Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Mama skundžiasi Braidei nebežinanti, ką daryti su visais tais pasakojimais iš Anglijos, ji dar gyvenime nėra patyrusi tokios nevilties. Keitlina O’Konel nebenori duoti prekių skolon, jos pačios motina apšaukia, jei ji prašo paskolinti kokį šilingą, o Šv. Vincento Pauliečio draugija klausinėja, kada gi ji liausis prašiusi labdaros, ypač kai jos vyras dirba Anglijoje. Ji gėdijasi mūsų išvaizdos, senų purvinų suplėšytų marškinių, apspurusių kelnių, prakiurusių batų ir skylėtų kojinių. Ji guli naktį atmerktomis akimis ir galvoja, kad geriausia būtų atiduoti mus keturis į našlaičių prieglaudą, o jai pačiai išvykti į Angliją ir susirasti ten kokio darbo, po metų ji galėtų mus atsivežti ir suteikti geresnį gyvenimą. Gal ten ir yra bombų, bet geriau jau bombos nei gėdingas elgetavimas pašalėmis.

Ne, nesvarbu, baisu ir pagalvoti, kad reikės atiduoti mus į našlaičių prieglaudą. Gal viskas būtų gerai, jei čia būtų tokių berniukų prieglaudų kaip Amerikoje — su šauniu kunigu, primenančiu Spenserį Treisį, bet negalima pasitikėti broliais krikščionimis Gline, nes jie linksminasi mušdami berniukus ir marindami juos badu.

Mama sako, kad nieko neliko, tik labdaros vaistinė ir valstybės pašalpa, bet jai beprotiškai gėda eiti jos prašyti. Tai reiškia, kad priėjai kelio galą, beveik nesiskiri nuo skardininkų, sendaikčių supirkinėtojų ir gatvių elgetų. Tai reiškia, kad turėsi šliaužioti priešais poną Kofį bei poną Keinį ir dėkoti Dievui, kad labdaros vaistinė yra kitame Limeriko gale, taigi mūsų gatvikės žmonės nesužinos, kad gauname pašalpą.

Iš kitų moterų mama žino, kad geriau ten nueiti anksti ryte, kai ponas Kofis ir ponas Keinis gali būti gerai nusiteikę. Jei ateisi vėlyvą rytą, jie gali būti viskuo nepatenkinti susidūrę su šimtais vyrų, moterų ir vaikų, sergančių ir prašančių pagalbos. Ji nusives mus, kad įrodytų, jog turi maitinti keturis vaikus. Mama keliasi anksti ir liepia mums nors kartą gyvenime nesiprausti veidų, nesišukuoti, apsirengti senais skudurais. Liepia man gerai pasitrinti skaudančias akis, kad jos būtų kuo raudonesnės, nes kuo prasčiau atrodai labdaros vaistinėje, tuo labiau tavęs gailimasi ir tavo galimybės gauti valstybės pašalpą padidėja. Ji skundžiasi, kad Malachis, Maiklas ir Alfukas atrodo pernelyg sveiki, nė nesuprasi, kodėl būtent šiandien jų keliai nenuėję šašais kaip įprasta, kodėl nesimato pamuštos akies ar kokios senos mėlynės. Jei ką nors sutiksime skersgatvyje ar Limeriko gatvėse, negalime sakyti, kur einame. Ji ir taip pakankamai gėdijasi slėpdama nuo viso pasaulio, ir tik palaukit, kol tai išgirs jos pačios motina.

Prie labdaros vaistinės jau išsirikiavo eilė. Ten yra moterų su vaikais ant rankų, tokiais kūdikiais kaip Alfukas, didesni vaikai žaidžia ant šaligatvio. Moterys guodžia sušalusius kūdikius ir klykia ant žaidžiančių vaikų, jei jie įbėga į gatvę, jos bijo, kad juos partrenks automobilis ar dviratis. Prie sienos glaudžiasi seni vyrai ir moterys, jie kalbasi tarpusavyje arba išvis tyli. Mama perspėja, kad nenuklystume nuo jos, mes laukiame pusvalandį, kol atsidaro plačios durys. Tarnautojas liepia mums eiti vidun atitinkama tvarka ir išsirikiuoti į eilę priešais pakylą, sako, kad ponas Kofis ir ponas Keinis ateis po akimirkos, kai baigs gerti arbatą gretimame kambaryje. Viena moteris skundžiasi, kad jos vaikai šąla, gal Kofis ir Keinis galėtų baigti plempti arbatą ir paskubėti. Tarnautojas atsako, kad ji drumsčia ramybę, bet šįsyk jis neužsirašys jos vardo, nes šįryt šalta, bet jei ji ištars dar žodį, tai smarkiai pasigailės.

Ponas Kofis ir ponas Keinis lipa ant pakylos ir nekreipia dėmesio į žmones. Ponas Keinis dedasi akinius, nusiima juos, išsivalo, užsideda, žiūri į lubas. Ponas Kofis skaito popierius, kažką rašo, perduoda popierius ponui Keiniui. Jie šnabždasi tarpusavyje. Jie neskuba. Jie nežiūri į mus.

Paskui ponas Keinis kviečia pirmą senį prie pakylos. „Kuo tu vardu?“

„Timotis Krėjus, sere“.

„Krėjus, a? Graži sena limerikietiška pavardė“.

„Taip, sere. Išties“.

„Ir ko gi tu nori, Krėjau?“

„O, man vėl skauda skrandį, norėčiau pamatyti daktarą Fylį“.

„Na, na, Krėjau, ar esi tikras, kad ten ne alaus bokalai keliauja po tavo skrandį?“

„O, ne, iš tiesų, sere. Kai taip skauda, aš vargiai beprisiliečiu prie bokalo. Mano žmona guli lovoje, aš turiu ir ja rūpintis“.

„Žmonės labai tingūs, Krėjau“. Ponas Keinis pakartoja: „Ar girdėjot, damos? Labai tingūs, tiesa?“

Moterys atsiliepia: „O, taip, iš tiesų, pone Keini, labai tingūs“.

Ponas Krėjus gauna taloną pas gydytoją, eilė pajuda į priekį, ponas Keinis pasiruošęs kalbėtis su mama.

„Valstybės paramos, šito tu nori, moterie? Pašalpos?“

„Taip, pone Keini“.

„O kur tavo vyras?“

„O, jis Anglijoje, bet...“

„Anglijoje, a? O kur savaitinė perlaida, penki svarai?“

„Jis neatsiuntė mums nė penso visą mėnesį, pone Keini“.

„Ar tikrai? Ką gi, mes žinome, kodėl, tiesa? Žinome, ką tie Airijos vyrai sumanė Anglijoje. Mes žinome, kad kartais gali pamatyti limerikietį slampinėjant su Pikadilio kekše, tiesa?“

Jis žiūri į žmones eilėje, visiems aišku, kad jie turi atsakyti: „Tiesa, pone Keini“. Jie turi šypsotis ir juoktis, kitaip jiems bus riesta, kai pasieks pakylą. Jie žino, kad ponas Keinis gali perduoti juos ponui Kofiui, o šis pagarsėjęs neigiamais atsakymais į bet kokius prašymus.

Mama sako ponui Keiniui, kad tėtis dirba Koventryje, o ne kokiame Pikadilyje. Ponas Keinis nusiima akinius ir spokso į ją. „Kas čia dabar? Ar mums čia prieštaraujama?“

„O, ne, pone Keini, Dieve, ne“.

„Noriu pasakyti, moterie, kad mes laikomės nuostatos neduoti pašalpų moterims, kurių vyrai išvykę į Angliją. Ar žinote, kad atimate duoną iš labiau nusipelniusių žmonių, likusių šioje šalyje atlikti savų darbų?“

„O, taip, pone Keini“.

„Kokia tavo pavardė?“

„Makort, sere“.

„Tai ne limerikietiška pavardė. Kur gavai tokią pavardę?“

„Iš savo vyro, sere. Jis iš šiaurės“.

„Jis iš šiaurės ir palieka tave čia, kad gautum pašalpą iš Laisvosios Airijos. Ar už tai mes kovojome, a?“

„Nežinau, sere“.

„Kodėl nevyksti į Belfastą ir nepasižiūri, ką tau padarytų oranžistai7?“

„Nežinau, sere“.

„Nežinai. Aišku, tu nežinai. Pasaulis pilnas neišmanėlių“.

Jis pakelia galvą į laukiančiuosius: „Sakiau, kad pasaulis pilnas neišmanėlių“. Žmonės linkčioja ir sutinka, kad pasaulis pilnas neišmanėlių.

Ponas Keinis šnabždasi su ponu Kofiu, jie žiūri į mamą, nužiūri mus. Galiausiai ponas Keinis sako mamai, kad ji galės gauti valstybės pašalpą, bet jei ji gaus bent vieną pensą iš savo vyro, turės atsisakyti bet kokių reikalavimų ir grąžinti pinigus labdaros vaistinei. Mama pažada, kad taip ir padarys, mes išeiname.

Mes sekame paskui ją į Keitlinos O’Konel parduotuvę, perkame arbatos, duonos ir keletą durpių gabalų židiniui. Užlipame laiptais į Italiją, įkuriame ugnį, čia jauku, mes geriame arbatą. Visi sėdime labai tyliai, net Alfukas, mes suprantame, kaip ponas Keinis pasielgė su mūsų motina.

X

Airijoje, apačioje, šalta ir drėgna, bet mes viršuje, Italijoje. Mama sako, kad reikėtų atsinešti vargšą popiežių į viršų ir pakabinti ant sienos priešais langą. Galiausiai jis yra darbininkų draugas, italas, o italai mėgsta šiltą orą. Mama drebėdama sėdi prie ugnies, mes matome, kad kažkas negerai, nes ji nesiekia cigaretės. Ji sako, kad jaučia artėjantį peršalimą, kad norėtų išgerti ko nors rūgštaus, gal limonado. Bet namuose nėra pinigų, nėra net rytinei duonos riekei. Ji išgeria arbatą ir eina miegoti.