Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Ašiū, — sako Abas, mano dėdė. — Ašiū, ašiū, ašiū“. Sunku spėti iš paskos jam einant gatvėmis, nors jam ir skauda koją. Jis klausia: „Kiek dar laikraščių turi po pažasčia?“

„Vieną, dėde Patai“.

„Nunešk jį ponui Timoniui. Jis skolingas man jau už dvi savaites. Paimk tuos pinigus, jis duos ir arbatpinigių. Jis noriai duoda arbatpinigių, bet nesusikišk jų sau į kišenę kaip tavo pusbrolis Džeris. Susikišo juos į kišenę, tas mažas valkata“.

Beldžiu į duris belstuku, viduje taip garsiai sustaugia didžiulis šuo, kad durys ima drebėti. Girdžiu vyro balsą: „Bjaurybe Makašla, baik triukšmauti, arba aš tau gerai įspirsiu į sėdynę“. Triukšmas nutyla, atsidaro durys, ten stovi žilaplaukis vyras su storastikliais akiniais, baltu megztiniu, rankoje laiko lazdą. Jis klausia: „Kas čia? Ką mes čia matome?“

„Laikraštis, pone Timoni“.

„Mes čia nematome Abo Šyheno, ką?“

„Aš jo sūnėnas, sere“.

„Ar čia matome Džerį Šyheną?“

„Ne, sere. Aš Frenkas Makortas“.

„Dar vienas sūnėnas? Ar jis juos gamina? Ar galiniame kieme stovi sūnėnų fabrikėlis? Štai pinigai už dvi savaites, duokš man tą laikraštį arba pasilik jį. Kokia iš jo nauda? Nebegaliu skaityti, o ponia Minihen, kuri turėtų skaityti, neatėjo. Ją pakirto cheresas, štai kaip. Kuo tu vardu?“

„Frenkas, sere“.

„Ar moki skaityti?“

„Taip, sere“.

„Ar nori užsidirbti šešiapensį?“

„Taip, sere“.

„Ateik čia rytoj. Tu vardu Frensis, taip?“

„Frenkas, sere“.

„Tu vardu Frensis. Niekada nebuvo šventojo Frenko. Tai gangsterių ir politikų vardas. Ateik čia rytoj vienuoliktą ir paskaityk man“.

„Gerai, sere“.

„Tikrai moki skaityti?“

„Taip, sere“.

„Gali vadinti mane ponu Timoniu“.

„Gerai, pone Timoni“.

Dėdė Patas niurna prie vartelių trindamas koją: „Kur mano pinigai, tu neturi plepėti su klientais, o aš čia stoviu per koją žliaugiant lietui“. Jis turįs stabtelėti aludėje Pančo kryžkelėje ir išgerti bokalą už sumirkusią koją. Po bokalo jis sako, kad nebegali paeiti nė colio, tad mes lipame į autobusą. Konduktorius primena: „Bilietus, prašom pirkti, bilietus“. Bet dėdė Patas suniurzga: „Eik šalin ir netrukdyk man, argi nematai, kokia mano koja?“

„O, gerai, Abai, gerai“.

Autobusas sustoja prie O’Konelio paminklo, dėdė Patas eina į Paminklo žuvies ir keptų bulvių užkandinę, kur kvepia taip gardžiai, kad man iš alkio sutraukia skrandį. Jis nusiperka keptų bulvių ir žuvies už šilingą, man nutįsta seilės, bet kai prieiname prie senelės durų, jis atkiša man tripensį, liepia vėl ateiti kitą penktadienį, o dabar traukti namo pas motiną.

Kalė Makašla guli prie pono Timonio durų. Kai atveriu sodo vartelius ir žengiu ant takelio, ji puola prie manęs ir išstumia atgal ant šaligatvio, ji sugraužtų man veidą, jei ponas Timonis neišeitų laukan, neišplaktų jos lazda ir nesušuktų: „Eik iš čia, tu kekše, tu peraugusi žmonių rijike. Argi nevalgei pusryčių, kale? Ar tau viskas gerai, Frensi? Užeik. Ta kalė tikra indė, tokia jau yra, jos motiną radau klydinėjančią Bangalūre. Jei kada turėsi šunį, Frensi, įsitikink, kad jis budistas. Šunys budistai yra geros prigimties. Niekada neimk musulmono. Jis suris tave miegantį. Neimk ir kataliko. Jis ės tave kiekvieną dieną, įskaitant penktadienius. Sėsk ir paskaityk man“.

„„Limeriko vedlį“, pone Timoni?“

„Ne, ne prakeiktą „Limeriko vedlį“. Nesišluostyčiau nė šiknaskylės šiuo laikraščiu. Ten ant stalelio guli knyga, „Guliverio kelionės“. Ne, nenorėčiau, kad ją skaitytum. Paieškok už jos kitos knygos. „Kuklus pasiūlymas“. Skaityk šitą. Pastraipa prasideda: tai melancholiška tiems, kurie vaikšto... Ar susiradai? Viską moku atmintinai, bet vis viena noriu, kad paskaitytum“.

Jis sustabdo mane po dviejų ar trijų puslapių. „Esi geras skaitytojas. Ar gali įsivaizduoti, Frensi, kad sveikas gerai prižiūrėtas vienerių metų vaikas yra pats skaniausias, maištingiausias ir naudingiausias maistas, ar jis būtų troškintas, ar keptas, ar virtas, a? Makašlai pietų patiktų gražus putlus airių kūdikis, ar ne, tu sena kekše?“

Jis duoda man šešiapensį ir liepia grįžti kitą šeštadienį.

Mama džiaugiasi, kad skaitydamas ponui Timoniui užsidirbau šešiapensį, ir ką jis norėjo skaityti, „Limeriko vedlį“? Sakau jai, kad turėjau skaityti „Kuklų pasiūlymą“, gulintį už „Guliverio kelionių“, o ji paaiškina: „Taip, tai vaikiška knyga. Visai įmanoma, kad jis nori ko nors keista, nes jam trūksta kelių varžtelių nuo tada, kai su anglų armija kariavo Indijoje, kalbama, kad jis vedė vieną iš tų indžiu ir kad ją atsitiktinai nušovė kareivis per kažkokius neramumus. Po to tikrai galima imtis vaikiškų knygų“. Mama pažįsta tą ponią Minihen, kuri gyvena šalia pono Timonio, ji valydavo jo namus, bet daugiau ji nebegali apsikęsti pono Timonio patyčių iš Katalikų bažnyčios ir aiškinimų, kad tai, kas vienam nuodėmė, kitam tėra išdykavimas. Ponia Minihen mielai išgerdavusi lašiuką chereso šeštadienio rytais, bet paskui jis bandė atversti ją į budizmą, sakė pats toks esąs, sakė, kad airiai būtų daug geresni, jei atsisėstų po medžiu ir stebėtų, kaip dešimt įsakymų ir septynios mirtinos nuodėmės plaukia Šanonu ir paskęsta jūroje.

Kitą penktadienį Deklenas Kolopis iš brolijos pasirodo gatvėje, kai nešioju laikraščius su dėde Patu Šyhenu. „Ėhė, Frenki Makortai, ką veiki su Abu Šyhenu?“

„Jis mano dėdė“.

„Turėtum būti brolijoje“.

„Dirbu, Deklenai.

„Tau negalima dirbti. Tau net nėra dešimties, be to, tu žlugdai puikų mūsų skyriaus lankomumą. Jei nepasirodysi ten kitą penktadienį, aš tau sumalsiu snukį, ar girdi mane?“

Dėdė Patas suburba: „Eik šalin, eik šalin, arba aš tave priplosiu“.

„O, užsikimšk, pone Kvaily, numestas ant galvos“. Jis stveria dėdę Patą už peties ir priremia jį prie sienos. Numetu laikraščius ir bėgu artyn, bet Deklenas žengia į šalį ir taip trinkteli man į sprandą, kad tvojuosi kakta į sieną. Taip įtūžtu, kad akyse aptemsta. Puolu jį rankomis ir kojomis, jei galėčiau dantimis išakėti jam veidą, taip ir padaryčiau, bet jo rankos ilgos kaip gorilos, jis tiesiog atstumia mane, kad negalėčiau jo paliesti. Jis sako: „Tu beprotis suknistas idiotas. Brolijoje tau galas“, ir pabėga.

Dėdė Patas subara: „Neturėtum taip muštis, be to, numetei laikraščius, kai kurie sušlapo, kaip dabar parduosiu šlapius“. Noriu šokti ir prilupti jį, nes jis kalba apie laikraščius nepaisydamas, kad stojau prieš Dekleną Kolopį.

Vakarui baigiantis jis pasiūlo man tris keptas bulves iš maišelio ir šešiapensį vietoj tripensio. Jis skundžiasi, kad gaunu per daug pinigų, kad tai vis mano motinos kaltė, tai ji užsipuolė senelę dėl mažo užmokesčio.

Mama džiaugiasi, kad penktadieniais gaunu šešiapensį iš dėdės Pato, o šeštadieniais — iš pono Timonio. Šilingas per savaitę labai praverčia, ji duoda man dvipensį, kad pažiūrėčiau „Akligatvio vaikius“ Lyrikos kino teatre, kai baigsiu skaityti.

Kitą rytą ponas Timonis sako: „Palauk, kol prieisime prie Guliverio, Frensi. Sužinosi, kad Džonatanas Sviftas yra nuostabiausias kada nors gyvenęs airių rašytojas, ne, nuostabiausias žmogus, prilietęs plunksna pergamentą. Jis milžinas, Frensi“. Jis juokiasi, kol skaitau „Kuklų pasiūlymą“, o aš svarstau, kodėl jis juokiasi ir kam reikia virti airių kūdikius. Jis sako: „Kai užaugsi, irgi juoksiesi, Frensi“.