Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Tėtis sako: „Ak, taip“, o mama žiūri į sieną ašarų pilnomis akimis.

Pavalgę grįžome į lovas, kitą rytą visi suaugusieji sėdėjo ratu ir atrodė nusiminę. Netrukus automobiliu atvažiavo kažkoks vyras ir parvežė mus atgal į parduotuvę, kurioje buvome palikę savo lagaminus. Daiktai buvo užkelti ant autobuso stogo, mes sulipome į autobusą. Tėtis paaiškino, kad važiuojame į Dubliną. Malachis paklausė: „Kas yra Dublinas?“, bet niekas jam neatsakė. Tėtis ant kelių laikė Judžiną, o mama Oliverį. Tėtis žiūrėjo į laukus ir pasakojo man, kad Kuchulinas čia mėgdavo pasivaikščioti. Paklausiau jo, kur Kuchulinas įmušė kamuolį šuniui į nasrus, jis atsakė, kad už kelių mylių nuo čia.

Malachis sušuko: žiūrėkit, žiūrėkit, ir mes sužiurome. Ten driekėsi didžiulė sidabrinė vandens paklodė, tėtis pasakė, kad tai Nejaus ežeras, didžiausias ežeras Airijoje, ežeras, kuriame Kuchulinas maudydavosi po didžiųjų mūšių. Kuchulinas būdavo taip įkaitęs, kad, kai jis įšokdavo į ežerą, vanduo užvirdavo ir šildydavo aplinkinius kaimus keletą dienų. Kurią nors dieną visi grįšime ir eisime paplaukioti kaip Kuchulinas. Žvejosime ungurius ir kepsime juos keptuvėje, ne taip kaip Kuchulinas — jis trauktų juos iš ežero ir rytų besirangančius, nes unguriai suteikia galios.

„Ar tikrai, tėti?“

„Tikrai“.

Mama nežiūrėjo pro langą į Nejaus ežerą. Ji skruostu atsirėmė į Oliverio galvutę ir stebeilijo į autobuso lubas.

Netrukus autobusas įriedėjo į ten, kur stovėjo dideli namai, lakstė automobiliai, arkliai traukė vežimus, žmonės važinėjo dviračiais, daugybė jų vaikštinėjo pėsčiomis. Malachis susijaudino. „Tėti, tėti, kur žaidimų aikštelė, kur sūpuoklės? Noriu pamatyti Fredį Leibovičių“.

„Ak, sūnau, tu dabar Dubline, toli nuo Klesono aveniu. Tu Airijoje, toli nuo Niujorko“.

Kai autobusas sustojo, lagaminus nukėlė ir sukrovė ant autobusų stoties grindų. Tėtis pasakė, kad mama pasėdėtų stotyje ant suoliuko, kol jis nueis susitikti su IRA atstovu į vietą, vadinamą Terenu. Šioje stotyje yra išvietės berniukams, jis ilgai neužtruks, kai grįš, turės pinigų, ir visi gausime maisto. Jis liepia man eiti su juo, mama pasipriešina: „Ne, man reikia, kad jis padėtų“. Bet kai tėtis paaiškina: „Jo pagalbos reikės visiems pinigams parnešti“, mama juokiasi ir sutinka: „Gerai, keliauk su tėveliu“.

Su tėveliu. Tai reiškia, kad ji geros nuotaikos. Jei ji sako: su tėvu, vadinasi, ji blogai nusiteikusi.

Tėtis laiko mano ranką, aš bidzenu šalia jo. Jis greitas ėjikas, iki Tereno ilgas kelias, tikiuosi, kad jis sustos ir paneš mane, kaip nešė dvynius Tume. Bet jis šuoliuoja ir tyli, tik kartais paklausia žmonių, kaip surasti Tereną. Netrukus jis praneša, kad esame Terene, dabar turime rasti poną Čarlsą Hegartį iš IRA. Vyras su rausva dėmele akyje sako, kad atsidūrėme kaip tik šitoje gatvėje, Čarlis Hegartis gyvena keturioliktajame name, kad jis kur skradžiai žemę prasmegtų. Jis tarsteli: „Matau, esate tarnavęs Airijai“. — „A, tarnavau“, — atsako tėtis. „Aš irgi tarnavau Airijai, dabar nebeturiu vienos akies ir gaunu pašalpą, iš kurios neprasimaitintų net kanarėlė“.

„Bet Airija laisva, — prieštarauja tėtis, — ir tai puiku“.

„Susikiškit tą laisvę į subinę, — keikteli vyras, — mums buvo geriau valdomiems anglų. Šiaip ar taip, sėkmės jums, pone, nutuokiu, kodėl čia esate“.

Keturioliktojo namo duris atidaro moteris. „Bijau, — sako ji, — kad ponas Hegartis užsiėmęs“. Tėtis paaiškina, kad jis ką tik sukorė ilgą kelią nuo Dublino centro su mažu sūneliu, kad paliko laukti žmoną ir tris vaikus autobusų stotyje, tad jei ponas Hegartis toks užsiėmęs, mes palauksime jo ant slenksčio.

Netrukus moteris grįžta, ji sako, kad ponas Hegartis gali skirti keletą minučių, ir parodo mums kelią. Ponas Hegartis sėdi prie stalo šalia liepsnojančio židinio. „Kuo galėčiau padėti?“ Tėtis atsistoja priešais jį ir prabyla: „Ką tik grįžau iš Amerikos su žmona ir keturiais vaikais. Nieko neturime. Kovojau Airių pilietinėje armijoje, prasidėjus sukilimui, tikiuosi, kad dabar, kai skurstu, galėsite padėti“.

Ponas Hegartis pasidomi tėčio pavarde ir varto storos knygos lapus. Jis purto galvą: „Ne, čia nėra jokių įrašų apie jūsų tarnybą“.

Tėtis pradeda pasakoti. Jis pasakoja ponui Hegarčiui, kaip jis kovojo, kur ir kada, kaip jis turėjo slapta bėgti iš Airijos, nes už jo galvą buvo pažadėtas atlygis, kaip jis augino savo sūnus ir mokė juos mylėti Airiją.

Ponas Hegartis sako, kad, deja, jis negali dalyti pinigų kiekvienam, kuris atklysta skelbdamas, kad atliko savo darbelį. Tėtis kreipiasi į mane: „Prisimink tai, Frensi. Tai naujoji Airija. Žmogeliukai kėdutėse su popiergaliais. Štai už kokią Airiją žuvo vyrai“.

Ponas Hegartis sako, kad apsvarstys tėčio prašymą ir tikrai praneš jam apie sprendimą. Jis duos mums pinigų autobusu parvažiuoti atgal į miestą. Tėtis žiūri į monetas pono Hegarčio rankoje: „Galėtumėte kiek pridėti, ir išeitų pinta alaus“.

„O, tai tu nori išgerti, ar ne?“

„Viena pinta vargu ar gėrimas“.

„Tu grįžtum kelias mylias pėsčiomis ir verstum eiti berniuką, nes nori pintos, ar ne?“

„Nuo ėjimo dar niekas nemirė“.

„Noriu, kad paliktum šiuos namus, — supyksta ponas Hegartis, — arba pakviesiu tvarkos sergėtojus. Gali būti tikras, daugiau iš manęs nieko neišgirsi. Mes nedalijame, pinigų Gineso šeimai remti“.

Į Dublino gatves ateina vakaras. Po gatvių žibintais juokiasi ir žaidžia vaikai, nuo slenksčių šūkauja motinos, visą kelią mus lydi verdamo valgio kvapai, pro langus matome prie stalų valgančius žmones. Esu pavargęs, alkanas, noriu, kad tėtis mane paneštų, bet žinau, kad dabar neverta jo prašyti, nes jo veidas griežtas ir susirūpinęs. Leidžiu jam laikyti mano ranką ir bėgu tekinom, kol pasiekiame autobusų stotį, kurioje su broliais laukia mama.

Jie visi miega ant suolo, motina ir trys broliai. Kai tėtis pasako mamai, kad negavo pinigų, ji ima purtyti galvą ir kūkčioti: „O, Jėzau, ką mums daryti?“ Vyras mėlyna uniforma prieina ir klausia: „Kas nutiko, ponia?“ Tėtis paaiškina, kad mes įstrigome čia, autobusų stotyje, neturime pinigų, neturime kur apsistoti, o vaikai alkani. Pareigūnas sako netrukus baigsiąs darbą ir nuvešiąs mus į policijos būstinę, kur jis vis viena turi prisistatyti, tada pažiūrėsime, ką daryti.

Uniformuotas vyras aiškina, kad galime jį vadinti gvardiečiu. Taip Airijoje vadinami policininkai. Jis klausia, kaip policininkus vadina Amerikoje, Malachis atsako, kad farais. Gvardietis paglosto jam galvą ir sako, kad jis yra gudrus mažas jankis.

Policijos būstinėje seržantas leidžia mums pernakvoti. Deja, jis galįs pasiūlyti tik grindis. Šiandien antradienis, kamerose pilna bedarbio pašalpas pragėrusių vyrų, kurie nenorėjo išeiti iš aludžių.

Gvardiečiai pasiūlo karštos saldžios arbatos, storas riekes duonos su sviestu ir uogiene, mes taip apsidžiaugiame, kad imame lakstyti po būstinę ir žaisti. Gvardiečiai sako, kad mes gauja mažų jankių, kad jie norėtų nusivesti mus namo, bet aš užginu: ne. Malachis kartoja: ne. Dvyniai irgi: ne, ne, gvardiečiai juokiasi. Vyrai iš kamerų tiesia rankas ir glosto mums galvas, jie dvokia kaip tėtis, kai jis grįždavo namo dainuodamas apie mirštančius Keviną Barį ir Rodį Makorlį. Jie kalbasi: „Jėzau, tu tik paklausyk. Jie kalba kaip kino žvaigždeliūkštės. Ar jūs iš dangaus nukritot, ar ką?“ Moterys kamerose kitame gale tvirtina Malachiui, kad jis žavus, o dvynukus galima įsimylėti. Viena jų kalbina mane: „Eikšen, meiluti, ar norėtum saldainio?“ Linkteliu, tada ji taria: „Gerai, ištiesk ranką. — Ji išsiima lipnų gniutulą iš burnos ir deda man ant delno. — Na štai, puikus gabaliukas iriso. Dėkis į burną“. Nenoriu jo dėtis į burną, nes jis lipnus ir drėgnas nuo jos seilių, bet nežinau, ką daryti, kai moteris iš kameros tau siūlo glitų irisą. Jau žiojuosi, bet prieina gvardietis, griebia saldainį ir sviedžia jį moteriai atgal. „Tu, girta kekše, — kerta jis, — palik vaiką ramybėje“. Moterys juokiasi.