Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Ji pila taukus naujagimiui į burnytę, apverčia jį, spaudžia jam nugarą, vėl atverčia, kiša šaukštą į gerklę ir ištraukia baltą rutuliuką. „Štai kas, — paaiškina ji. — Pienas. Jis sukyla ir užstringa mažose gerklytėse, tada reikia jį išstumti kokiu nors aliejumi“.

Mama verkia: „Jėzau, aš vos jo nepraradau. O, mirčiau, jei taip nutiktų“.

Ji sūpuoja vaikelį, rauda ir dėkoja poniai Hanon.

„Oje, nesvarbu, ponia. Paimkite vaikelį ir grįžkite į lovą, nes abu patyrėte didelį sukrėtimą“.

Kai Braidė su ponia Hanon padeda mamai atsigulti į lovą, pamatau kraujo dėmes ant jos kėdės. Ar mano motina mirtinai nukraujuos? Ar dera atkreipti dėmesį: žiūrėkite, ant mamos kėdės kraujas? Ne, taip negalima, suaugusieji visada turi paslapčių. Žinau, jei ką nors pasakysi, suaugę žmonės tau primins: nesvarbu, tu visada vėpsai, tai ne tavo reikalas, eik laukan ir žaisk.

Turiu pasilaikyti tai sau arba pasikalbėti su angelu. Ponia Hanon ir Braidė išeina, o aš sėduosi ant septintojo laiptelio. Mėginu pasakyti angelui, kad mama mirtinai nukraujuos. Noriu, kad jis man atsakytų: ko bijoti nėra, bet laiptelis šaltas, nėra jokios šviesos ar balso. Esu tikras, kad jis išėjo amžiams, svarstau, ar tai nutinka, kai tau devyneri ir lauki dešimties.

Mama nenukraujavo. Kitą dieną ji išlipo iš lovos ir ėmė ruošti kūdikį krikštynoms, sakė Braidei, kad ji niekada sau neatleis, jei kūdikis numirs ir nukeliaus į pragaro prieangį, kur patenka nekrikštyti kūdikiai, gal ten gražu ir šilta, bet vis dėlto ten amžinai tamsu, nėra jokios vilties išsigelbėti netgi Paskutinio teismo dieną.

Senelė ateina padėti, ji pritaria: „Tikra tiesa, nekrikštytam vaikui nėra vilties patekti į dangų“.

Braidė sako, kad Dievas žiaurus, jei šitaip elgiasi.

„Jis turi būti žiaurus, — atšauna senelė, — jei ne, visokie vaikiūkščiai imtų reikalauti, kad juos priimtų į rojų, net ir protestantai, o kodėl jie turėtų ten patekti po to, kai šitaip elgėsi su mumis aštuonis šimtus metų?“

„Kūdikiai nieko nedarė, — atsako Braidė. — Jie per maži“.

„Jie taip elgtųsi, jei jiems būtų suteikta galimybė, — prieštarauja senelė. — Jie to išmokyti“.

Jos aprengia vaikelį limerikietiškais nėriniuotais drabužėliais, su kuriais visi buvome pakrikštyti. Mama sako, kad visi eisime į Šv. Juozapo bažnyčią, ir mes susijaudiname, nes paskui gausime limonado ir bandelių.

Malachis klausia: „Mama, kuo vardu kūdikis?“

„Alfonsas Juozapas“.

Man išsprūsta: „Koks kvailas vardas. Jis net ne airiškas“.

Senelė įbeda į mane savo raudonas akis. „Tam vaikiščiui reikėtų gerai užploti per ausį“. Mama trenkia man antausį ir liepia lėkti lauk iš virtuvės. Man daužosi širdis, noriu verkti, bet negaliu, nes tėvo nėra, aš esu vienintelis vyras šeimoje. Mama liepia: „Lipk aukštyn su savo didele burna, ir kad man nė žingsnio iš kambario“.

Sustoju ant septintojo laiptelio, bet vis dar šalta, jokios šviesos, jokio balso.

Namuose tylu, visi išėję į koplyčią. Sėdžiu ir laukiu viršuje, daužau blusas ant rankų ir kojų, gailiuosi, kad čia nėra tėčio, galvoju apie savo mažąjį broliuką ir jo užsienietišką vardą. Alfonsas, toks vardas — kamavimas.

Po kiek laiko apačioje pasigirsta balsai, kalbama apie arbatą, cheresą, limonadą, bandeles, argi šis vaikas ne mieliausias pasaulyje, mažasis Alfukas, vardas užsienietiškas, bet vis dėlto, vis dėlto per tą laiką jis neišleido nė garselio, jis geros prigimties, telaimina jį Dievas, aišku, jis gyvens amžinai, toks meilutis, jis nepaprastai panašus į savo motiną, į tėvą, į senelę, į savo mirusius mažuosius broliukus, jis toks trupiniukas.

Mama šaukia iš apačios: „Frenkai, leiskis žemyn, išgerk limonado ir suvalgyk bandelę“.

„Nenoriu. Pasilikit sau“.

„Pasakiau — tučtuojau leiskis žemyn, nes jei užkopsiu laiptais, sušildysiu tau sėdynę, ir tu gailestausi visą dieną“.

„Gailestausiu? Ką reiškia gailestauti?“

„Ne tavo reikalas, ką reiškia gailestauti. Tučtuojau lipk žemyn“.

Jos balsas dygus, o žodis „gailestauti“ skamba pavojingai. Aš nusileisiu.

Virtuvėje senelė sako: „Tik pažiūrėkit į tą ištįsusią marmūzę. Manytum, jis turėtų džiaugtis savo mažuoju broliuku, tik kad devynerių sulaukę berniukai visada kaip rakštis šikinėje, aš tai jau žinau, juk turėjau bent du“.

Limonadas skanus, bandelės gardžios, o Alfukas spygauja, džiaugdamasis savo krikšto diena, jis dar pernelyg nekaltas, kad žinotų, jog jo vardas yra kamavimas.

Senelis iš šiaurės telegrama perveda penkis svarus kūdikiui Alfukui. Mama nori atsiimti pinigus, bet ji dar negali pernelyg nutolti nuo lovos. Tėtis sako, kad atsiims pinigus pašte. Ji liepia Malachiui ir man eiti kartu. Tėtis paima pinigus ir sako: „Gerai, berniukai, eikit namo ir pasakykit motinai, kad grįšiu namo po kelių minučių“.

Malachis nesutinka: „Tėti, tu negali eiti į aludę. Mama sakė, kad turi parnešti pinigus namo. Neturi jų paleisti alui“.

„Nagi, nagi, sūnau. Eik namo pas motiną“.

„Tėti, atiduok mums pinigus. Jie skirti kūdikiui“.

„Nagi, Frensi, nebūk bjaurus. Daryk tai, ką tau liepia tėvas“.

Jis nueina šalin ir patraukia į Pietinę aludę.

Mama sėdi prie krosnies su Alfuku ant rankų. Ji purto galvą. „Jis nuėjo į aludę, tiesa?“

„Taip“.

„Eikite atgal į tą aludę ir ištempkite jį iš ten. Atsistokite vidury aludės ir visiems pasakykite, kad tėvas pragėrinėja kūdikio pinigus. Privalote pasakyti žmonėms, kad šiuose namuose nėra nė trupinėlio maisto, nė gabalėlio anglių ugniai įkurti, nė lašelio pieno kūdikiui“.

Einant gatvėmis Malachis garsiai repetuoja savo kalbą: „Tėti, tėti, tie penki svarai skirti naujagimiui, ne gėrimui. Vaikas guli lovelėje, bliauna ir prašo pieno, o tu geri alų“.

Pietinėje aludėje tėčio nebėra. Malachis vis dar nori išrėžti savo kalbą, bet sakau jam, kad turime paskubėti ir pažiūrėti kitose aludėse, kol tėtis nepragėrė visų penkių svarų. Nerandame jo ir kitose aludėse. Jis žino, kad mama ateis jo ieškoti ar atsiųs mus, o šiame Limeriko pakraštyje yra tiek aludžių, kad galėtume klaidžioti visą mėnesį. Belieka pasakyti mamai, kad jo neradome, o ji pyksta, kad mes niekam tikę. „O, Jėzau, norėčiau turėti jėgų, tada apieškočiau visas Limeriko aludes. Išplėščiau jam gerklę, štai ką padaryčiau. Eikite, grįžkite ir aplakstykite visas aludes aplink geležinkelio stotį, užeikite į Notono žuvies ir keptų bulvių parduotuvę“.

Turiu eiti vienas, nes Malachiui paleido vidurius, jis negali pasitraukti nuo kibiro. Apvaikštau visas aludes Parnelio gatvėje ir aplinkui. Žvelgiu į kambarėlius, kuriuose geria moterys, apieškau visas vyrų išvietes. Esu alkanas, bet bijau grįžti namo, kol neradau tėvo. Jo nėra Notono žuvies ir keptų bulvių parduotuvėje, bet čia prie stalelio kampe miega girtas vyras, jo žuvis ir bulvės guli ant grindų suvynioti į „Limeriko vedlį“, jei aš jų nepaimsiu, juos nukniauks katinas, tad pasikišu viską po megztiniu, išeinu pro duris, pėdinu gatve, atsisėdu ant geležinkelio stoties laiptelių ir valgau žuvį su bulvėmis. Matau, kaip girti kareiviai praeina su kikenančiomis mergiotėmis, mintyse dėkoju anam girtuokliui, kad jis pamirkė žuvį su bulvėmis acte ir padažė į druską, paskui prisimenu, kad jei šiąnakt numirsiu, būsiu nusidėjęs vagyste, galėsiu keliauti tiesiai į pragarą, prisikimšęs žuvies ir keptų bulvių, bet šiandien šeštadienis, kunigai vis dar sėdi klausyklose, ir aš pavalgęs galiu apvalyti savo sielą.