Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Tėtis paklausė: „Gal kartais turi cigaretę, ką?“

„Cigaretę? O, aišku, žinoma. Štai. Aš pats vos negavau galo per rūkalus. Žinai, tas įsisenėjęs sausas kosulys. Toks galingas, kad vos nenumeta nuo dviračio. Jaučiu, kad kosulys sujudina manyje saulės rezginį ir plinta viduriais, galiausiai jis nukels man viršugalvį“.

Dviratininkas brūkštelėjo degtuką į dėžutę, prisidegė cigaretę ir ištiesė degtuką tėčiui. „Žinoma, — pasakė jis, — tau lemta kosėti, jei gyveni Limerike, nes tai silpnų krūtinių sostinė, o silpnos krūtinės atveda prie džiovos. Jei visi Limeriko žmonės, sergantys džiova, numirtų, čia būtų šmėklų miestas, nors pats aš džiova nesergu. Ne, šis kosulys yra vokiečių dovana, — jis nutilo, patraukė dūmą ir susirietė nuo kosulio. — Jėzusėliau, atleisk, kad keikiuosi, bet cigaretės galiausiai mane prigriebs. Ką gi, palieku tave prie čiužinio, prisimink, ką sakiau, sutrikdyk tas bjaurybes“.

Jis nulingavo ant dviračio, iš burnos kyšojo cigaretė, kūną purtė kosulys. Tėtis atsiduso: „Limeriko žmonės per daug kalba. Nagi, padėkime tą čiužinį atgal ir pažiūrėkime, ar šią naktį pavyks kiek pamiegoti“.

Mama sėdėjo prie židinio, dvynukai snūduriavo ant kelių, o Malachis gulėjo susirietęs ant grindų prie jos kojų. Ji paklausė: „Su kuo ten kalbėjai? Panašu, kad su Pa Kytingu, Agės vyru. Galiu atspėti iš kosulio. Jis ėmė kosėti Prancūzijoje, per karą, kai prisirijo dujų“.

Likusią nakties dalį miegojome, ryte pasirodė, kad ten, kur puotavo blusos, mūsų oda buvo paraudusi nuo įkandimų, rumbuota ir kruvina, nes nusikasėme.

Mama išvirė arbatos, pakepino duonos, tėtis mūsų įkandimus dar sykį suvilgė sūdytu vandeniu. Jis vėl ištempė čiužinį už namo. Tokią šaltą dieną blusos tikriausiai sušals į ragą, ir naktį galėsime gerai išsimiegoti.

Praėjo kelios dienos, kai čia įsikėlėme, tėtis mane purto, kad pabusčiau. „Kelkis, Frensi, kelkis. Apsirenk ir bėk pas tetą Agę. Tavo motinai jos reikia. Paskubėk“.

Mama dejuoja lovoje, jos veidas baltas kaip kreida. Tėtis iškrapšto Malachį ir dvynius iš lovos, susodina juos ant grindų prie užgesusios krosnies. Perbėgu gatvę ir beldžiu į tetos Agės duris tol, kol dėdė Pa Kytingas išlenda kosėdamas ir niurnėdamas: „Kas yra? Kas yra?“

„Mano motina dejuoja lovoje. Manau, ji serga“.

Niurzgėdama pasirodo teta Agė. „Nuo tada, kai jūsiškiai atvykota iš Amerikos, keliata tik rūpesčius“.

„Palik jį ramybėje, Age, jis tik vaikas, darantis tai, kas jam liepta“.

Ji liepia dėdei Pa grįžti į lovą, jis ryte turi eiti į darbą, ne taip, kaip kai kurie iš šiaurės, kurių ji neminės. Jis nesutinka: „Ne, ne, aš einu. Kažkas atsitiko Andželai“.

Tėtis man liepia sėstis prie brolių. Nesuprantu, kas mamai, nes visi šnabždasi, vos išgirstu, kaip teta Agė sako dėdei Pa, jog sesuo prarado vaiką, liepia jam bėgti pagalbos, dėdė Pa išlekia pro duris. Teta Agė kalba mamai, kad apie Limeriką gali sakyti, ką nori, bet greitoji čia atvažiuoja kaipmat. Ji nekalba su mano tėvu, net nežiūri į jį.

Malachis klausia: „Tėti, ar mamytė serga?“

„O, viskas bus gerai, sūnau. Ją turi apžiūrėti daktaras“.

Svarstau, iš kur tas prarastas vaikas, juk mes visi čia, vienas, du, trys, keturi, nėra jokio prarasto vaiko, kodėl niekas man nepasako, kas atsitiko motinai. Grįžta dėdė Pa, tučtuojau privažiuoja ir greitosios pagalbos automobilis. Įeina vyras su neštuvais, kai mamą išneša, ant grindų prie lovos lieka kraujo dėmės. Malachis įsikando liežuvį, tekėjo kraujas, šuo kraujavo gatvėje ir padvėsė. Noriu, kad tėtis atsakytų, ar mama išeis amžiams kaip sesutė Margareta, bet jis išskuba paskui mamą, tetos Agės ko nors klausti neverta, bijau, kad ji nukąs man galvą. Ji išvalo kraujo dėmes, liepia mums grįžti į lovą ir likti ten, kol tėtis grįš namo.

Vidurnaktis, mes keturiese lovoje sušylame ir užmiegame, po kiek laiko tėtis grįžta namo ir praneša, kad mama ligoninėje jaučiasi gerai, kad ji bet kada gali sugrįžti namo.

Praėjus kelioms dienoms tėtis eina į darbo biržą dėl bedarbio pašalpos. Darbininkui su Šiaurės Airijos tarsena nėra vilties gauti darbo Limerike.

Grįžęs jis sako mamai, kad gausime devyniolika šilingų per savaitę. Ji priekaištauja, kad jų kaip tik užteks mums visiems badauti. Devyniolika šilingų šešiems? Tai mažiau nei keturi amerikietiški doleriai, kaip turėtume iš to išgyventi? Ką darysime, kai po dviejų savaičių teks mokėti nuomą? Jei šio kambario nuoma yra penki šilingai per savaitę, mums liks keturiolika šilingų maistui, drabužiams ir anglims, kad galėtume pasišildyti vandens arbatai.

Tėtis purto galvą, siurbčioja arbatą iš stiklainio, žiūri pro langą ir švilpauja „Veksfordo vaikėzus“. Malachis su Oliveriu ploja rankomis ir šoka, tėtis nežino, ar čia švilpauti, ar šypsotis, nes negali daryti visko iškart ir negali apsispręsti.

Jis nutyla, nusišypso, paglosto Oliveriui galvą, paskui vėl ima švilpauti. Mama irgi šypsosi, bet labai trumpai, kai ji žvelgia į pelenus, jos nusvirusiuose lūpų kampučiuose matyti rūpestis.

Kitą dieną ji liepia tėčiui prižiūrėti dvynius ir vedasi mane su Malachiu į Šv. Vincento Pauliečio draugiją. Mes stojame į eilę su moterimis, apsigobusiomis juodomis skaromis. Jos klausinėja mūsų vardų ir šypsosi, kai kalbame. Jos sako: „Viešpatie aukštybėse, tik paklausykit tų mažų jankių“. Jos svarsto, kodėl mama su savo amerikietišku paltu ieško labdaros, juk pakankamai sunku ir patiems Limeriko vargšams, be atvykstančių jankių, kurie atima iš jų duonos kąsnį.

Mama sako, kad pusseserė padovanojo jai tą paltą Brukline, kad jos vyras neturi darbo, kad namie liko dar du vaikai, dvynukai. Moterys šnarpščia ir užsitraukia skaras ant galvų, jos turi savų rūpesčių. Mama pasakoja, kad ji turėjo išvykti iš Amerikos, nes nebeįstengė ten gyventi po to, kai mirė jos mažoji mergytė. Moterys vėl šnirpščioja, bet dabar jau dėl to, kad mama verkia. Kai kurios irgi prarado kūdikius, už tai nėra nieko blogiau, gali gyventi ilgai kaip Matūzalio žmona, bet niekada to nepamirši. Nė vienas vyras niekada nesupras, ką reiškia būti vaiką praradusia motina, net jei tas vyras gyventų ilgiau nei du Matūzaliai.

Jos visos rauda tol, kol raudonplaukė moteris aplink pasiunčia mažą dėžutę. Moterys ima kažką iš jos pirštais ir kemša sau į nosis. Jauna moteris nusičiaudi, o raudonplaukė juokiasi. „O, aišku, Bide, tau per stiprus šis tabakas. Eikšekit, mažieji jankiai, imkit po žiupsnelį“. Ji įdeda kažkokios rudos masės mums į šnerves, ir mes taip smarkiai čiaudime, kad moterys paliauja verkti ir juokiasi, kol skaromis tenka šluostytis akis. Mama mums sako: „Tai gerai, išsivalysite galvas“.

Jaunoji moteris, Bidė, sako mamai, kad esame du mieli berniukai. Ji rodo į Malachį: „Tas vaikiukas auksinėmis garbanomis, argi jis ne žavus? Jis galėtų vaidinti kine su Širle Tempi“. Malachis šypsena sušildo visą eilę.

Moteris, dalijusi tabaką, sako mamai: „Ponia, nenoriu būti įžūli, bet manau, kad turėtumėte prisėsti, mes girdėjome apie jūsų netektį“.

Kita moteris sunerimsta: „O, ne, jiems tai nepatinka“.

„Kam nepatinka?“

„O, aišku, Nora Moloj, draugijai nepatinka, kai atsisėdame ant laiptų. Jie nori, kad pagarbiai stovėtume prie sienos“.

„Jie gali pabučiuoti man į subinę, — atšauna raudonplaukė Nora. — Prisėskite čia, mieloji, ant šio laiptuko, aš atsisėsiu šalia jūsų, jei Šv. Vincento Pauliečio draugija pasakys bent žodį, aš jiems akis išdraskysiu, tikrai. Ar rūkote, mieloji?“