Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Kiekvienoje gatvėje visada yra kas nors, kas nesikalba su kuriuo kitu, arba visi nesikalba su kuriuo nors, arba kuris nors nesikalba su visais. Aišku, kada žmonės nesišneka — tai matyti iš to, kaip jie eidami prasilenkia. Moterys užriečia nosis, suspaudžia lūpas ir nusisuka. Jei moteris dėvi skarą, ji pakelia kamputį ir permeta jį per petį tarsi sakydama — vienas tavo žodis ar žvilgsnis, tu sušikta kale, ir aš sugrūsiu tau snukį.

Blogai, kad senelė su mumis nesikalba, nes nebegalime pas ją nubėgti, kai reikia pasiskolinti cukraus, arbatos ar pieno. Neverta eiti ir pas tetą Agę. Ji tik išplūstų. Eikit namo, sušuktų ji, ir pasakykit savo tėvui, kad pajudintų savo šiaurietišką subinę ir gautų darbo kaip padorūs Limeriko vyrai.

Sakoma, kad ji pikta, nes ji raudonplaukė, arba kad ji raudonplaukė, nes nuolat pikta.

Mama draugauja su Braidė Hanon, kuri gyvena šalia su savo tėvais. Mama ir Braidė vis šnekučiuojasi. Kai tėvas išeina vaikštynių, pas mus ateina Braidė, jos su mama sėdi prie ugnies, geria arbatą ir rūko cigaretes. Jei mama namie nieko neturi, Braidė atneša arbatos, cukraus ir pieno. Kartais jos tas pačias arbatžoles užpliko kelis kartus, mama sako, kad arbata sušutusi, virta ir pervirta.

Mama su Braidė sėdi taip arti krosnies, kad jų blauzdos parausta, paskui tampa violetinės ir pamėlsta. Jos kalbasi valandų valandas, šnabždasi apie slaptus dalykus ir juokiasi. Mums negalima girdėti slaptų dalykų, turime eiti laukan ir žaisti. Dažnai sėdžiu ant septintojo laiptelio ir klausausi, o jos nė nenutuokia, kad ten esu. Lauke gali pliopti lietus, bet mama liepia: „Lyja ar ne, žaiskit lauke“, ir priduria: „Jei pamatysite ateinant tėvą, atbėkit ir pasakykit“. Mama sako Braidei: „Ar esi girdėjusi eilėraštį, kurį kažkas tikriausiai sukūrė apie mus?“

„Kokį eilėraštį, Andžela?“

„Jis vadinasi „Vyras iš Šiaurės“. Gavau šį eilėraštį iš Minės Makeidori Amerikoje“.

„Niekada tokio negirdėjau. Padeklamuok man“.

Mama kvatodama deklamuoja eilėraštį, o aš nenumanau, kodėl ji juokiasi:

Jis kilęs iš šiaurės, tad mažakalbis,

Bet jo balsas buvo švelnus, o jis pats — nuoširdus,

Į akis pažiūrėjus mačiau, kad jos — be apgaulės,

Todėl ir tekėjau už vyro iš šiaurės kraštų.

O, linksmesnis gali būti regbio klubas

Už tą ramų vyrą nuo Nejaus ežero.

Žinau, kad saulė švelniai žeria spindulius

Į upę, pro gimtąjį miestą tekančią.

Bet nėra — sakau tą džiugiai ir išdidžiai —

Visame Mansteryje vyro geresnio,

O Limerike — židinio laimingesnio

Už tą, kurį kurstau su vyru iš šiaurės.

Noriu, kad Limerike žinotų kiekvienas,

Kad mes turim kaimynų be galo šaunių.

Vargu ar dar kils neapykanta ar panieka

Tarp pietų ir šiaurės kraštų.

Ji visada pakartoja trečią posmelį ir juokiasi iki ašarų, o aš nesuprantu, kodėl. Ją apima isterija, kai ji deklamuoja:

O Limerike — židinio laimingesnio

Už tą, kurį kurstau su vyru iš šiaurės.

Jei vyras iš šiaurės grįžta anksčiau ir virtuvėje pamato Braidę, jis sako: „Gandai, gandai, gandai“. Ir stovi ten su kepure, kol ji išeina.

Braidės motina ir kiti kaimynai iš mūsų gatvės, iš gretimų gatvių, ateina prie durų ir klausia tėčio, ar jis galėtų parašyti laišką vyriausybei ar giminaičiui į tolimus kraštus. Jis sėdasi prie stalo su plunksnakočiu ir buteliuku rašalo, kai kaimynai aiškina, ką reikia rašyti, jis prieštarauja: „O, ne, jūs ne tai norėjote pasakyti“, ir rašo tai, ką jaučia turįs rašyti. Kaimynai dėkoja, kad kaip tik tą jie ir norėję pasakyti, giria, kad jis gerai išmano anglų kalbą ir turi dailią rašyseną. Jie siūlo jam šešiapensį už rūpesčius, bet jis tik mosteli ranka, tada jie paduoda pinigų mamai, nes tėtis pernelyg išdidus, kad imtų šešiapensius. Kai prašytojai išeina, jis paima šešiapensį ir siunčia mane į Keitlinos O’Konel parduotuvę cigarečių.

Senelė miega antrame aukšte didelėje lovoje su Švenčiausiosios Jėzaus Širdies paveikslu virš galvos ir su Švenčiausiosios Širdies skulptūrėle ant židinio atbrailos. Ji norėtų kurią dieną dujinį apšvietimą pakeisti elektriniu, kad galėtų nuolat žibinti mažą raudoną lempelę po skulptūrėle. Jos atsidavimas Švenčiausiajai Širdžiai gerai žinomas visoje mūsų gatvėje ir aplinkui.

Dėdė Patas miega nedidelėje lovoje to paties kambario kampe, kad senelė galėtų įsitikinti, jog jis pareina deramu laiku ir priklaupia prie lovos pasimelsti. Gal jis ir buvo numestas ant galvos, gal nemoka skaityti nei rašyti, gal išgeria kokiu bokalu per daug, bet negali būti jokio pasiteisinimo, jei nepasimeldžia prieš eidamas miegoti.

Dėdė Patas sako senelei, kad pažįsta vyrą, kuris ieško vietos apsistoti, kur jam leistų nusiprausti ryte bei vakare ir duotų valgyti du kartus per dieną, pietus ir arbatos. Jis vardu Bilas Gaivinas, turi gerą darbą prie kalkių degimo krosnies. Jis visą laiką išsibaltinęs kalkių dulkėmis, bet juk tai geriau už anglių dulkes.

Senelė turi užleisti savo lovą ir persikelti į mažąjį kambarėlį. Ji paims Švenčiausiosios Širdies paveikslą, bet paliks skulptūrėlę, kad ji stebėtų abu vyrus. Be to, mažajame kambarėlyje nėra vietos skulptūrai.

Bilas Gaivinas po savaitės ateina apsižiūrėti. Jis nedidelio ūgio, visas išsibaltinęs ir šnarpščia kaip šuo. Jis klausia senelės, gal ji galėtų pasiimti žemyn tą statulėlę, nes jis esąs protestantas ir negalėsiąs užmigti. Senelė šaukia ant dėdės Pato, kodėl šis nepasakęs, jog į namus atsiveda protestantą. „Jėzau, — baisisi ji, — pasklis kalbos gatvėje ir visur kur“.

Dėdė Patas sako nežinojęs, kad Bilas Gaivinas yra protestantas. Žiūrėdamas į jį negalėtum to pasakyti, ypač kai jis apibiręs kalkėmis. Jis atrodo kaip paprastas katalikas, juk niekada nepagalvotum, kad protestantas kasa kalkes.

Bilas Gaivinas sako, kad vargšė neseniai mirusi jo žmona buvo katalikė, ji buvo apsilipdžiusi sienas Švenčiausiosios Širdies ir Nekaltosios Mergelės Marijos, rodančios širdį, paveikslais. Jis pats nėra prieš Švenčiausiąją Širdį, tik matydamas skulptūrėlę prisimins savo vargšę žmoną ir jam skaudės širdį.

Senelė sako: „Dieve, padėk mums, ko iš pat pradžių nepasakėt? Aišku, galiu pasistatyti skulptūrėlę ant palangės savo kambaryje, ir jums neskaudės širdies į ją žiūrint“.

Kas rytą senelė verda Bilui pietus ir neša juos prie kalkių degimo krosnies. Mama stebisi, kodėl jis jų nepasiima ryte, o senelė atkerta: „Manai, kad kelsiuosi auštant ir virsiu kopūstus su kiaulės kojomis, kad jo didenybė galėtų viską pasiimti pietų skardinėje?“

Mama sako: „Kitą savaitę pamokos baigsis, jei mokėsi Frenkui po šešis pensus per savaitę, jis tikrai noriai nuneš Bilui Galvinui pietus“.

Nenoriu kas dieną eiti pas senelę. Nenoriu nešti Bilui Galvinui pietų per visą ilgą Prieplaukos kelią, bet mama aiškina, kad tas šešiapensis mums pravers, jei to nepadarysiu, negalėsiu niekur išeiti.

„Tu liksi namie, — sako ji. — Nežaisi su savo draugeliais“.

Senelė įspėja, kad neščiau pietus tiesiai ir neklydinėčiau, nesidairyčiau, nespardyčiau skardinių ir neplėšyčiau batų. Šie pietūs karšti, būtent tokių ir nori Bilas Gaivinas.

Iš pietų skardinės skaniai kvepia virtu bekonu ir kopūstais, ten dar yra dvi didelės miltingos baltos bulvės. Jis tikrai nepastebės, jei paskanausiu pusę bulvės. Jis nesiskųs senelei, nes nedaug kalba, tik retkarčiais šį tą sušniaukroja.