Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Dominikonų bažnyčia yra čia pat, Glenvorto gatvėje.

„Palaiminkite mane, tėve, nes aš nusidėjau, praėjo dvi savaitės nuo mano paskutinės išpažinties“. Išsakau įprastas nuodėmes, tada: „Pavogiau žuvį ir keptų bulvių iš girtuoklio“.

„Kodėl, mano vaike?“

„Buvau alkanas, tėve“.

„O kodėl buvai alkanas?“

„Nieko neturėjau burnoj, tėve“.

Jis nieko nesako, nors ir tamsu, žinau, kad jis purto galvą. „Mano brangus vaikeli, kodėl neparėjai namo ir nepaprašei motinos užkąsti?“

„Ji išsiuntė mane ieškoti tėvo aludėse, o aš negalėjau jo rasti. Mama neturi nė trupinėlio namuose, nes jis pragėrinėja penkis svarus, kuriuos senelis iš šiaurės atsiuntė naujagimiui, o ji tūžta prie židinio, nes negaliu rasti tėvo“.

Man atrodo, kad kunigas užmigo, nes stoja tyla, galiausiai jis taria: „Mano vaike, nuolat sėdžiu čia. Išklausau vargšų nuodėmes. Skiriu bausmes. Atleidžiu tas nuodėmes. Turėčiau klūpėti ir mazgoti jiems kojas. Ar supranti, mano vaike?“

Sakau jam, kad suprantu, bet taip nėra.

„Eik namo, vaike. Pasimelsk už mane“.

„Nebus atgailos, tėve?“

„Ne, mano vaike“.

„Pavogiau žuvį ir keptų bulvių. Esu pasmerktas“.

„Tau bus atleista. Eik. Melskis už mane“.

Jis palaimina mane lotyniškai, kažką burblena sau angliškai, o aš nesuprantu, ką jam padariau.

Norėčiau rasti tėvą, kad galėčiau pasakyti mamai: štai jis, jo kišenėje dar liko trys svarai. Nebesu alkanas, taigi galiu eiti viena O’Konelio alėjos puse, grįžti kita, apieškoti aludes šoninėse gatvelėse, ir štai randu jį Glysone, negi galėčiau neišgirsti jo dainuojančio:

Argi taip jau svarbu, kad kas nors negalės

Nuo manęs nustebusio žvilgsnio atplėšt?

Tai tik mano reikalas, ką jausiu tuomet,

Kai žalieji Antrimo slėniai sveikins mane.

Mano širdis ima daužytis krūtinėje, nežinau, ką daryti, nes viduje tūžtu, kaip ir motina prie krosnies, galvoju, kad įbėgsiu, gerai įspirsiu jam į koją ir išbėgsiu, bet negaliu taip padaryti, nes būna rytų prie ugnies, kai jis pasakoja man apie Kuchuliną, De Valerą ir Ruzveltą. Jis ten girtas ir perka alaus už kūdikio pinigus, jo žvilgsnis primena Judžino, kai šis ieškodavo Oliverio, belieka grįžti namo ir meluoti motinai, kad jo nemačiau, kad negalėjau jo rasti.

Mama guli lovoje su kūdikiu. Malachis su Maiklu miega Italijoje, viršuje. Žinau, kad nereikia nieko sakyti mamai, kad netrukus aludes uždarys, tėtis dainuodamas pareis namo ir siūlys mums pensą, jei mirsime už Airiją, kad dabar viskas bus kitaip, nes pragerti bedarbio pašalpą ar algą yra blogai, bet vyras, kuris prageria naujagimio pinigus, yra visiškai smukęs, kaip sakytų motina.

VIII

Man sukako dešimt, netrukus eisiu į Šv. Juozapo bažnyčią priimti Sutvirtinimo sakramento. Mokykloje mus rengia mokytojas O’Di. Turime žinoti viską apie Dieviškąją malonę, šį brangųjį perlą, kurį mirdamas mums atnešė Jėzus. Ponas O’Di vartalioja akis pasakodamas, kad po Sutvirtinimo tapsime Dievo dalimi. Visi gausime Šventosios Dvasios dovanas: išmintį, supratimą, patarimus, tvirtybę, žinias, pamaldumą, Viešpaties baimę. Kunigai ir mokytojai mums sako, jog Sutvirtinimas reiškia, kad esi tikras Bažnyčios karys, kad tai duoda teisę numirti ir būti kankiniu, jei mus užgrobs protestantai, musulmonai ar kokie kiti pagonys. Vėl mirtys. Noriu jiems pasakyti, kad nebegalėsiu mirti už tikėjimą, nes jau esu prisižadėjęs mirti už Airiją.

Maikis Molojus klausia: „Juokauji čia, ar ką? Visos tos šnekos apie mirtį už tikėjimą — akių dūmimas. Taip kalbama tik tam, kad išsigąstum. Apie Airiją irgi. Niekas už nieką nebemiršta. Visos mirtys baigėsi. Nemirčiau nei už Airiją, nei už tikėjimą. Galėčiau mirti už savo motiną, bet ne daugiau“.

Maikis viską žino. Jam netrukus keturiolika. Jį ištinka priepuoliai. Jis mato regėjimus.

Suaugusieji sako, kad nuostabu mirti už tikėjimą, tik mes tam dar nepasirengę, nes Sutvirtinimo diena yra kaip Pirmosios Komunijos diena, vaikštai po skersgatvius ir šonines gatveles, gauni pyragaičių, saldainių ir pinigų, tai yra rinkliava.

Štai kada pasirodo nelaimingasis Piteris Dulis. Vadiname jį Kvazimodu, nes jis turi kuprą kaip kuprius iš Notr Damo, jo tikrasis vardas, kiek žinome, yra Čarlsas Lotonas.

Kvazimodas turi devynias seseris, sakoma, kad motina jo nenorėjusi, bet jį atnešęs angelas, o būtų nuodėmė suabejoti tuo, kas tau siunčiama. Kvazimodas senas, jam jau penkiolika. Jo raudoni plaukai stirkso į visas puses. Jo akys žalios, viena akis vartaliojasi, todėl jis nuolat turi bilsnoti sau per smilkinį, kad ji liktų savo vietoje. Jo dešinė koja trumpa ir kreiva, kai jis šleivoja, nuolat atrodo, kad jis tuoj pat parkris. Kai taip atsitinka, esi priverstas nustebti. Jis keikia savo koją, keikia pasaulį, bet keikiasi su gražiu anglišku akcentu, kurį perėmė iš BBC radijo. Prieš išeidamas iš namų jis pro duris iškiša galvą ir paskelbia skersgatviui: „Štai mano galva, tuoj pasirodys ir mano subinė“. Kai Kvazimodui buvo dvylika, jis nusprendė, kad dėl savo išvaizdos, vengiant žmonių dėmesio, jam reikėtų dirbti tokį darbą, kur jis būtų girdimas, o ne matomas, o argi ne geriausiai būtų sėdėti prie BBC mikrofono Londone ir skaityti žinias?

Bet be pinigų nėra kaip nuvykti į Londoną, štai kodėl jis atšlubčioja pas mus vieną penktadienį, Sutvirtinimo išvakarėse. Jis pasakoja savo sumanymą Biliui ir man. Jis žino, kad kitą dieną gausime pinigų, jei abu pažadėsime duoti jam po šilingą, vakare jis leis mums užlipti savo namo lietvamzdžiu ir pro langą pažiūrėti į kas savaitę besiprausiančių jo seserų nuogybes. Tučtuojau sutinku. Bet Bilis sako: „Turiu savo seserį. Kodėl turėčiau mokėti, kad pamatyčiau nuogas taviškes?“

Kvazimodas paaiškina, kad žvelgti į savo sesers nuogą kūną yra pati didžiausia nuodėmė, jis abejoja, kad pasaulyje atsirastų kunigas, galintis atleisti tokį dalyką, greičiausiai tektų eiti pas vyskupą, o visi žino, kad vyskupas yra įsikūnijęs siaubas.

Bilis sutinka.

Penktadienio naktį lipame siena iš Kvazimodo galinio kiemo pusės. Puiki naktis, birželio mėnulis plūduriuoja virš Limeriko, nuo Šanono gali justi šiltą vėjelį. Kvazimodas leidžia Biliui lipti lietvamzdžiu, o kitiems — kartis siena, bet Priepuolis Maikis Molojus šnypščia Kvazimodui: „Štai šilingas, Kvazimodai. Leisk man lipti lietvamzdžiu“. Maikiui keturiolika, jis didesnis už bet kurį iš mūsų ir stipresnis, nes jo darbas — vežioti anglis. Jis pajuodęs nuo anglių kaip dėdė Pa Kytingas, matosi tik jo akių baltymai ir baltos putos ant apatinės lūpos, vadinasi, bet kurią akimirką jį gali ištikti priepuolis.

Kvazimodas sako: „Palauk, Maiki. Jie pirmi“. „Eik šikt“, — pasiūlo Maikis ir kariasi lietvamzdžiu. Bilis skundžiasi, bet Kvazimodas papurto galvą: „Nieko negaliu padaryti. Jis kas savaitę ateina su šilingu. Turėjau leisti jam lipti lietvamzdžiu, kitaip jis mane primuštų ir papasakotų mano motinai, o ji visai dienai užrakintų mane anglių sandėliuke su žiurkėmis“. Priepuolis užlipęs viena ranka laikosi už lietvamzdžio. Kita ranka įkišta į kišenę, ji juda, kruta, kai pats lietvamzdis ima judėti ir girgždėti, Kvazimodas sušnypščia: „Molojau, nesmaukyk ant lietvamzdžio“. Jis šokinėja po kiemą ir kudakuoja. BBC akcentas dingęs, jis kalba kaip tikras limerikietis: „Jergutėliau, Molojau, ropškis žemyn nuo to lietvamzdžio, arba pasakysiu savo močiai“. Maikio ranka kišenėje ima judėti dar greičiau, taip greitai, kad lietvamzdis pasvyra ir subyra, Maikis raitosi ant žemės inkšdamas: „Aš miriau. Aš užsimušiau. O, Dieve“.