Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Lova visą naktį girgžda mamai vartantis ir muistantis, ji prižadina mus ryte melsdama vandens. Ryte ji lieka lovoje, vis dar dreba, mes tylime. Jei ji ilgai miegos, mudu su Malachiu pavėluosime į mokyklą. Bėga valandos, mama vis dar nejuda, suvokiu, kad pamokos jau tikrai prasidėjo, įkuriu ugnį po katiliuku. Ji sujuda ir prašo limonado, bet aš jai paduodu stiklainį su vandeniu. Klausiu, ar ji norėtų kiek arbatos, o ji elgiasi kaip kurčia. Ji išraudusi, keista, kad net neužsimena apie cigaretes.

Mes tyliai sėdime prie krosnies, Malachis, Maiklas, Alfukas ir aš. Geriame arbatą, kol Alfukas sukramto paskutinę duonos riekę, apibertą cukrumi. Jis mus prajuokina, nes išsiterlioja cukrumi visą veidą ir šypsosi, jo skruostukai apvalūs ir lipnūs. Bet negalime ilgai juoktis, nes mama tuoj iššoks iš lovos ir įsakys mudviem su Malachiu keliauti į mokyklą, kur mus užmuš dėl to, kad pavėlavome. Nebesijuokiame, duonos nebėra, mes alkani, mes keturiese. Nebegalime gauti prekių skolon O’Konel parduotuvėje. Negalime artintis ir prie senelės. Ji šaukia ant mūsų visą laiką, nes tėtis kilęs iš šiaurės, nes jis nesiunčia pinigų iš Anglijos, kur dirba ginklų fabrike. Senelė sako, kad galime numirti badu, o jam tai nerūpi. Tai pamoka mamai dėl to, kad ji ištekėjo už to blyškiaveidžio vyro iš šiaurės, kuris keistai elgiasi ir atrodo kaip presbiterijonas.

Vis dėlto reikia pamėginti dar kartą nueiti pas Keitliną O’Konel. Papasakosiu jai, kad motina serga ir guli lovoje viršuje, broliai badauja, kad mes visi mirsime, mes labai norime duonos.

Apsiaunu batus ir greitai bėgu Limeriko gatvėmis, kad nesušalčiau speiguotą vasarį. Pro langus matau, kaip jauku kitų žmonių virtuvėse, kaip liepsnoja ugnis, kaip kaista viryklės, kaip elektros šviesoje švyti lėkštės suraikytos duonos, svarai sviesto, stiklainiai uogienės, kiaušinienės ir lašinių kvapas smelkiasi pro langus, man nutįsta seilės, šeimos sėdi išsišiepusios ir kemša maistą, motinos segi šiugždančias švarias prijuostes, visur švaru, Švenčiausioji Jėzaus Širdis žvelgia į juos nuo sienos kentėdama ir liūdna, bet vis dėlto laiminga, nes geri katalikai pusryčiauja, turi maisto ir šviesos.

Bandau surasti kokią muziką savo galvoje, bet randu tik motinos aimanas dėl limonado.

Limonadas. Nuo Pietinės aludės važiuoja furgonas ir palieka dėžes su alumi ir limonadu lauke, o gatvėje nėra nė gyvos dvasios. Po sekundės po megztiniu laikau du butelius limonado ir slenku šalin, stengdamasis nutaisyti nekaltą išraišką.

Prie Keitlinos O’Konel parduotuvės stovi furgonas su duona. Užpakalinės durys atidarytos, ant lentynų garuoja ką tik iškepta duona. Furgono vairuotojas sėdi parduotuvėje su Keitimą, geria arbatą ir valgo bandeles, nėra jokių kliūčių apsirūpinti duonos kepalu. Negerai vogti iš Keitlinos, ji visada buvo mums palanki, bet jei įeisiu ir paprašysiu duonos, ji susierzins ir apibars, kad sugadinau jai rytinį arbatos gėrimą, o ji norėjusi pasėdėti ramiai ir jaukiai, labai ačiū. Lengviau pasikišti duoną po megztiniu šalia limonado ir prisižadėti viską papasakoti per išpažintį.

Broliai grįžę į lovą žaidžia po paltais, bet pašoka, kai pamato duoną. Mes plėšome kepalą, nes esame pernelyg alkani, kad jį pjaustytume, ir užsipilame arbatos ant rytinių arbatžolių. Kai motina sujuda, Malachis prideda limonado butelį jai prie lūpų, ji geria, kol išgeria visą limonadą. Jei jai taip patinka limonadas, reikės jo gauti dar.

Įmetame anglis į židinį ir susėdame aplinkui, pasakojame istorijas, kuriame jas kaip tėtis. Pasakoju broliams apie savo nuotykius su limonadu ir duona, išgalvoju istorijas apie tai, kaip mane vaikėsi aludės ir parduotuvės savininkai, kaip nubėgau į Šv. Juozapo bažnyčią, kur negalima sekti iš paskos, net jei esi nusikaltėlis, net jei nužudei savo motiną. Malachis ir Maiklas apstulbsta išgirdę, kaip gavau duonos ir limonado, paskui Malachis sako, kad taip elgėsi tik Robinas Hudas, apvaginėdavo turtinguosius ir atiduodavo vargšams. Maiklas sako, kad esu už įstatymo ribų, jei mane pačiups, pakars ant aukščiausio medžio Tautos parke, taip nusikaltėliai kariami filmuose Lyrikos kino teatre. Malachis tvirtina, kad reikėtų pasidomėti, ar nepraradau malonės būklės, nes gali būti sunku rasti kunigą, kuris ateitų mane kariant. Aiškinu jam, kad kunigas privalo ateiti kariant žmogų. Tam ir skirti kunigai. Pas Rodį Makorlį atėjo kunigas, kaip ir pas Keviną Barį. Malachis prieštarauja, kad kariant Rodį Makorlį ir Keviną Barį nebuvo kunigų, nes jie nepaminėti dainose, jis ima dainuoti, kad tai įrodytų, bet motina lovoje suniurzga ir liepia užsičiaupti.

Alfukas užmiega ant grindų prie krosnies. Guldome jį į lovą pas mamą, kad jis sušiltų, nors nenorėtume, kad jis užsikrėstų jos liga ir numirtų. Jei ji atsibudusi rastų jį negyvą lovoje šalia savęs, ji nesiliautų aimanavusi ir dėl visko apkaltintų mus.

Trise grįžtame į savo lovą, susiglaudžiame po paltais ir mėginame neįriedėti į skylę čiužinyje. Čia visai jauku, bet Maiklas ima nerimauti dėl to, kad Alfukas pasigaus mamos ligą, o mane pakars už nusikaltimus. Jis sako, kad tai nesąžininga, nes tada jam liktų tik vienas brolis, o visi pasaulyje turi daugybę brolių. Jis užmiega iš nerimo, netrukus ir Malachis apsnūsta, o aš guliu ir galvoju apie uogienę. Kaip būtų puiku suvalgyti dar kepalą duonos ir iškabinti braškių ar kokios kitos uogienės stiklainį. Neprisimenu, ar kada esu matęs prekes išvežiojantį furgoną su uogiene, nenorėčiau būti kaip Džesis Džeimsas8 ir brautis į parduotuvę reikalaudamas uogienės. Taip mane tikrai galų gale pakartų.

Pro langą žvelgia apsiblaususi saulė, esu tikras, kad lauke šilčiau nei viduje. Kaip nustebtų mano broliai, jei atsibudę rastų mane čia su dar vienu kepalu duonos ir stiklainiu uogienės. Jie sukamžlotų viską, o paskui imtų taukšti apie mano nuodėmes ir kartuves.

Mama vis dar miega, jos veidas išraudęs, ji knarkia tarsi dusdama.

Turiu būti atsargus eidamas gatve, nes šiandien pamokų diena, jei gvardietis Denehis mane pamatys, išsyk nutemps į mokyklą, o ponas Haloranas valkios po klasę ir muš. Denehis atsako už pamokų lankomumą, jam patinka gaudyti mokinius dviračiu ir už ausies tempti juos į mokyklą.

Prie vieno didelio namo Baringtono gatvėje stovi dėžė. Apsimetu, kad beldžiu į duris, nes noriu pažiūrėti, kas dėžėje: butelis pieno, duonos kepalas, sūris, pomidorai ir, Dieve mano, marmelado stiklainis. Negaliu visko susikišti po megztiniu. O, Dieve. Gal paimti visą dėžę? Praeiviai nekreipia į mane jokio dėmesio. Galiu ramiausiai griebti dėžę. Motina sakydavo, kad jeigu lemta kyboti kartuvėse dėl ėriuko, tai kodėl tada nepavogus avies9. Pakeliu dėžę ir mėginu atrodyti kaip prekes pristatantis pasiuntinukas, niekas netaria nė žodžio.

Malachis su Maiklu netveria džiaugsmu, kai pamato, kas yra dėžėje, netrukus jie jau kemša storas riekes duonos, užteptas auksiniu marmeladu. Alfukas išsiterlioja marmeladu veidą ir plaukus, jo tenka ir kojoms, ir pilvui. Mes užgeriame maistą šalta arbata, nes neturime ugnies jai pašildyti.

Mama vėl murma prašydama limonado, duodu jai pusę kito butelio, kad ją nuraminčiau. Ji prašo daugiau, aš praskiedžiu limonadą vandeniu, juk negaliu visą gyvenimą lakstyti ir vogti limonadą iš kavinių. Mes puikiai leidžiame laiką, kol mama lovoje ima kliedėti apie savo mielą dukrytę, kurią iš jos atėmė, apie dvynukus, kurie mirė nesulaukę trejų, kodėl gi Dievas negalėtų dėl įvairovės pasiimti turtuolių, ar namuose yra kokio limonado? Maiklas klausia, ar mama mirs, Malachis atsako, kad ji negali mirti, kol neatėjo kunigas. Paskui Maiklas svarsto, ar kada turėsime ugnies ir karštos arbatos, jis stingsta lovoje net užsimetęs iš kaži kokių laikų užsilikusius paltus. Malachis sako, kad turėtume eiti iš namo į namą prašydami durpių ar anglių, tam galėtume panaudoti Alfuko vežimėlį. Reikia pasiimti Alfuką, nes jis mažas, jis šypsosi, žmonės, jį pamatę, pasigailės mūsų. Bandome nuplauti purvą, pūkus, plunksnas ir lipnų marmeladą, bet kai apipilame Alfuką vandeniu, jis ima staugti. Maiklas sako, kad jis vis viena išsiterlios vežimėlyje, tad kam išvis jį prausti. Maiklas mažas, bet jis visada pasako ką nors protinga.