Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Seržantas atneša motinai antklodę, ji užmiega išsitiesusi ant suolo. Mes sugulame ant grindų. Tėtis sėdi atsirėmęs į sieną, dirsčioja iš po kepurės snapelio, kai gvardiečiai pasiūlo cigarečių, rūko. Tas, kuris sviedė irisą moteriai, sako, kad jis kilęs iš šiaurės Balimenos, jis kalba su tėčiu apie bendrus pažįstamus iš ten ir kitų vietų, iš Kašendalio ir Tumo. Gvardietis sako, kad kada nors jis gaus pensiją, išsikels prie Nejaus ežero ir leis dienas žvejodamas. „Unguriai, — svajoja jis, — gyvas galas ungurių. Jėzau, man patinka kepti unguriai“. Klausiu tėčio: „Ar čia Kuchulinas?“ Pareigūnas taip užsikvatoja, kad išrausta kaip burokas. „O, Dievo motina, ar girdėjot? Vaikis nori žinoti, ar aš Kuchulinas. Mažas jankis, bet viską žino apie Kuchuliną“.

Tėtis aiškina: „Ne, jis ne Kuchulinas, bet mielas žmogus, jis gyvens Nejaus pakrantėje ir leis dienas žvejodamas“.

Tėtis purto mane: „Kelkis, Frensi, kelkis“.

Būstinėje triukšminga. Vaikinas šluoja grindis ir dainuoja:

Kad pabučiuotum, norėjau, ir aišku visiems, kodėl.

Tai neišvengiama juk. Ir taip atsitiko todėl,

Kad paklausčiau širdy: ar gali būti tiesa,

Kad toks kaip tu myli, vis dėlto myli mane?

Sakau jam, kad tai mano motinos daina, kad jis liautųsi dainavęs, bet jis rūkydamas cigaretę nueina, o aš svarstau, kodėl žmonės dainuoja svetimas dainas. Vyrai ir moterys, lendantys iš kamerų, žiovauja ir niurzga. Moteris, kuri siūlė man irisą, stabteli ir taria: „Išgėriau lašiuką, vaikeli. Atsiprašau, kad šaipiausi iš tavęs“. Bet Balimenos gvardietis užrinka: „Judinkis, sena kekše, kol vėl tavęs neužrakinau“.

„O, uždaryk mane, — siūlo ji. — Įgrūsk, vėl ištrauk. Argi tai svarbu, tu mėlynšikni išpera“.

Mama sėdi ant suolo susivyniojusi į antklodę. Žilaplaukė moteris atneša jai puodelį arbatos ir sako: „Esu seržanto žmona, jis sakė, kad jums tikriausiai reikia pagalbos. Gal norėtumėte skanaus minkštai virto kiaušinio, mieloji?“

Mama purto galvą: ne.

„Nagi, ponia, jūsų padėtyje tikrai nereikėtų atsisakyti skanaus kiaušinio“.

Bet mama purto galvą, o aš nesuprantu, kaip ji gali atsisakyti minkštai virto kiaušinio, juk už jį pasaulyje nieko nėra skaniau.

„Gerai, ponia, — neatlyžta seržanto žmona, — tada gabalėlį skrebučio ir ko nors vaikams bei jūsų vargšui vyrui“.

Ji nueina į gretimą kambarį, netrukus mes gauname arbatos ir duonos. Tėtis geria arbatą, bet savo duoną atiduoda mums, ir mama supyksta: „Dėl Dievo meilės, valgyk duoną. Iš tavęs nebus jokios naudos, jei nugriūsi iš alkio“. Tėtis purto galvą ir klausia seržanto žmonos, ar galėtų gauti cigaretę. Ji atneša cigaretę ir sako mamai, kad gvardiečiai mums surinko pinigų traukinio bilietams į Limeriką. Mus su daiktais nuveš automobilis ir išlaipins Kingsbridžo geležinkelio stotyje. „Limerike būsite po trijų ar keturių valandų“.

Mama ištiesia rankas ir apkabina seržanto žmoną. „Telaimina Dievas jus, jūsų vyrą ir visus gvardiečius, — dėkoja ji, — nežinau, ką būtume darę be jūsų. Dievas mato, kaip gera vėl atsidurti tarp saviškių“.

„Tai mažiausia, ką galime padaryti, — atsiliepia seržanto žmona. — Turite mielus vaikučius. Pati esu iš Korko ir žinau, ką reiškia būti Dubline ir neturėti nė penso“.

Tėtis sėdi kitame suolo gale, rūko cigaretę, geria arbatą. Sėdi tol, kol atvažiuoja automobilis, mes sulipame ir riedame Dublino gatvėmis. Tėtis pasiteirauja vairuotojo, gal jis pakeliui galėtų užsukti į Centrinį paštą, tas klausia: „Jums reikia pašto ženklo, ar ką?“ — „Ne, — atsako tėtis. — Girdėjau, kad ten pastatyta nauja Kuchulino statula pagerbti vyrams, kurie krito 1916 metais, norėčiau ją parodyti sūnui, kuris labai žavisi Kuchulinu“.

Vairuotojas sako neįsivaizduojąs, kas tas Kuchulinas, bet galėtų stabtelėti. Galėtų net pats užeiti ir pažiūrėti į tą sambrūzdį, nes Centriniame pašte jis lankęsis tik vaikystėje, anglai beveik sugriovė paštą savo milžiniškais šautuvais, kai šaudė nuo Lifio upės. Jis sako, kad sienoje matyti kulkų skylės, jas reikėtų ten palikti, kad airiai prisimintų anglų išdavystę. Klausiu jo, kas yra išdavystė, jis liepia klausti tėvo, aš paklausčiau, bet mes sustojame priešais didelį pastatą su kolonomis, tai ir yra Centrinis paštas.

Mama lieka automobilyje, o mes sekame paskui vairuotoją. „Štai kur jis, — sako, — štai jūsų Kuchulinas“.

Jaučiu, kaip akyse tvenkiasi ašaros, nes pagaliau regiu jį, Kuchuliną, štai kur jis, ant pjedestalo Centriniame pašte. Jis žiba auksu, jo plaukai ilgi, galva nusvirusi, didelis paukštis tupi ant peties.

Vairuotojas klausia: „Ir ką, dėl Dievo meilės, visa tai reiškia? Kas šis ilgaplaukis vaikinas su paukščiu ant peties? Ir gal teiktumėtės pasakyt, pone, ką tai turi bendra su vyrais, žuvusiais 1916 metais?“

Tėtis paaiškina: „Kuchulinas kovėsi iki galo kaip ir Velykų savaitės sukilimo3 vyrai. Jo priešai bijojo artintis prie jo, kol neįsitikino, kad jis negyvas. Kai ant jo nutūpė paukštis ir ėmė gerti jo kraują, jie suprato“.

„Ką gi, — sako vairuotojas, — atėjo liūdnos dienos Airijos vyrams, jei reikia paukščio, kuris parodytų, kad žmogus nebegyvas. Dabar eikime, nes pavėluosime į tą Limeriko traukinį“.

Seržanto žmona sakė išsiuntusi telegramą senelei, kad ši pasitiktų mus Limerike, ir štai ji stovi ant platformos, žilais plaukais, rūgščia veido išraiška, apsisiautusi juoda skara, nesišypso mano motinai ir nė vienam iš mūsų, net mano broliui Malachiui, kuris plačiai išsišiepia rodydamas gražius baltus dantis. Mama parodė į tėtį. „Tai Malachis“, — pranešė, senelė linktelėjo ir nusisuko. Ji pašaukė du vaikiščius, slampinėjančius po geležinkelio stotį, ir sumokėjo jiems, kad panėšėtų lagaminus. Tie berniukai buvo plikai nusiskutę, apsisnargliavę, basi, mes sekėme paskui juos Limeriko gatvėmis. Paklausiau mamos, kodėl jie neturi plaukų, ji paaiškino, kad plaukai buvo nuskusti tam, jog utėlės neturėtų kur pasislėpti. Malachis paklausė: „Kas yra utėlės?“

Mama atsakė: „Kai jų daug — utėlės. Kai viena — utėlė“. Senelė pyktelėjo: „Apsiraminkit! Kokia nauda iš tokių šnekų?“ Vaikiščiai švilpavo, kvatojo ir skuodė taip, tarsi būtų apsiavę, tad senelė jiems pareiškė: „Baikit kikenti, nes numesit ir sudaužysit daiktus“. Jie liovėsi švilpauti ir kvailioti, mes sekėme įkandin į parką, kur stovėjo aukšta kolona su statula, o žolė buvo tokia žalia, kad tiesiog akino.

Tėtis nešė dvynius, mama vienoje rankoje laikė krepšį, kita vedėsi Malachį. Kas kelios minutės ji stabčiojo ir gaudydavo kvapą, todėl senelė paklausė: „Ar vis dar rūkai tas cigaretes? Cigaretės atneš tau mirtį. Žmonės Limerike ir taip dažnai serga džiova, nors ir nerūko cigarečių, tai turtuolių išsidirbinėjimai“.

Palei parko takelį augo šimtai skirtingų spalvų gėlių, dvynukai buvo sužavėti. Jie rodė pirštais, spygavo, mes visi juokėmės, išskyrus senelę, ji užsitraukė skarą ant galvos. Tėtis sustojo ir nuleido dvynius ant žemės, kad jie būtų arčiau gėlių. Jis paaiškino: „Čia gėlės“, o dvynukai lakstė pirmyn atgal rodydami pirštais ir mėgindami ištarti „gėlės“. Vienas iš mantą nešančių berniukų paklausė: „Dieve, ar jie amerikiečiai?“ Mama atsakė: „Taip. Jie gimė Niujorke. Visi mano vaikai gimė Niujorke“. Berniukas tarstelėjo draugui: „Dieve, amerikiečiai“. Jie paleido lagaminus ir įsispoksojo į mus, o mes spoksojom į juos, kol senelė neiškentė: „Ar ketinate stovėti čia visą dieną žiūrėdami į gėles ir dėbsodami vieni į kitus?“ Mes vėl pajudėjome, išsukome iš parko, kirtome siaurą skersgatvį ir įsukome į gatvelę, vedančią link senelės namų.