Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Baltas sesers Ritos abitas prieš langą tiesiog šviečia saulėje. Ji laiko mano riešą, žiūri į laikrodį ir šypsosi. „O, — sako ji, — atsibudome, tiesa? Ką gi, Frensi, manau, išgyvenome blogiausia. Mūsų ir šimtų mažųjų brolijos berniukų maldos buvo išklausytos. Ar gali įsivaizduoti? Šimtai berniukų dėl tavęs kalbėjo rožinį ir aukojo savo komuniją“.

Nuo vamzdelių, kuriais teka kraujas, man tvinkčioja kulkšnys ir riešas, man nerūpi už mane besimeldžiantys berniukai. Girdžiu, kaip šiugžda sesers Ritos abitas, kaip spragsi rožinio karolėliai, kai ji eina iš palatos. Užmiegu, kai pabundu, jau sutemę, prie lovos sėdi tėtis ir laiko mane už rankos.

„Sūnau, ar pabudai?“

Bandau kalbėti, bet burna išdžiūvusi, neišleidžiu nė garselio, rodau į savo burną. Jis prideda stiklinę vandens man prie lūpų, vanduo skanus ir šaltas. Jis suspaudžia man ranką, sako, kad esu puikus senas karys, kaipgi kitaip. Juk manyje teka karių kraujas.

Vamzdelių nebelikę, stiklainiai irgi dingę.

Įeina sesuo Rita ir sako tėčiui, kad jam jau laikas. Nenoriu, kad jis išeitų, nes jis atrodo liūdnas. Jis atrodo kaip Pedis Klohesis tądien, kai atidaviau jam raziną. Kai tėtis nuliūsta, tai blogiausias dalykas pasaulyje, ir aš pravirkstu. „Na, kas gi yra? — teiraujasi sesuo Rita. — Verki, kai tavyje tiek karių kraujo? Rytoj tavęs laukia didžiulė staigmena, Frensi. Niekada neatspėtum. Ką gi, pasakysiu — ryte tau atnešime skanaus biskvito su arbata. Argi ne smagu? O tavo tėtis grįš po dienos kitos, tiesa, pone Makortai?“

Tėtis linkteli ir vėl uždeda ranką ant manosios. Jis žiūri į mane, atsitraukia, stabteli, grįžta, pirmą kartą gyvenime bučiuoja mane į kaktą, o aš toks laimingas, atrodo, tuoj nusklęsiu virš lovos.

Kitos dvi lovos mano palatoje tuščios. Slaugė sako, kad esu vienintelis šiltine sergantis ligonis, stebuklas, jog pergyvenau krizę.

Gretima palata tuščia, bet vieną rytą pasigirsta mergaitės balsas: „Aūū, kas čia?“

Nežinau, ar ji kalbina mane, ar ką nors gretimoje palatoje.

„Aūū, berniuk su šiltine, ar tu atsibudęs?“

„Taip“.

„Ar geriau jautiesi?“ „Taip“.

„Ką gi, kodėl tu dar čia?“

„Nežinau. Vis dar guliu lovoje. Mane bado adatomis ir duoda vaistų“.

„Kaip tu atrodai?“

Svarstau, kas čia per klausimas. Nežinau, ką jai atsakyti.

„Aūū, ar esi ten, berniuk su šiltine?“

„Taip“.

„Kuo tu vardu?“ „Frenkas“.

„Geras vardas. Aš Patricija Medigen. Kiek tau metų?“ „Dešimt“.

„O“, — panašu, kad ji nusivylė.

„Bet rugpjūtį, kitą mėnesį, bus vienuolika“.

„Ką gi, tai geriau nei dešimt. Man rugsėjį bus keturiolika. Ar nori žinoti, kodėl guliu Užkrečiamųjų ligų ligoninėje?“ „Noriu“.

„Man difterija ir dar kai kas“.

„Kas?“

„Jie nežino. Mano, kad užsikrėčiau svetimų kraštų liga, nes mano tėvas yra buvęs Afrikoje. Vos nenumiriau. Ar pasakysi man, kaip atrodai?“ „Mano plaukai juodi“.

„Kaip ir milijono kitų“.

„Mano akys rudos su žaliomis dėmelėmis, sako, kad jos šviesiai rudos“.

„Kaip ir tūkstančio kitų“.

„Ant mano dešiniojo riešo ir abiejų kulkšnių yra siūlių, nes man lašino kareivių kraują“.

„O, Dieve, tikrai?“ „Tikrai“.

„Tai tu nuolat žingsniuosi ir saliutuosi“.

Sušiugžda abitas, suspragsi karoliukai, pasigirsta sesers Ritos balsas: „Nagi, nagi, kas čia dabar? Negalima kalbėtis tarp dviejų palatų, ypač kai guli berniukas ir mergaitė. Ar girdi mane, Patricija?“

„Girdžiu, seserie“.

„Ar girdi mane, Frensi?“

„Girdžiu, seserie“.

„Turėtumėte dėkoti už savo nepaprastą pasveikimą. Galėtumėte kalbėti rožinį. Ar skaityti „Mažąjį Švenčiausiosios Širdies pasiuntinį“, kuris padėtas prie jūsų lovų. Nenorėkite, kad grįžusi rasčiau judu besikalbančius“.

Sesuo Rita įeina į mano palatą ir pagrasina man pirštu: „Ypač tu, Frensi, juk už tave meldėsi šitiek brolijos berniukų. Dėkok, Frensi, dėkok“.

Ji išeina, kurį laiką tylu. Paskui Patricija sušnabžda: „Dėkok, Frensi, dėkok ir kalbėk rožinį“. Aš taip garsiai nusikvatoju, kad seselė atbėga pažiūrėti, ar man nieko neatsitiko. Tai labai rūsti seselė iš Kerio grafystės, ji mane gąsdina: „Kas čia, Frensi? Juokiesi? Ar tu ir ta mergaitė Medigen šnekatės? Pranešiu seseriai Ritai. Nėra čia iš ko juoktis, tu smarkiai gadini savo vidinę sistemą“.

Ji nukiūtina šalin, ir Patricija vėl šnabžda su aiškiu Kerio akcentu: „Nesijuok, Frensi, tu smarkiai gadini savo vidinę sistemą. Kalbėk rožinį, Frensi, ir melskis už savo vidinę sistemą“.

Ketvirtadieniais mane aplanko mama. Norėčiau pamatyti ir tėvą, bet man nebegresia pavojus, krizė baigėsi, pas mane leidžiama ateiti tik vienam lankytojui. „Be to, — sako mama, — tėtis grįžo į darbą Renko malūne, prašau, Dieve, tegul jis dirba bent tol, kol tęsiasi karas, kol anglams verkiant reikia miltų“. Ji atneša man šokoladuką, vadinasi, tėtis tikrai dirba. Ji niekada negalėtų įpirkti šokolado už bedarbio pašalpą. Tėtis siunčia man laiškučius. Rašo, kad broliai už mane meldžiasi, kad turėčiau būti geras, klausyti daktarų, vienuolių, slaugių, kad nepamirščiau melstis. Jis neabejojąs, kad įveikti krizę man padėjęs šventasis Judas, nes šis šventasis yra beviltiškų reikalų globėjas, o aš išties buvęs beviltiškas.

Patricija sako, kad šalia savo lovos turi dvi knygas. Viena — eilėraščių knyga, ji tokias mėgsta. Kita yra trumpa Anglijos istorija, gal aš norėčiau ją paskaitinėti? Ji įduoda ją Šeimui, tam vyrui, kuris kas dieną valo grindis, jis atneša ją man ir sako: „Neturėčiau nieko nešti iš difterijos palatos į šiltinės palatą, nes mikrobai skraido aplink ir slepiasi tarp puslapių, o jei tu užsikrėsi dar ir difterija, valdžia viską sužinos, tada prarasiu gerą darbą, mane išmes į gatvę, ten dainuosiu patriotines dainas su alaviniu puodeliu rankoje, šitai sugebu kuo puikiausiai, nes nėra tokios dainos apie Airijos kančias, kurios nežinočiau, be to, moku keletą dainų ir apie viskio suteikiamus džiaugsmus“.

O, taip, jis žino apie Rodį Makorlį. Šitą dainą padainuos man tučtuojau, bet vos užtraukia pirmąjį posmelį, įbėga slaugė iš Kerio. „Kas čia dabar, Šeimai? Dainuoji? Iš visų darbuotojų šioje ligoninėje tu tikrai turėtum žinoti, kad dainuoti draudžiama. Teks pranešti apie tave seseriai Ritai“.

„O, Dieve, nedarykite to, slauge“.

„Na, gerai, Šeimai. Šį vienintelį kartą tai pamiršiu. Žinai, kad nuo dainavimo ligoniai gali atkristi“.

Kai slaugė išeina, jis pakužda, kad išmokys mane keleto dainų, juk dainuojant galima gerai leisti laiką, kai vienišas guli šiltinės palatoje. Jis sako, kad Patricija miela mergaitė, nes dažnai duoda jam saldainių iš ryšulėlio, kurį jos motina atsiunčia kas dvi savaites. Jis paleidžia šluotą ir šaukia Patricijai į gretimą palatą: „Sakiau Frenkiui, kad tu miela mergaitė, Patricija“. Ji atsiliepia: „O tu mielas vyrukas, Šeimai“. Jis šypsosi, nes yra keturiasdešimtmetis senis, neturintis savų vaikų, tik tuos, su kuriais šnekasi čia, ligoninėje. Jis sako: „Štai ta knyga, Frenki. Argi ne apmaudu, kad dabar skaitysi apie Angliją, o anglai mums šitiek visko pridarė, gaila, kad šioje ligoninėje nėra Airijos istorijos“.

Iš tos knygos sužinau viską apie karalių Alfredą ir Vilhelmą Užkariautoją, kad visi karaliai ir karalienės kilę iš Edvardo, kuris amžių amžius turėsiąs laukti, kol mirs jo motina Viktorija, tada jis galėsiąs tapti karaliumi. Šioje knygoje pirmąsyk perskaitau ištrauką iš Šekspyro kūrybos.