Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Mano rašinio pavadinimas yra „Jėzus ir oras““.

„Ką?“

„Jėzus ir oras“.

„Gerai, skaityk“.

„Štai mano rašinys. Nemanau, kad Jėzui, kuris yra mūsų Viešpats, būtų patikęs Limeriko oras, nes čia nuolat lyja, nuo Šanono visame mieste drėgna. Mano tėvas sako, kad Šanonas yra upė žudikė, nes ji nužudė du mano brolius. Kai pažvelgiame į Jėzaus paveikslus, matome Jį klajojantį po senovės Izraelį, apsigaubusį marška. Ten niekada nelyja, neišgirsi, kad kas kosėtų, susirgtų džiova ar dar kokia panašia liga, be to, ten niekas nedirba, jie tik stovinėja ir valgo maną, grūmoja kumščiais ir eina į nukryžiavimus.

Kai Jėzus išalksta, Jam tereikia takeliu paėjėti link figmedžio ar apelsinmedžio ir sočiai prisivalgyti. Jei Jis užsinori bokalo alaus, gali pamojuoti ranka virš didelio stiklo, ir ten atsiranda alaus. Jis galėtų aplankyti Mariją Magdaleną ir jos seserį Mortą, jos pamaitintų Jį pietumis neuždavinėdamos jokių klausimų, numazgotų Jam kojas, Marija Magdalena nusausintų jas savo plaukais, kol Morta išplautų indus, man atrodo, kad tai nesąžininga. Kodėl ji turi plauti indus, kol jos sesuo sėdi ir pliurpia su mūsų Viešpačiu? Gerai, kad Jėzus nusprendė gimti žydu toje šiltoje vietoje, nes jei Jis būtų gimęs Limerike, Jis būtų susirgęs džiova ir po mėnesio numiręs, tada nebūtų jokios Katalikų Bažnyčios, jokios Komunijos ar Sutvirtinimo, mums nereikėtų mokytis katekizmo ir rašyti apie Jį rašinių. Pabaiga“.

Ponas O’Di tyli ir varsto mane keistu žvilgsniu, aš sunerimstu, nes kai jis tyli, vadinasi, kažkas nukentės. Jis klausia: „Makortai, kas parašė tą rašinį?“

„Aš, sere“.

„Ar šį rašinį parašė tavo tėvas?“

„Ne, sere“.

„Ateik čia, Makortai“.

Seku paskui jį pro duris, koridoriumi einame į direktoriaus kabinetą. Mokytojas rodo jam mano rašinį, ponas O’Haloranas irgi keistai į mane dėbteli. „Ar pats parašei šitą rašinį?“

„Taip, sere“.

Iš penktos klasės mane perkelia į šeštą pono O’Halorano klasę su visais mano pažįstamais berniukais, Pedžių Klohesiu, Fintenu Sleteriu, Klausimu Kvigliu, kai tą dieną baigiasi pamokos, privalau sugrįžti prie Pranciškaus Asyžiečio statulos ir jam padėkoti, nesvarbu, kad mano kojos po šiltinės vis dar nusilpusios, turiu sėdinėti ant laiptelių ir graibstytis sienų. Svarstau, ar tame rašinyje pasakiau kažką gera ar kažką bloga.

Ponas Tomas L. O’Haloranas vienoje patalpoje moko tris klases — šeštą, septintą, aštuntą. Jo galva kaip prezidento Ruzvelto, jis nešioja akinius auksiniais rėmeliais. Vilki tamsiai mėlynus arba pilkus kostiumus, ant liemenės skersai pilvo iš vienos kišenės į kitą driekiasi auksinė laikrodžio grandinėlė. Vadiname jį Šokliu, nes jis trumpakojis ir eidamas strykčioja. Ponas O’Haloranas žino, kaip jį vadiname, ir sako: „Taip, aš Šoklys, užšoksiu ant jūsų“. Jis nešiojasi ilgą rodomąją lazdą, jei nekreipi dėmesio ar kvailai atsakai, jis po tris kartus suduoda per delnus arba išplaka per pakinklius. Jis viską verčia mokytis atmintinai, viską, taigi jis yra griežčiausias mokyklos mokytojas. Jis mėgsta Ameriką, todėl verčia mus išmokti visas Amerikos valstijas abėcėlės tvarka. Namuose jis braižo airių gramatikos, airių istorijos ir algebros lenteles, kabina jas ant stovo, o mes turime skanduoti airių kalbos linksnius, asmenuotes ir linksniuotes, įžymius vardus ir mūšius, santykius, koeficientus, lygtis. Turime žinoti visas svarbias Airijos istorijos datas. Jis aiškina mums, kas svarbu ir kodėl svarbu. Nė vienas mokytojas anksčiau nėra mums aiškinęs, kodėl. Jei paklausdavai, kodėl, gaudavai per galvą. Šoklys nevadina mūsų idiotais, jei užduodi klausimą, jis neįtūžta. Jis vienintelis mokytojas, kuris stabteli ir paklausia: „Ar supratot, apie ką kalbu? Ar turit klausimų?“

Mes apstulbstame, kai jis aiškina, kad Kinseilio mūšis 1601 metais buvo liūdniausia akimirka Airijos istorijoje, kariai kovėsi vienas prieš vieną, abi pusės buvo žvėriškai žiaurios.

Abi pusės žiaurios? Ir airiai? Ar taip gali būti? Visi kiti mokytojai mums sakydavo, kad airiai visada kovėsi kilniai ir sąžiningai. Jis deklamuoja ir reikalauja prisiminti:

Pirmyn į mūšį verždavosi jie, kad žūtų,

Į niūrius skydus įsmeigtom akim.

Kovojo kilniai ir narsiai, bet neužteko pastangų,

Todėl susmukdavo, į širdis sužeisti kerų.

Jei airiai pralaimėjo, tai kalti išdavikai ir skundikai. Bet mane domina tas airių žvėriškumas.

„Sere, ar airiai buvo žvėriški Kinseilio mūšyje?“

„Taip, iš tiesų. Yra užrašyta, kad jie žudė belaisvius, bet jie nebuvo nei geresni, nei blogesni už anglus“.

Ponas O’Haloranas negali meluoti. Jis juk direktorius. Metų metais mums tvirtindavo, kad airiai visada būdavo kilnūs, kad jie rėždavo ugningas kalbas prieš pakariami anglų. Dabar Šoklys O’Haloranas sako, kad airiai blogai elgėsi. Vėliau jis dar ims sakyti, kad anglai elgėsi gerai. Jis aiškina: „Turite studijuoti ir mokytis, kad galėtumėte susidaryti savo nuomonę apie istoriją ir visa kita, bet negalėsite to padaryti, jei jūsų galvos tuščios. Kimškite į galvą žinias. Tai jūsų lobių kambarys, niekas pasaulyje negali į jį įsibrauti. Jei laimėsite Airijos žirgų lenktynėse ir nusipirksite namą, kuriam reikės baldų, ar pristatysite į jį visokių lūženų? Jūsų protas yra jūsų namai, jei jį prikimšite šiukšlių iš kino teatrų, jos supus jūsų galvoje. Galite būti vargšai, galite avėti prakiurusiais batais, bet jūsų protas yra jūsų rūmai“.

Jis kviečia mus vieną po kito prieš klasę ir apžiūri mūsų batus. Klausinėja, kodėl jie prakiurę, kodėl mes išvis neturime batų. Jis sako, kad tai gėdingas dalykas, kad jis surengsiąs loteriją, uždirbsiąs pinigų, tada mes visi galėtume gauti gerus šiltus batus žiemai. Jis padalija mums bilietų knygeles, ir mes užplūstame Limeriką skelbdami apie Limio mokyklos batų fondą, pirmoji premija — penki svarai, dar penkios premijos po vieną svarą. Vienuolika basų berniukų gauna naujus batus. Mudu su Malachiu negauname, nes avime batais, nors jų padai iki skylių numinti, tad svarstome, kodėl lakstėme po visą Limeriką pardavinėdami bilietus, negi tam, kad kiti berniukai gautų batus? Fintenas Sleteris sako, kad mes gavome visišką nuodėmių atleidimą, nes užsiimame labdara, bet Pedis Klohesis jį nutraukia: „Fintenai, gal tu eitum ir gerai nusišiktum“.

Žinau, kada tėtis elgiasi blogai. Žinau, kada jis prageria bedarbio pašalpą, tada mama puola į neviltį, turi elgetauti Šv. Vincento Pauliečio draugijoje ir prašyti kredito Keitlinos O’Konel parduotuvėje, bet aš nenoriu šalintis tėčio ir bėgti pas mamą. Negaliu to padaryti, juk keliuosi su juo kiekvieną ankstyvą rytą, kai visas pasaulis dar miega. Jis užkuria krosnį ir išverda arbatos, niūniuoja po nosimi arba pašnabždomis man skaito laikraštį, kad nepažadintų kitų šeimynykščių. Maikis Molojus pavogė Kuchuliną, Septintojo laiptelio angelas išvyko kažkur kitur, bet tėvas rytais vis dar priklauso man. Jis anksti gauna „Airių spaudą“ ir pasakoja man apie pasaulį, apie Hitlerį, Musolinį, Franką. Jis sako, kad karas nėra mūsų reikalas, tai anglai vėl ėmėsi savo suktybių. Jis pasakoja man apie didįjį Ruzveltą Vašingtone ir didįjį De Valerą Dubline. Ryte pasaulis priklauso mums, tėtis niekada nereikalauja mirti už Airiją. Jis pasakoja man apie Airijos senovę, kai anglai neleisdavo katalikams steigti mokyklų, nes norėjo, jog žmonės liktų neišmanėliai, tais laikais katalikų vaikai susirinkdavo slaptose mokyklose šalies gilumoje ir mokydavosi anglų, airių, lotynų ir graikų kalbų. Žmonėms patikdavo mokytis. Jie klausydavosi pasakojimų ir poezijos, nors šie dalykai nepadėdavo gauti darbo. Vyrai, moterys ir vaikai rinkdavosi grioviuose pasiklausyti tų didžiųjų mokytojų, visi stebėdavosi, kiek daug gali atsiminti žmogus. Mokytojai, eidami iš griovio į griovį, nuo tvoros prie tvoros, rizikuodavo savo gyvenimais, nes jei anglai sugaudavo bemokant, juos ištremdavo į svečias šalis ar dar blogiau. Tėtis sako, kad dabar mokykloje lengva, nereikia sėdėti griovyje mokantis aritmetikos ar šlovingos Airijos istorijos. Mokykloje turėčiau elgtis gerai, vieną dieną grįšiu į Ameriką ir gausiu kabinetinį darbą, sėdėsiu prie stalo su dviem rašikliais kišenėje, raudonu ir mėlynu, priiminėsiu sprendimus. Manęs neužlis lietus, turėsiu kostiumą ir apavą, šiltą vietelę gyventi, o ko gi dar gali norėti žmogus? Jis sako, kad Amerikoje gali daryti bet ką, tai galimybių šalis. Gali būti žvejys Meine ar ūkininkas Kalifornijoje. Amerika ne tokia kaip Limerikas, niūri vieta su žudančia upe.