Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Netiesa, Šeimai“.

„Žinau, juk taip jai ir sakiau“.

Patricijos nebėra, nebesužinosiu, kas nutiko pakelės plėšikui ir Besei, dvarininko dukrai. Klausiu Šeimo, bet jis nesidomi jokia poezija, ypač anglų. Kadaise mokėjo airišką eilėraštį, bet jis buvo apie fėjas, ten nebuvo kalbama apie pakelės plėšikus. Vis dėlto jis paklausiąs vyrų vietinėje aludėje, nes ten nuolatos kas nors ką nors deklamuoja, tada papasakosiąs man. O man derėtų perskaityti trumpą Anglijos istoriją ir viską sužinoti apie anglų klastas. Štai kaip sako Šeimas, klasta. Nežinau, ką tai reiškia, jis irgi nežino, bet jei tai kažkas, ką darė anglai, tai turi būti siaubinga.

Tris kartus per savaitę jis ateina valyti grindų, o slaugė kas rytą pamatuoja man temperatūrą ir paskaičiuoja pulsą. Daktaras paklauso mano krūtinės su tuo prietaisu, kabančiu jam ant kaklo. Jie visi klausinėja: „Kaip šiandien laikosi mūsų kareivėlis?“ Mergaitė mėlyna suknele tris kartus per dieną atneša valgyti, ji su manimi nesikalba. Šeimas aiškina, kad jai ne visi namie, taigi nieko jai nesakyk.

Liepos dienos ilgos, bet aš bijau tamsos. Palatoje yra tik dvi lempos, jos užgesinamos, kai išnešamas arbatos padėklas ir slaugė paduoda man piliulių. Slaugė liepia miegoti, bet aš negaliu, nes devyniolikoje lovų matau mirštančius žmones, jų burnos pažaliavusios, nes jie bandė valgyti žolę, jie meldžia sriubos, protestantų sriubos, bet kokios sriubos, aš užsidengiu veidą pagalve tikėdamasis, kad jie neateis ir nesustos aplink lovą, nedraskys manęs nagais, neprašys šokoladuko, kurį motina atnešė praėjusią savaitę.

Ne, ji neatnešė šokoladuko. Turėjo jį atsiųsti, nes manęs nebegalima lankyti. Sesuo Rita sako, kad lankymas Užkrečiamųjų ligų ligoninėje yra lengvata, o po blogo elgesio su Patricija Medigen ir to eilėraščio ši lengvata man nebepriklauso. Ji sako, kad po kelių savaičių keliausiu namo, tad mano darbas yra susikaupti, sveikti ir vėl mokytis vaikščioti, nes pragulėjau lovoje šešias savaites. Galiu lipti iš lovos jau rytoj po pusryčių. Nesuprantu, kodėl ji sako, kad turiu mokytis vaikščioti, juk vaikštau nuo kūdikystės, bet kai slaugė pastato mane prie lovos, susmunku ant grindų. Slaugė juokiasi: „Žiūrėk, tu vėl kūdikis“.

Mokausi vaikščioti nuo lovos prie lovos, pirmyn atgal, pirmyn atgal. Nenoriu būti kūdikis. Nenoriu likti šioje tuščioje palatoje, kur nėra Patricijos, nėra pakelės plėšiko ir raudonlūpės dvarininko dukters. Nenoriu, kad žaliaburnės vaikų šmėklos rodytų į mane kaulėtais pirštais ir maldautų gabalėlio šokolado.

Šeimas sako, kad vienas vyras toje aludėje mokėjo visus pakelės plėšiko eilėraščio posmelius, tas eilėraštis labai liūdnai baigiasi. Ar norėčiau, kad jis padeklamuotų — jis niekada nesimokė skaityti ir turėjo išmokti atmintinai? Jis stojasi vidury palatos, atsiremia į šluotą ir deklamuoja:

Klakt klakt stingdančioj tyloj! Klakt klakt aidinčioj naktyje!

Artyn, vis artyn jis joja! Jos veidas — kaip šviesa!

Staiga išsiplečia jos akys, ji paskutinį kartą įkvepia giliai, irstai —

Jos pirštas mėnesienoje vos krusteli,

Ir muškieta mėnesieną šit sutrikdo,

Kulka mėnulio šviesoj sutrupina jos širdį ir praneša jam... apie mirtį.

Jis išgirsta šūvį ir pabėga, bet išaušus sužino, kaip mirė Besė, įtūžta, vėl grįžta atkeršyti, bet jį nušauna raudonšvarkiai britų kareiviai.

Vyno raudonio apsiaustas, pentinai popietę auksinę žėrėjo kruvinai,

Kai staiga nušovė jį ant kelio,

Kaip šunį parbloškė ant kelio,

Su nėriniais aplinkui kaklą jis gulėjo ant kelio, paplūdęs kraujais.

Šeimas rankove nusišluosto veidą ir sušnarpščia. Sako: „Visai nebuvo reikalo atskirti tave čia nuo Patricijos, juk net nežinojai, kas nutiko pakelės plėšikui ir Besei. Tai labai liūdna istorija, kai papasakojau ją savo žmonai, ji nesiliovė verkusi visą vakarą, kol nenuėjome miegoti. Ji kalbėjo, kad raudonšvarkiai anglai neturėjo teisės nušauti to pakelės plėšiko, jie kalti dėl pusės pasaulio bėdų, jiems niekada nebuvo gaila airių. Jei norėsi išgirsti daugiau eilėraščių, Frenki, pasakyk man, parnešiu juos iš aludės savo galvoje“.

Mergina mėlyna suknele, kuriai ne visi namie, vieną dieną staiga klausia: „Ar norėtum paskaityti knygą?“ Ji atneša man E. Filipso Openhaimo „Nepaprastas pono Ernesto Bliso paieškas“. Ši knyga yra apie anglą, kuriam viskas įkyrėjo, jis nebežino, ką veikti kiekvieną dieną, nors jis toks turtingas, kad nė savo pinigų nebesuskaičiuoja. Jo tarnas atneša jam rytinį laikraštį, arbatos, kiaušinį, skrebutį ir marmelado, o jis aikštijasi: „Nešk viską šalin, gyvenimas yra tuščias“. Jis nebegali skaityti laikraščio, nebegali valgyti kiaušinio, jis silpsta. Jo daktaras liepia jam iškeliauti ir apsigyventi tarp vargšų Londono Ist Ende, tada jis išmoksiąs mylėti gyvenimą. Taip ir nutinka, jis pamilsta merginą, kuri yra iš vargšų, bet sąžininga ir labai protinga, jie susituokia ir persikelia į jo namus Vestende, turtingųjų kvartale, nes taip lengviau padėti vargšams ir nesibodėti gyvenimu, jei tau viskas eina kaip iš pypkės.

Šeimui patinka, kai pasakoju jam, ką skaitau. Jis teigia, kad istorija apie poną Ernestą Blisą yra išgalvota, nes nė vienas sveiko proto žmogus neieškotų gydytojo dėl to, kad turi per daug pinigų, ar dėl to, kad nebenori kiaušinio, bet niekada negali žinoti. Taip gali nutikti tik Anglijoje. Airijoje su žiburiu tokių nerastum. Jei nevalgytum kiaušinio, tave išvežtų į beprotnamį arba praneštų vyskupui.

Negaliu sulaukti, kol parvyksiu namo ir papasakosiu Malachiui apie tą vyrą, kuris nevalgė kiaušinio. Malachis juokdamasis raitysis ant grindų, nes tokių dalykų negali būti. Jis sakys, kad aš pats sugalvojau, bet kai papasakosiu jam, kad ši istorija apie anglą, jis supras.

Negaliu sakyti merginai mėlyna suknele, kad ši istorija yra kvaila, nes mergaitę gali ištikti priepuolis. Ji siūlo, jei baigiau knygą, atnešti kitą, ligoninėje stovi visa dėžė knygų, kurias kadaise paliko ligoniai. Ji atneša man knygą „Tomo Brauno mokykliniai metai“, ją sunku skaityti, o P. G. Voudhauzo knygos nesibaigia, aš juokiuosi iš Akridžo, Berčio Vusterio, Džyvio ir visų Malinerių. Bertis Vusteris turtingas, bet jis kas dieną valgo kiaušinį ir bijo, ką pasakys Džyvis. Norėčiau merginai mėlyna suknele ar dar kam nors pasipasakoti apie knygas, bet bijau, kad nesužinotų slaugė iš Kerio arba sesuo Rita, tada mane perkeltų į dar didesnę tuščią palatą viršuje su penkiasdešimčia tuščių lovų ir galybe bado šmėklų žaliomis burnomis ir atkištais kaulėtais pirštais. Naktimis guliu lovoje ir galvoju apie Tomą Brauną, jo nuotykius Regbio mokykloje, apie visus P. G. Voudhauzo veikėjus. Galiu sau svajoti apie raudonlūpę dvarininko dukterį ir pakelės plėšiką, slaugės ir vienuolės nieko man nepadarys. Gera žinoti, kad žmonės negali įlįsti į tavo mintis.

Rugpjūtis, man vienuolika. Guliu ligoninėje jau du mėnesius, svarstau, ar mane išleis iki Kalėdų. Slaugė iš Kerio sako, kad turėčiau klauptis ir dėkoti Dievui, nes esu gyvas ir tikrai neturiu kuo skųstis.

„Aš nesiskundžiu, slauge, aš tik svarstau, ar grįšiu namo Kalėdoms“.

Ji neatsako. Liepia gražiai elgtis, kitaip ji atsiųs pas mane į viršų seserį Ritą, o tada tai jau tikrai gražiai elgsiuosi.

Per mano gimtadienį mama ateina į ligoninę ir atneša ryšulėlį su dviem šokoladukais bei raštelį su skersgatvio kaimynų vardais, jie linki man pasveikti ir grįžti namo, tu didis karys, Frenki. Slaugė leidžia pasikalbėti su mama pro langą, tačiau tai nelengva, nes langai aukštai, aš turiu atsistoti ant Šeimo pečių. Sakau mamai, kad noriu grįžti namo, ji atsako, kad aš dar per silpnas, bet netrukus mane tikrai išleis. Šeimas tvirtina: „Puiku būti vienuolikos, bet kurią dieną jau būsi barzdą skutantis vyras, pasiruošęs išeiti iš namų, gauti darbą ir išlenkti bokalą, kaip visi tikri vyrai“.