Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Neturime pinigų geram kamuoliui, vienas berniukas atneša avies pūslę, prikimštą skudurų. Spardome ją po pievą, kol atsiranda skylių, skudurai iškrenta, pagaliau mums pabosta spardyti supliuškusią pūslę. Bilis sako, kad susitiksime rytoj ryte, šeštadienį, ir eisime į Balinakurą — turėsime mesti iššūkį Pusmėnulio koledžo berniukams tikrame žaidime, septyniese prieš septynis. Sako, kad prisismeigtume raudonas širdis prie marškinių, net jei jos tėra raudoni skarmalai.

Malachis eina namo arbatos, aš negaliu, nes turiu pasimatyti su Maikiu Molojumi ir sužinoti, kodėl gimiau po pusės laiko. Maikis išeina iš namų su savo tėvu Piteriu. Šiandien Maikio šešioliktasis gimtadienis, tėvas jį vedasi į Baulio aludę pirmojo bokalo. Nora Moloj viduje šaukia Piteriui, kad jei jie išeina, gali ir nebegrįžti, kad jai jau gana kepti duoną, ji nebeketina grįžti į beprotnamį, jei jis parneš vaiką namo girtą, ji išvyks į Škotiją ir dings jiems iš akių.

Piteris sako Maikiui: „Nekreipk į ją dėmesio, Kiklope. Airijos motinos visada yra pirmojo bokalo priešės. Mano paties motina bandė priploti mano tėvą keptuve, kai jis vedėsi mane pirmojo bokalo“.

Maikis klausia Piterio, ar galiu eiti su jais ir išgerti limonado.

Piteris visiems aludėje paskelbia, kad Maikis atėjo čia pirmojo bokalo. Kai lankytojai siūlosi pastatyti Maikiui po bokalą, Piteris ramina: „O, ne, būtų baisu, jei jis išgertų per daug ir vėliau visiškai nebegalėtų gerti“.

Bokalai pripilti, susėdame prie sienos, Molojai su savo alumi, aš su limonadu. Vyrai linki Maikiui kuo geriausio gyvenimo, argi tai ne Dievo dovana, kad nuo tada, kai jis prieš metus nukrito nuo to lietvamzdžio, jo nebeištiko nė vienas priepuolis, argi negaila to vargšelio šmikio, Kvazimodo Dulio, kuris mirė nuo džiovos po visų jo pastangų metų metais kalbėti kaip anglui, kad galėtų patekti į BBC, kur, šiaip ar taip, nėra vietos airiams.

Piteris kalbasi su vyrais ir Maikiu. Šis siurbčioja pirmąjį bokalą ir šnabžda man: „Man visai nepatinka, bet aš nesakysiu tėvui“. Paskui jis pasakoja man, kaip slapčia lavinasi kalbėti su anglišku akcentu, kad galėtų tapti BBC pranešėju, tai Kvazimodo svajonė. Jis sako man, kad galiu atsiimti Kuchuliną, kad jis nebereikalingas, jei skaitai naujienas per BBC. Dabar, kai sukako šešiolika, jis nori išvažiuoti į Angliją, jei kada nors turėsiu radijo imtuvą, tai išgirsiu jį skaitantį BBC žinias.

Pasakoju jam apie santuokos liudijimą, apie Bilio Kempbelo šnekas, kad turi praeiti devyni mėnesiai, bet aš gimiau po pusės laiko, gal dabar esu kažkoks nepaprastas.

„Nee, — sako jis, — nee. Tu pavainikis. Tu pasmerktas“.

„Nėra ko manęs keikti, Maiki“.

„Nekeikiu. Taip vadinami žmonės, kurie gimė ne po devynių santuokos mėnesių, žmonės, pradėti be antklodės“.

„Ką tai reiškia?“

„Kas ką reiškia?“

„Pradėti“.

„Kai sperma paliečia kiaušinėlį, jis ima augti, o po devynių mėnesių pasirodai tu“.

„Nesuprantu, apie ką čia kalbi“.

Jis kužda: „Dalykėlis tarp tavo kojų yra susijaudinimas. Man nepatinka kiti žodžiai, varpa, Mikas, gaidžiukas, pimpalas. Tavo tėvas įkiša tą susijaudinimą į tavo motiną, atsiranda čiurkšlė, tada maži gemalėliai keliauja gilyn į motiną, link kiaušinėlio, kuris išaugęs tampa tavimi“.

„Nesu kiaušinis“.

„Esi. Visi kadaise buvome kiaušiniai“.

„Kodėl aš pasmerktas? Ne mano kaltė, kad aš pavainikis“.

„Visi pavainikiai pasmerkti. Jie kaip nekrikštyti kūdikiai. Jie amžiams nusiunčiami į pragaro prieangį, iš ten nėra išėjimo, tai ne jų kaltė. Įdomu, kodėl Dievas ten viršuje ant sosto nepasigaili mažų nekrikštytų kūdikėlių. Štai kodėl aš nė nebesiartinu prie bažnyčios. Šiaip ar taip, esi pasmerktas. Tavo tėvas ir motina patyrė susijaudinimą, kol nebuvo vedę, tad esi netekęs malonės“.

„Ką gi man daryti?“

„Nieko. Esi pasmerktas“.

„Argi negaliu uždegti žvakės ar ko panašaus“.

„Galėtum pamėginti nueit pas Palaimintąją Mergelę. Ji atsako už prakeiksmus“.

„Bet aš neturiu penso žvakei“.

„Gerai, gerai, štai tau pensas. Galėsi jį atiduoti, kai gausi darbą po tūkstančio metų. Esu merginų kūnų ir visokių gašlių dalykėlių žinovas, ir tai kainuoja man didžiulius pinigus“.

Barmenas sprendžia kryžiažodį ir klausia Piterio: „Kas yra priešinga atėjimui?“

„Pasitraukimas“, — atsako Piteris.

„Teisingai, — pritaria barmenas. — Viskas turi priešingybę“.

„Dievo motina!“ — sušunka Piteris.

„Kas tau, Piteri?“ — suklūsta barmenas.

„Ką tu prieš tai pasakei, Tomi?“

„Viskas turi priešingybę“.

„Dievo motina!“

„Ar viskas gerai, Piteri? Ar alus skanus?“

„Alus puikus, Tomi, ir aš esu alaus gėrimo čempionas, tiesa?“

„Garbė Dievui, esi, Piteri. Neneigsiu to“.

„Tai reiškia, kad galiu būti priešingos srities čempionas“.

„Ką čia tauški, Piteri?“

„Galiu būti negėrimo čempionas“.

„O, nagi, Piteri, manau, kad nuėjai kiek per toli. Ar žmona namie neserga?“

„Tomi, pasiimk iš manęs šį bokalą. Aš esu negėrimo čempionas“.

Piteris pasisuka ir atima bokalą iš Maikio. „Eime namo pas motiną, Maiki“.

„Nepavadinai manęs Kiklopu, tėti“.

„Esi Maikis. Esi Maiklas. Važiuosime į Angliją. Daugiau jokio alaus. Nei man, nei tau, užteks tavo motinai kepti duoną. Eime“.

Išeinant iš aludės, barmenas Tomis šaukia mums pavymui: „Tu juk žinai, kas atsitiko, Piteri. Kaltos visos tos knygiūkštės, kurias skaitai. Tau susisuko protas“.

Piteris ir Maikis pasuka į namus. Turiu eiti į Šv. Juozapo bažnyčią uždegti žvakės, kuri išgelbėtų mane nuo prakeiksmo, bet dirsteliu į Kuniheno parduotuvės vitriną, o ten viduryje puikuojasi didžiulis gabalas Klyvio iriso ir užrašas: DU GABALIUKAI UŽ PENSĄ. Žinau, kad esu pasmerktas, bet burna pilna seilių, kai padedu pensą panelei Kunihen ant prekystalio, pažadu Mergelei Marijai kitą pensą, kurį kada nors gausiu, tada uždegsiu žvakę, gal ji galėtų pasikalbėti su savo sūnumi ir kuriam laikui atidėti prakeiksmą.

Klyvio iriso už pensą neužtenka amžiams, kai saldainis sutirpsta, imu galvoti apie grįžimą pas motiną, kuri leido tėvui įstumti į ją savo susijaudinimą, kad aš gimčiau po pusės laiko ir užaugčiau pavainikiu. Jei ji kada bent žodeliu užsimins apie raudoną suknelę ar dar ką, pasakysiu, kad viską žinau apie susijaudinimą, ir ji apstulbs.

Šeštadienio ryte susitinku su „Raudonosiomis Limeriko širdimis“, mes einame keliu ieškodami, ką galėtume iššaukti į varžybas. Berniukai vis dar niurzga, kad raudonos suknelės atraižos neprimena širdžių, bet Bilis pareiškia, kad jei jie nenori žaisti futbolo, gali šiaušti namo ir žaisti su seserų lėlėmis.

Balinakuros lauke berniukai žaidžia futbolą, Bilis kviečia juos pasirungti. Jie turi aštuonis žaidėjus, mes tik septynis, bet tai nesvarbu, nes vienas iš anų turi tik vieną akį. Bilis liepia mums stotis iš tos pusės, kuria akimi jis aklas. „Be to, — sako jis, — Frenkis Makortas aklas beveik abiem savo ligotom akim, o tai kur kas blogiau“. Jie visi išsičiustiję, su mėlynais ir baltais megztiniais, baltais šortais, avi gerus futbolininkų batus. Vienas berniukas sako, kad atrodome kaip katino grobis, o Malachį reikia prilaikyti, kad jis jų neprimuštų. Mes sutinkame žaisti pusvalandį, nes Balinakuros berniokai praneša, jog jiems reikės eiti priešpiečių. Priešpiečių. Visi žmonės vidurdienį valgo pietus, o šitie, matote, priešpiečius. Jei niekas neįmuš per pusvalandį, bus lygiosios. Mes žaidžiame, lakstome pirmyn atgal, kol Bilis gauna kamuolį, varosi jį ir lekia palei šoninę liniją taip greitai, kad niekas negali jo sučiupti, ir štai — įvartis. Pusvalandis beveik baigėsi, bet Balinakuros berniokai nori dar pusvalandžio, per tą pusvalandį jiems pavyksta įmušti įvartį. Paskui kamuolys nurieda už galinės linijos. Kamuolys mūsų. Bilis stovi ant šoninės linijos iškėlęs kamuolį. Jis apsimeta, kad žiūri į Malachį, bet meta kamuolį man. Kamuolys atlekia prie manęs tarsi jis būtų vienintelis daiktas visame pasaulyje. Jis atrieda man prie kojų, tereikia tik pasisukti į kairę ir spirti jį tiesiai į vartus. Jaučiuosi skaistus tarsi rojaus berniukas. Pasileidžiu per visą aikštelę, kol „Raudonosios Limeriko širdys“ ima ploti man per nugarą, jie sako, kad tai buvo šaunus įvartis, Frenki, ir tavo, Bili.