Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Ponas Bensonas dirstelėjo į mane ir nutylėjo, o Nelė Ahen tarė: „Tu šaunus jankis, Frenki“.

Netrukus ateis kunigas, surengs mums egzaminą iš katekizmo ir visų kitų dalykų. Pats mokytojas turi parodyti, kaip priimti Šventąją Komuniją. Jis liepia susirinkti aplink jį. Į kepurę suberia smulkiai suplėšyto „Limeriko vedlio“ skiauteles. Kepurę paduoda Pedžiui Klohesiui, atsiklaupia ant grindų, liepia Pedžiui paimti skiautelę popieriaus ir padėti jam ant liežuvio. Jis parodo mums, kaip iškišti liežuvį, kaip gauti skiautelę popieriaus, palaikyti ją akimirką, įtraukti liežuvį, sudėti rankas maldai, žvelgti į dangų, pagarbiai užsimerkti, palaukti, kol popierius sutirps burnoje, nuryti jį ir padėkoti Dievui už dovaną, už Dieviškąją malonę, atsklindančią su šventumu. Kai jis iškiša liežuvį, vos valdomės nesusijuokę, nes dar neteko regėti tokio milžiniško violetinio liežuvio. Mokytojas atsimerkia, kad nutvertų kikenančius berniukus, bet negali nieko pasakyti, nes Dievas vis dar ant jo liežuvio, tai šventa akimirka. Jis atsistoja, suklupdo mus ratu ir liepia viską pakartoti. Eina aplinkui, deda popieriaus skiauteles mums ant liežuvių ir murma lotyniškai. Keli berniukai ima kikenti, jis užrinka, kad jei jie nesiliaus kikenę, tai bus nebe Šventoji Komunija, o Paskutinės apeigos, kaip vadinasi tas sakramentas, Makortai?

„Paskutinis patepimas, sere“.

„Teisingai, Makortai. Neblogai kaip jankiui iš nuodėmingų Amerikos pakrančių“.

Mokytojas perspėja, kad turime būti atsargūs ir pakankamai iškišti liežuvius, kitaip Komunijos ostija gali nukristi ant grindų. Jis sako: „Tai blogiausia, kas gali nutikti kunigui. Jei ostija nuslysta nuo liežuvio, vargšas kunigas turi priklaupti ant abiejų kelių, pakelti ją savo liežuviu ir aplaižyti grindis, jei ostija nurieda tolėliau. Kunigas gali įsivaryti rakštį, tada jo liežuvis ištins kaip ropė, o šitaip galima užspringti ir numirti“.

Jis sako, kad, be Švenčiausiojo kryžiaus atminimo, Komunijos ostija yra švenčiausias dalykas pasaulyje, o Pirmoji Komunija yra švenčiausia akimirka mūsų gyvenime. Kalbėdamas apie Pirmąją Komuniją mokytojas susijaudina. Jis žingsniuoja pirmyn atgal, mojuoja lazda ir kalba, kad niekada neturime pamiršti, jog tą akimirką, kai Šventoji Komunija bus padėta mums ant liežuvių, mes tapsime pačios garbingiausios bendruomenės nariais, vienintelės Šventosios visuotinės apaštalinės Romos katalikų bažnyčios nariais, jog du tūkstančius metų vyrai, moterys ir vaikai mirdavo už tikėjimą, o airiai irgi turi kuo didžiuotis. Juk tūkstančiai mūsų buvo nukankinti? Juk apnuoginome savo kaklus protestantų kirviams? Juk kopėme į kartuves dainuodami, tarsi pasiruošę iškylai, tiesa, berniukai?

„Taip, sere“.

„Ką mes padarėme, berniukai?“

„Apnuoginome savo kaklus protestantų kirviams, sere“.

„Ir?“

„Kopėme į kartuves dainuodami, sere“.

„Tarsi?“

„Tarsi pasiruošę iškylai, sere“.

Mokytojas sako, kad gal šioje klasėje yra ateities kunigas ar kankinys už tikėjimą, nors jis labai tuo abejoja, nes esame didžiausia tinginių ir nemokšų šutvė, kurią jis turėjo nelaimės mokyti.

„Bet visko pasitaiko, — tęsia jis, — tikriausiai Dievas turėjo kokį nors tikslą, kai pasiuntė tokius kaip jūs įsikurti žemėje.

Tikriausiai Dievas turėjo tikslą, kai pas mus atsiuntė Klohesį be batų, Kviglį su prakeiktais klausimais ir Makortą, kurio sielą slegia Amerikos nuodėmės. Ir prisiminkite, berniukai — Dievas savo vienintelį Sūnų leido nukryžiuoti ne tam, kad Pirmosios Komunijos dieną vaikštinėtumėte ištiesę letenas pinigų. Mūsų Viešpats mirė, kad jūs būtumėte atpirkti. Pakanka gauti tikėjimo dovaną. Ar klausotės manęs?“

„Taip, sere“.

„Ir ko pakanka?“

„Tikėjimo dovanos, sere“.

„Gerai. Eikit namo“.

Vakare trise sėdime po žibintu mūsų gatvelės gale ir skaitome — Maikis, Malachis ir aš. Molojai gyvena kaip ir mes — jų tėvas prageria pašalpą arba uždarbį ir nelieka pinigų žvakėms ar žibalui į lempą. Maikis skaito knygas, o mes su broliu — komiksus. Maikio tėvas Piteris parneša knygų iš Kamegio bibliotekos, kad turėtų ką veikti, kol negeria alaus ar kol prižiūri šeimą, kai ponia Moloj paguldoma į beprotnamį. Jis leidžia Maikiui skaityti bet kurią patinkančią knygą, dabar Maikis skaito tą knygą apie Kuchuliną ir kalba taip, tarsi viską apie jį žinotų. Noriu jam pasakyti, kad žinojau apie Kuchuliną dar tada, kai buvau trejų, kad mačiau jį Dubline, kad Kuchulinui nieko nereiškia įgriūti į mano sapnus. Noriu liepti jam liautis kalbėti apie Kuchuliną, jis mano, jis buvo mano prieš daugelį metų, nuo mažens, bet negaliu, nes Maikis skaito mums pasakojimą, kurio anksčiau nebuvau girdėjęs, nešvankią istoriją apie Kuchuliną, kurios niekada negalėsiu papasakoti tėvui ar motinai, pasakojimą, kaip Emera tapo Kuchulino žmona.

Kuchulinas dvidešimt vienerių jau buvo senas. Jis buvo vienišas, troško vesti, tai jį susilpnino, sako Maikis, ir galiausiai pražudė. Visos Airijos moterys kraustėsi iš proto dėl Kuchulino ir norėjo už jo ištekėti. Jis sakė, kad tai būtų puiku, jis būtų nieko prieš vesti visas Airijos moteris. Jei jis galėjo kautis su visais Airijos vyrais, kodėl negalėtų vesti visų moterų? Bet karalius, Konoras Maknesa, tarė: „Viskas labai gerai, Ku, bet Airijos vyrai nenori likti vieniši nakties glūdumoje“. Karalius nusprendė skelbti rungtynes dėl Kuchulino nuotakos, tai buvo myžimo varžybos. Visos Airijos moterys susirinko Muirtemno lygumose pasivaržyti, kuri numyš toliausiai, o toliausiai numyžo Emera. Ji buvo Airijos myžimo čempionė ir ištekėjo už Kuchulino, štai kodėl iki šių dienų ji vadinama Didžiapūsle Emera.

Maikis ir Malachis juokiasi iš šios istorijos, nors nemanau, kad Malachis ją suprato. Jis mažas, jam dar toli iki Pirmosios Komunijos, jis juokiasi tik iš žodžio „myžti“. Paskui Maikis man aiškina, kad padariau nuodėmę klausydamasis pasakojimo su šiuo žodžiu, ir kai eisiu Pirmosios Komunijos, turėsiu prisipažinti kunigui. Malachis sako: „Teisingai. „Myžti“ yra blogas žodis, turėsi prisipažinti kunigui, nes tai nuodėmingas žodis“.

Nežinau, ką daryti. Kaip galiu eiti pas kunigą ir per savo pirmąją išpažintį sakyti tokius baisius dalykus? Visi berniukai žino, kokias nuodėmes pasisakys, taigi jie gaus Pirmąją Komuniją, surinks pinigų ir eis žiūrėti Džeimso Kagnio, valgys saldainius bei pyragaičius Lyrikos kino teatre. Mokytojas padėjo mums prisiminti savo nuodėmes, visų jos tokios pačios. Trenkiau savo broliui. Pamelavau. Pavogiau pensą iš motinos piniginės. Nepaklusau tėvams, penktadienį valgiau dešrą.

Bet dabar įgijau tokią nuodėmę, kurios neturi niekas kitas, kunigas bus sukrėstas, jis ištemps mane iš klausyklos į šoninę navą, išmes į gatvę, ir visi sužinos, kad klausiausi pasakojimo apie Kuchulino žmoną, Airijos moterų myžnių čempionę. Niekada negalėsiu gauti Pirmosios Komunijos, moterys kels ant rankų mažus vaikus, rodys į mane ir sakys: „Pažiūrėkite į jį. Jis kaip Maikis Molojus, niekada nepriėmęs Pirmosios Komunijos, jis vaikštinėja slegiamas nuodėmės, jis niekada nerinko pinigų ir nematė Džeimso Kagnio“.

Gailiuosi, kad esu girdėjęs apie Pirmąją Komuniją ir rinkliavą. Jaučiuosi blogai, nebenoriu nei arbatos, nei duonos, nieko. Mama sako tėčiui, kad keista, kai vaikas nebevalgo duonos ir negeria arbatos, o tėtis atsako: „Ak, jis tiesiog nervinasi dėl Pirmosios Komunijos“. Noriu prieiti prie jo, atsisėsti ant kelių ir papasakoti, ką man padarė Maikis Molojus, bet esu per didelis sėdėti ant kelių, jei atsisėsčiau, Malachis visai gatvei papasakotų, kad aš didelis kūdikis. Norėčiau papasakoti savo rūpesčius Septintojo laiptelio angelui, bet jis užsiėmęs, neša kūdikius viso pasaulio motinoms. Vis dėlto paklausiu tėčio.