Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Nėra ką veikti, kai pirmoji perlaida neateina. Negali likti gatvėje ir visą vakarą žaisti su broliais, nes visi kiti suėję vidun, gėda likti lauke ir kankintis uodžiant dešrų, lašinių ir keptos duonos kvapus. Nesinori matyti elektros šviesos, sutemus sklindančios pro langus, nei girdėti BBC naujienų ar Airių radijo iš kaimynų imtuvų. Ponia Meger ir jos vaikai suėję vidun, virtuvėje spingso tik maža žvakutė. Jiems irgi gėda. Šeštadienio vakarais jie lieka namie, net neina į Mišias sekmadieniais. Braidė Hanon sako mamai, kad poniai Meger gėda dėl skudurų, kuriais jie vilki, jai taip striuka, kad ji eina į labdaros vaistinę prašyti valstybės pašalpos. Anot mamos, tai blogiausias dalykas, kuris gali nutikti šeimai. Tai blogiau nei prašyti bedarbio pašalpos, blogiau nei vaikščioti į Šv. Vincento Pauliečio draugiją, blogiau nei elgetauti gatvėse prekiaujant skarda ar supirkinėjant sendaikčius. Tai paskutinis žingsnis stengiantis išvengti vargšų prieglaudos ir apsaugoti vaikus nuo našlaičių dalios.

Ant mano nosies tarp antakių iškyla skaudulys, pilkai raudonas, jį niežti. Senelė sako: „Neliesk to skaudulio ir nešlapink, nes jis išplis“. Jei susilaužytum ranką, ji lieptų jos nešlapinti, nes lūžis išplis. Skaudulys vis dėlto išplinta iki pat akių, jos paraudonuoja ir pagelsta nuo traiškanų, kurios sunkdamosi rytais sulipina blakstienas. Blakstienos sulimpa taip smarkiai, kad man tenka jas jėga atplėšti pirštais, o mama tas geltonas traiškanas valo drėgnu skudurėliu ir boro milteliais. Blakstienos išbyra, vėjuotomis dienomis Limeriko dulkės lekia man į akis. Senelė sako, kad mano akys plikos, kad tai mano paties kaltė, visos akių ligos atsiranda nuo to, kad sėdžiu skersgatvio gale po gatvės žibintu bet kokiu oru, įkišęs nosį į knygas, tas pat nutiks ir Malachiui, jei jis neatsisakys knygų. Mažasis Maiklas irgi darosi netikęs, vis kiša nosį į knygas, nors turėtų žaisti lauke kaip sveikas vaikas. „Knygos, knygos, knygos, — niurzga senelė, — jūs visiškai susigadinsite akis“.

Ji geria arbatą su mama, girdžiu ją šnabždant: „Reikia jam duoti šventojo Antano seilių“.

„Kas tai?“ — klausia mama.

„Tavo pasninko seilės ryte. Prieik prie jo, kol jis dar neatsibudo, ir paspjaudyk jam ant akių, pasninkaujančios motinos seilės turi gydomųjų galių“.

Bet aš visada pabundu anksčiau už mamą. Prisiverčiu atsimerkti kur kas anksčiau, nei ji ima krutėti. Girdžiu, kaip ji atšlepsi grindimis, ir kai sustoja virš manęs spjauti, aš atsimerkiu. „Dieve, — nustemba ji, — tu atsimerkęs“.

„Atrodo, man jau geriau“.

„Gerai“, — mama grįžta į lovą.

Akys negyja, ji vedasi mane į labdaros vaistinę, kur vargšai apsilanko pas gydytojus ir gauna vaistų. Čia galima prašyti valstybės pašalpos, kai tėvas miręs ar dingęs, kai nebelieka nei bedarbio pašalpos, nei uždarbio.

Palei sienas prie daktarų kabinetų stovi suolai. Ant suolų visada pilna žmonių, kalbančių apie savo negalavimus. Seni vyrai ir moterys sėdi ir aimanuoja, vaikai klykia, motinos ramina: ša, meiluti, ša. Labdaros vaistinės centre stovi aukšta pakyla, apjuosta pertvara sulig krūtine. Kai ko nors nori, atsistoji į eilę prie tos pakylos pasimatyti su ponu Kofiu ar ponu Keiniu. Moterys eilėje primena moteris prie Šv. Vincento Pauliečio draugijos. Jos apsigaubusios skaromis, jos gerbia poną Kofį ir poną Keinį, nes jei elgsis nepagarbiai, joms bus liepta išeiti ir grįžti kitą savaitę, nors tau šią akimirką reikia valstybės pašalpos arba talono pas gydytoją. Ponas Kofis ir ponas Keinis mėgsta pajuokauti su moterimis. Jie nusprendžia, ar tau pakankamai blogai, kad prašytum pašalpos, ar pakankamai sergi, kad reikėtų gydytojo. Jiems prie visų reikia pasakyti, kas tau negerai, dažnai jie iš to smagiai pasijuokia. Jie klausinėja: „Ir ko gi jūs norite, ponia O’Šy? Talono pas gydytoją, a? Ir kokia gi jūsų bėda, ponia O’Šy? Skausmai, a? Gal jus perpūtė vėjas? O gal valgėte per daug kopūstų? O, nuo kopūstų taip nutinka“. Jie juokiasi, ir ponia O’Šy juokiasi, visos moterys juokiasi ir sako, kad ponas Kofis ir ponas Keinis yra linksmuoliai, jie galėtų pranokti Lorelį su Hardžiu.

Ponas Kofis klausia: „Nagi, moterie, kuo tu vardu?“

„Andžela Makort, sere“.

„Ir kas tau nutiko?“

„Aš su sūnumi, sere. Jo abi akys negaluoja“.

„O, Dievulėliau, išties, moterie. Jos tikrai nekaip atrodo. Jos primena dvi kylančias saules. Japonai galėtų jį nutapyti savo vėliavai, cha cha cha. Ar jis užsipylė acto ant veido, ar ką?“

„Tai kažkoks užkratas, sere. Pernai jis sirgo šiltine, o dabar štai kas“.

„Gerai, gerai, nereikia viso gyvenimo istorijos. Štai jūsų talonas pas daktarą Trojų“.

Pacientai pas daktarą Trojų laukia ant dviejų ilgų suolų. Mama sėdasi šalia moters, kuriai niekaip nedingsta didelis skaudulys nuo nosies. „Išmėginau viską, ponia, visus žinomus vaistus Dievo mylimoje žemėje. Man aštuoniasdešimt treji, norėčiau nueiti į kapą sveika. Argi per daug prašau, jei noriu susitikti savo Atpirkėją su sveika nosimi? O kas nutiko jums, ponia?“

„Mano sūnui. Akys“.

„O, telaimina mus Dievas ir tegelbsti, tik pažiūrėkite į jo akis. Tai dvi ligočiausios akys, kokias mačiau gyvenime. Dar neteko regėti tokio raudonio“.

„Tai užkratas, ponia“.

„Nuo jo yra vaistų. Jums reikia vaisiaus odelės“.

„Kas gi tai?“

„Kūdikiai gimsta su tuo dalykėliu aplink galvas, tai toks gobtuvas, retas ir stebuklingas. Gaukite vaisiaus odelę ir uždėkite jam ant galvos bet kurią dieną, kuri turi skaičių trys, priverskite jį sulaikyti kvapą tris minutes, net jei turėsite ranka užspausti nosį, tris kartus apšlakstykite šventintu vandeniu nuo galvos iki kojų, ir auštant jo akys ims spindėti“.

„Kur man gauti vaisiaus odelę?“

„Juk visos pribuvėjos turi vaisiaus odelių, ponia. Kokia pribuvėja be odelės? Ji gydo ir atbaido visas ligas“.

Mama sako pasikalbėsianti su slauge O’Haloren, gal ji turi atliekamą vaisiaus odelę.

Daktaras Trojus apžiūri mano akis. „Šį berniuką tučtuojau guldom į ligoninę. Nuveskite jį į akių ligų palatą miesto prieglaudoje. Štai talonas, kad jį priimtų“.

„Kas jam, daktare?“

„Tai labiausiai išplitęs konjunktyvitas, kokį esu matęs gyvenime, ir dar kažkas, ko nesuprantu. Jam reikia akių gydytojo“.

„Kiek jis ten gulės, daktare?“

„Vienas Dievas žino. Reikėjo apžiūrėti šį vaiką prieš kelias savaites“.

Palatoje yra dvidešimt lovų, ten guli vyrai ir berniukai aptvarstytomis galvomis, jų akis dengia juodi raiščiai ir stori akiniai. Kai kurie vaikštinėja, dunksendami į lovas lazdelėmis. Vienas vyras visą laiką šaukia, kad jis niekada nebematys, kad jis per jaunas, jo vaikai dar kūdikiai, jis niekada jų nebepamatys, Jėzau Kristau, o, Jėzau Kristau. Vienuolės pasipiktina, nes jis be reikalo mini Dievo vardą. „Liaukis, Morisai, liaukis piktžodžiauti. Tu sveikas. Tu gyvas. Visi turime bėdų. Pasimelsk ir pagalvok, kaip mūsų Viešpats kentėjo ant kryžiaus su erškėčių vainiku, vinys buvo susmigusios į Jo vargšes rankas ir pėdas, šone atsivėrė žaizda“. Morisas atsako: „O, Jėzau, pažvelk žemyn ir pasigailėk manęs“. Sesuo Bernadeta perspėja, kad jei jis kalbės, kas ant liežuvio papuola, jos paguldys jį į atskirą palatą. Vyras atsidūsta: „Viešpatie aukštybėse“, o tai nėra taip blogai, kaip nuolat minėti Jėzų Kristų, tad sesuo nusiramina.

Ryte turiu leistis žemyn lašų. Slaugė sako: „Sėsk ant šitos aukštos kėdės, štai skanus saldainis“. Daktaras laiko buteliuką su rudu skysčiu. Jis liepia man atlošti galvą, gerai, dabar atsimerk, atmerk akis, jis pila skystį man į dešinę akį, liepsna perskrodžia man kaukolę. Slaugė liepia: „Atmerk kitą akį, nagi, būk geras berniukas“. Jai tenka jėga atplėšti mano vokus, kad daktaras galėtų išdeginti kitą kaukolės pusę. Ji nuvalo man skruostus ir liepia bėgti į viršų, bet aš vos matau, noriu sugrūsti veidą į ledus. Daktaras liepia: „Bėk, būk vyras, būk tikras kareivis“.