaukia iš Italijos: „Kas ten apačioje?“

„Tokie vyrai“.

„Kokie vyrai?“

„Iš Šv. Vincento Pauliečio draugijos“.

Jie atsargiai įžengia į ežerą virtuvėje, caksi liežuviais, švilpčioja ir, kol lipa aukštyn į Italiją, stebisi: „Kokia gėda“. Jie sako mamai ir tėčiui, kad jiems nemalonu trukdyti, bet draugija turi būti įsitikinusi, jog padeda tik būtinais atvejais. Mama pasiūlo vyrams puodelį arbatos, bet jie apsidairo ir atsisako: „Ne, dėkui jums“. Jie teiraujasi, kodėl gyvename viršuje. Jie klausia apie išvietę. Jie uždavinėja klausimus, nes suaugę žmonės gali klausti ko tik nori ir užsirašinėti bloknotuose, ypač kai jie dėvi apykakles, kaklaraiščius ir kostiumus. Jie klausia, kokio amžiaus Maiklas, kiek tėtis gauna darbo biržoje, kada jis paskutinį kartą dirbo, kodėl dabar neturi darbo ir kokia čia tarsena jis kalba.

Tėtis pasakoja, kad išvietė mus gali apkrėsti visokiausiomis ligomis, kad virtuvė žiemą užliejama, todėl mes turėjome išsikraustyti į viršų, kad liktume sausi. Jis sako, kad Šanono upė kalta dėl visos drėgmės pasaulyje ir kad ji mus žudo vieną po kito.

Malachis vyrams praneša, kad mes gyvename Italijoje, jie šypsosi.

Mama klausia, ar yra kokia galimybė gauti batų Malachiui ir man, jie atsako, kad ji turi eiti į Ozenemo namus ir parašyti prašymą. Ji skundžiasi, kad nuo kūdikio gimimo negerai jaučiasi, kad negalės ilgai stovėti eilėje, bet jie sako, kad su visais reikia elgtis vienodai, net su moterimi iš Airištauno, pagimdžiusia trynukus, tad dėkui jums, parašysime ataskaitą draugijai.

Kai jie eina pro duris, Malachis nori parodyti, kur angelas ant septintojo laiptelio paliko Maiklą, bet tėtis tildo: „Ne dabar, ne dabar“. Malachis pravirksta, vienas vyrų ištraukia jam iriso gabalėlį iš kišenės, o man apmaudu, kad neturiu dėl ko apsiverkti, kad ir aš gaučiau gabaliuką.

Turiu vėl nusileisti laiptais ir parodyti vyrams, kaip eiti, kad kojos liktų sausos. Jie vis mosuoja galvom ir kartoja: „Visagalis Dieve ir Dievo motina, tai beviltiška. Jie ten viršuje turi ne Italiją, o Kalkutą“.

Viršuj, Italijoje, tėtis sako mamai, kad ji niekada neturėtų šitaip prašyti išmaldos.

„Kaip — prašyti išmaldos?“

„Argi neturi išdidumo, taip maldaudama batų?“

„O ką tu darytum, išdidusis pone? Leistum jiems vaikščioti basiems?“

„Geriau pataisyčiau jų turimus batus“.

„Jų turimi batai suplyšo į skiautes“.

„Galiu juos pataisyti“, — tvirtina jis.

„Negali pataisyti nieko. Tu beviltiškas“, — purkšteli ji.

Kitą dieną tėtis grįžta namo su sena dviračio padanga. Jis siunčia mane pas kaimyną poną Hanoną pasiskolinti kurpalio ir plaktuko. Paima aštrų mamos peilį ir pjausto padangą, kol pasigamina gabalų, tinkančių mūsų batų padams ir užkulniams. Mama sako, kad jis visiškai sugadins batus, bet jis stuksi plaktuku, kala vinis į gumos gabalus ir batus. Mama dejuoja: „Viešpatie aukštybėse, jei būtum palikęs batus ramybėje, jų užtektų bent iki Velykų, tada galėtume jų prašyti iš Šv. Vincento Pauliečio“. Bet tėtis nesiliauja, kol padus ir užkulnius uždengia guminės padangos lopais, jie kyšo iš abiejų bato šonų ir šlepsi einant. Jis reikalauja apsiauti batus ir tvirtina, kad mūsų pėdoms bus gera ir šilta, bet mes nebenorime jų avėti, nes padangos gabalai sunkūs, klupčiojame vaikštinėdami po Italiją. Tėtis nusiunčia mus atgal pas poną Hanoną su kurpaliu ir plaktuku, o ponia Hanon apstulbsta: „Viešpatie aukštybėse, kas nutiko jūsų batams?“ Ji juokiasi, ponas Hanonas krato galvą, o man gėda. Nenoriu kitą dieną eiti į mokyklą ir apsimetu, kad sergu, bet tėtis mus pakelia, pamaitina skrebučiais su arbata ir sako, kad turėtume būti dėkingi turėdami bent kokius batus, kad Limio valstybinėje mokykloje yra berniukų, kurie per šalčius eina į mokyklą basi. Pakeliui į mokyklą Limio berniukai iš mūsų juokiasi, nes padangos gabalai tokie stori, kad prie mūsų ūgio prideda po kelis colius, ir vaikai klausia: „Koks ten oras viršuje?“ Mano klasėje yra šeši ar septyni basi berniukai, jie nieko nesako, o aš svarstau, ar geriau turėti batus su gumos padangomis, su kuriais klupčioji ir griuvinėji, ar vaikščioti basam. Jei išvis neturėsi batų, basieji berniukai bus tavo pusėje. O su guminėmis padangomis esi visiškai vienas, tik su broliu, ir turi kautis už save. Prisėdęs ant suoliuko mokyklos kiemo pašiūrėje, nusiaunu batus ir nusimaunu kojines, bet kai įeinu į klasę, mokytojas pasiteirauja, kur dingo mano batai. Jis žino, kad nesu iš basųjų, todėl priverčia mane grįžti į kiemą, atsinešti batus ir apsiauti. Jis kreipiasi į klasę: „Čia yra pašaipūnų. Jūs šaipotės iš kitų nelaimių. Ar tarp jūsų yra nors vienas, manantis esąs tobulas? Pakelkite rankas“.

Rankos nepakyla.

„Ar šioje klasėje yra bent vienas turtuolis, kurio šeima išleidžia krūvas pinigų batams? Pakelkite rankas“.

Rankos nepakyla.