Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Jis šypsosi.

Dvi savaitės iki Kalėdų mudu su Malachiu grįžtame iš mokyklos pliaupiant lietui, o kai pastumiame duris, pamatome, kad virtuvė tuščia. Stalas, kėdės ir lagaminas dingę, židinys užgesęs. Popiežius vis dar čia, vadinasi, mes neišsikraustėme. Tėtis niekada nesikraustytų be popiežiaus. Virtuvės grindys šlapios, visur telkšo balos, sienos spindi nuo drėgmės. Viršuje išgirstame balsus, kai užlipame, matome tėtį, mamą ir dingusius baldus. Čia gera ir šilta, krosnyje liepsnoja ugnis, mama sėdi lovoje, tėtis skaito „Airių spaudą“ ir rūko šalia ugnies. Mama sako, kad buvo baisus potvynis, kad lietus atšniokštė gatve ir prasiskverbė pro durų apačią. Jie mėgino sustabdyti jį kamšydami skudurus, bet šie tik kiaurai peršlapo ir praleido visą vandenį. Kaimynai, tuštinantys kibirus, pridarė dar daugiau bėdos, virtuvėje baisiai dvokia. Ji mano, kad, kol lyja, turėtume likti viršuje. Žiemą bus šilta, o pavasarį, jei tik grindys ir sienos kiek pradžius, galėsime persikelti į apačią. Tėtis juokauja, kad mes tarsi per atostogas iškeliavome į šiltą užsienį, pavyzdžiui, Italiją. Štai kaip nuo šiol vadinsime viršutinį aukštą, Italija. Malachis sako, kad popiežius vis dar kaba ant sienos apačioje, kad jis kiaurai peršlaps, gal galėtume atsinešti jį viršun? Bet mama nesutinka: „Ne, jis liks ten, kur yra, nenoriu, kad jis kabėtų ant sienos ir spoksotų į mane lovoje. Ar negana, kad tempėme jį visą kelią iš Bruklino į Belfastą, paskui į Dubliną, į Limeriką? Dabar noriu tik truputį ramybės, poilsio ir jaukumo“.

Mama vedasi mane ir Malachį į Šv. Vincento Pauliečio draugiją, kad kartu pastovėtume eilėje ir pažiūrėtume, ar yra kokių vilčių ką nors gauti Kalėdų vakarienei — žąsį ar kumpio, bet ten dirbantis vyras sako, kad Limerike Kalėdos bus liūdnos. Jis duoda mamai taloną bakalėjos prekėms Makgreit parduotuvėje ir dar vieną mėsai.

„Jokios žąsies, — sako mėsininkas, — jokio kumpio. Jokių skanumynų, kai ateinate su talonais iš Šv. Vincento Pauliečio. Galite gauti, ponia, kraujinės dešros su žarnokais arba avies galvą, arba gražią kiaulės galvą. Kiaulės galva visai gerai, ponia, joje daug mėsos, vaikams ji patiks, supjaustykite tą žandą, apibarstykite garstyčiomis ir pasijusite kaip rojuje, nors manau, kad Amerikoje jie nieko panašaus nevalgė, ten žmonės kraustosi iš proto dėl žlėgtainių ir visokiausių paukščių, skraidančių, vaikštančių žeme ar plaukiojančių“.

Jis sako mamai, kad ji negalinti gauti virto bekono ar dešros, jei ji turinti bent truputį proto, ji paimsianti kiaulės galvą, kol jų dar liko, nes Limeriko vargšai jas tiesiog graibsto.

Mama aiškina, kad kiaulės galva netinka Kalėdoms, o mėsininkas atšauna, kad tai daugiau, nei Šventoji Šeima kadaise turėjo šaltame Betliejaus tvartelyje. Jie nebūtų skundęsi, jei kas nors būtų pasiūlęs gražią riebią kiaulės galvą.

„Ne, jie nebūtų skundęsi, — pritaria mama, — bet jie tikrai nebūtų valgę kiaulės galvos. Juk jie žydai“.

„O ką tai turi bendra? Kiaulės galva yra kiaulės galva“.

„O žydas yra žydas, tai prieštarauja jų religijai, ir aš jų nekaltinu“.

Mėsininkas šypteli: „Jūs, ponia, kaip kokia žydų ir kiaulių specialistė“.

„Ne, nesu tokia, — sako mama, — bet Niujorke pažinojau vieną žydę, ponią Leibovič, neįsivaizduoju, ką būtume be jos darę“.

Mėsininkas nukelia kiaulės galvą nuo lentynos, ir kai Malachis šūkteli: „O, pažiūrėkit į padvėsusį šunį“, mėsininkas su mama ima kvatotis. Mėsininkas suvynioja galvą į laikraštį, paduoda ją mamai ir palinki: „Laimingų Kalėdų“. Paskui susuka keletą dešrų ir sako: „Paimkite jas Kalėdų pusryčiams“. Mama atsidūsta: „O, negaliu sau leisti dešrų“. — „Ar aš prašiau pinigų? Ar prašiau? — klausia mėsininkas. — Paimkite tas dešras. Gal jos padės susitaikyti su tuo, kad negavote žąsies ar kumpio“.

„Jūs tikrai neprivalote to daryti“, — sako mama.

„Žinau, ponia. Jei privalėčiau, nedaryčiau“.

Mama sako, kad jai skauda nugarą, todėl man reikės nešti kiaulės galvą. Prispaudžiu ją prie krūtinės, bet mėsa drėgna, ir kai laikraštis ima smukti, galva apsinuogina. Mama aimanuoja: „Man gėda dėl savo gyvenimo, kai visas pasaulis mato, jog per Kalėdų vakarienę valgome kiaulės galvą“. Berniukai iš Limio mokyklos pastebi mane, rodo pirštais ir juokiasi. „O, Dievulėliau, žiūrėkit į Frenkį Makortą ir jo kiaulės šnipą. Ar jankiai taip valgo Kalėdų vakarienę, Frenki?“

Vienas jų šaukia draugui: „Ei, Kristi, ar žinai, kaip valgyti kiaulės galvą?“

„Ne, Pedi“.

„Čiupk ją už ausų ir nugraužk jai snukį“.

Kristis tyčiojasi: „Ei, Pedi, ar žinai, kokia vienintelė kiaulės dalis, kurios nevalgo Makortai?“

„Ne, Kristi“.

„Vienintelė dalis, kurios jie nevalgo, yra kriuksėjimas“.

Perėjus kelias gatves laikraštis visiškai sutyžta, kiaulės galvos niekas nebeslepia. Jos šnipas prispaustas prie mano krūtinės, atsuktas į mano smakrą, man jos gaila, nes ji mirusi, ir pasaulis juokiasi iš jos. Mano sesuo ir du broliai taip pat mirę, bet jei kas nors iš jų juoktųsi, trenkčiau akmeniu.

Būtų gerai, jei ateitų tėtis ir mums padėtų, nes mama turi stabčioti kas kelis žingsnius ir atsiremti į sieną. Ji graibstosi už nugaros, sako, kad nesugebės užkopti į Kareivinių kalvą. Net jei tėtis pasirodytų, iš jo nebūtų naudos, nes jis niekada nieko neneša, jokių ryšulių, jokių krepšių, jokių maišų. Jei neši tokius dalykus, prarandi išdidumą. Štai ką jis sako. Jis nešdavo dvynius, kai jie būdavo pavargę, nešdavo popiežių, bet tai ne tas pat, kaip nešti įprastus dalykus, tai ne kiaulės galva. Jis sako mums, kad, kai užaugsime, turėsime segėti apykaklę, ryšėti kaklaraištį ir niekada žmonėse nepasirodyti su jokiais nešuliais.

Jis viršuje, sėdi prie ugnies, rūko cigaretę ir skaito „Airių spaudą“, jis mėgsta šį laikraštį, nes tai De Valeras5 leidinys, o tėčiui atrodo, kad De Valera yra šauniausias vyras pasaulyje. Jis žiūri į mane, į kiaulės galvą ir sako mamai, kad negarbinga leisti berniukui nešti tokį daiktą Limeriko gatvėmis. Ji nusivelka paltą, atsigula į lovą ir atšauna, kad per kitas Kalėdas galės pats išeiti ir ieškoti vakarienės. Ji pervargusi, trokšta puodelio arbatos, tad tegu jis liaujasi pūtęsis, užverda vandens arbatai ir pakepa kiek duonos, kol du jo sūneliai nenumirė badu.

Kalėdų rytmetį jis anksti užkuria židinį, kad galėtume suvalgyti duonos su dešra ir išgerti arbatos. Mama siunčia mane pas senelę pasiteirauti, ar galėtume pasiskolinti puodą kiaulės galvai. Senelė apstulbsta: „Ką jūs valgysit vakarienės? Kiaulės galvą! Jėzau, Marija ir Juozapai, to jau per daug. Argi tavo tėvas negalėjo pasidairyti ir rasti kumpio ar bent žąsį? Kas jis išvis per vyras, kas per vyras?“

Mama įdeda galvą į puodą ir užpila vandeniu, kol kiaulė verda, tėtis Malachį ir mane nusiveda į mišias Redemptorių bažnyčioje. Bažnyčioje šilta, saldžiai kvepia gėlės ir žvakės. Jis vedasi mus prie prakartėlės pažiūrėti į kūdikėlį Jėzų. Tai stambus kūdikis su šviesiomis kaip Malachio garbanomis. Tėtis paaiškina, kad šalia jo su mėlyna suknele stovi Jėzaus motina Marija, o tas senas barzdotas vyras — tai jo tėvas šventasis Juozapas. Jie liūdni, nes žino, kad Jėzus, kai užaugs, bus nužudytas, kad visi galėtume eiti į rojų. Klausiu, kodėl kūdikėlis Jėzus turi mirti, o tėtis sako, kad negalima uždavinėti tokių klausimų. Malachis suklūsta: „Kodėl?“ Bet tėtis liepia jam nutilti.