Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Jis duos mums penkis centus ledams, jei pasižadėsime mirti už Airiją, ir mes prižadame, bet taip ir negauname tų penkių centų.

Iš ponios Leibovič gauname sriubos, iš Minės Makeidori — bulvių košės. Jos rodo mums, kaip rūpintis dvyniais, kaip plauti jų užpakaliukus, kaip skalbti skudurinius vystyklus, kai jie visus pridirba. Ponia Leibovič vadina juos vystyklais, Minė vadina palutėmis, bet tai nesvarbu, nes dvynukai vis viena juos prikakoja. Jei mama lieka lovoje, o tėtis išeina ieškoti darbo, visą dieną galime daryti ką panorėję. Galime užkelti dvynukus ant mažų sūpuoklių parke ir supti juos tol, kol jie išalksta ir ima verkti. Italas šaukia iš kitos gatvės pusės: „Ei, Frenki, eikš čia. Pasižiūrėk į abi puses eidamas per gatvę. Tie dvyniai vėl alkani?“ Jis duoda mums kąsnelį sūrio, kumpio ir bananų, bet aš nebegaliu praryti bananų po to, kai tas paukštis spjaudė kraujais į Kuchuliną.

Italas sako, kad jis vardu ponas Dimino, o jo žmona Andžela stovi už prekystalio. Sakau, kad toks mano motinos vardas.

„Nejuokauji, vaiki? Tavo motina Andžela? Nežinojau, kad airiai turi Andželų. Ei, Andžela, jo motinos vardas irgi Andžela“. Ji šypsosi ir sako: „Tat nuostabu“.

Ponas Dimino klausia manęs apie mamą ir tėtį, kas verda mums valgyti. Sakau jam, kad gauname maisto iš ponios Leibovič ir Minės Makeidori. Pasakoju apie vystyklus ir palutes, kad jie vis viena išsišūdina, o jis juokiasi. Andžela, klausaisi? Dėkui Dievui, tu italė, Andžela. Jis taria: „Vaiki, reikia pasikalbėti su ponia Leibovič. Tikriausiai turi giminių, galinčių tavim pasirūpinti. Pamatysi Minę Makeidori, liepk jai ateiti pas mane. Jūs, vaikiai, sulaukėjote“.

Prie durų stovi dvi stambios moterys. Jos klausia: „Kas tu toks?“

„Esu Frenkas“.

„Frenkas! Kiek tau metų?“

„Man ketveri, bus penkeri“.

„Nesi labai didelis pagal savo amžių, a?“

„Nežinau“.

„Ar tavo motina yra?“

„Ji lovoje“.

„Ką ji veikia lovoje tokios gražios dienos vidury?“

„Ji miega“.

„Na, mes įeisime. Turime pasikalbėti su tavo motina“.

Jos prasibrauna pro mane į kambarį. „Jėzau, Marija ir Juozapai, kaip čia dvokia. Ir kas šie vaikai?“

Malachis šypsodamasis bėga prie stambiųjų moterų. Kai jis šypsosi, matosi, kokie balti, stiprūs ir gražūs jo dantys, matosi, kaip žvilga mėlynos akys, rausta skruostai. Visa tai pamačiusios, didžiosios moterys nusišypso, o aš svarstau, kodėl jos nesišypsojo kalbėdamos su manimi.

Malachis sako: „Aš Malachis, čia Oliveris, o čia Judžinas, jie dvyniai, o ten Frenkis“.

Didžioji moteris kaštoniniais plaukais sako: „Na, tu visai nedrovus, tiesa? Esu tavo motinos pusseserė, Filomena, o čia tavo motinos pusseserė Delija. Esu ponia Flin, ji yra ponia Fotšen, taip ir turi mus vadinti“.

„Gerasis Dieve, — atsidūsta Filomena. — Tie dvyniai nuogi. Ar neturite kuo juos aprengti?“

„Jie visi šūdini“, — paaiškina Malachis.

Delija užrinka: „Matai. Štai kas nutinka. Gerklė kaip pamazgų duobė, nenuostabu, kai tėvas iš šiaurės. Daugiau niekad taip nesakyk. Tai blogas žodis, keiksmažodis. Gali patekti į pragarą, jei kalbėsi tokius žodžius“.

„Kas yra pragaras?“ — klausia Malachis. „Netrukus sužinosi“, — atsako Delija.

Didžiosios moterys sėdi prie stalo su ponia Leibovič ir Mine Makeidori. Filomena sako, kad tai siaubinga, kas nutiko mažajai Andželos mergytei. Jos viską girdėjo, juk įdomu, tiesa, ką padarė su tuo mažu kūneliu. Tau gali būti įdomu ir man gali būti įdomu, bet Tomiui Flinui neįdomu. Tomis sako, kad Malachis iš šiaurės gavo pinigų už tą kūdikį. „Pinigų?“ — perklausia ponia Leibovič. „Taip, — atsako Filomena. — Pinigų. Imami bet kokio amžiaus lavonai, su jais atliekami eksperimentai, ir nelabai kas lieka atiduoti, be to, juk nenorėtum atgauti kūdikio gabalėlių, jų nepalaidosi pašventintoje žemėje“.

„Tai siaubinga, — sako ponia Leibovič. — Tėvas ar motina niekada neatiduotų tam vaiko“.

„Atiduotų, — atkerta Delija, — jei beprotiškai trokštų išgerti. Jie atiduotų savo motinas, kai juos prispiria troškulys, o kas gi tas miręs kūdikėlis, juk jo nebėra?“

Ponia Leibovič purto galvą ir supasi ant kėdės. „Ui, — aimanuoja ji, — ujujui. Vargšas vaikelis. Vargšė motina. Dėkui dievui, kad mano vyras nejaučia to, kaip jūs tai vadinat? Troškulio? Taip, troškulio. Airiai jaučia troškulį“.

„Tik ne mano vyras, — prieštarauja Filomena. — Sumalčiau jam snukį, jei pareitų namo ištroškęs. Aišku, Delijos Džimis jaučia troškulį. Kiekvieną penktadienio vakarą žmonės mato, kaip jis įsmunka į smuklę“.

„Nėra ko įžeidinėti mano Džimio, — šoka Delija. — Jis dirba. Jis parneša namo algą“.

„Tau reikėtų atidžiau jį prižiūrėti, — sako Filomena. — Troškulys gali pasiimti visa, kas jame geriausia, ir tu turėsi dar vieną Malachį iš šiaurės“.

„Žiūrėk savo prakeiktų reikalų, — liepia Delija. — Džimis bent jau airis, jis negimė Brukline kaip tavo Tomis“.

Filomena nebeturi ką pasakyti.

Minė glėbyje laiko savo kūdikį, stambioji moteris sako, kad tai meilus vaikutis, švarus, ne toks, kaip Andželos gauja, lakstanti po namus. Filomena stebisi, kaip Andžela tapo tokia nevala, jos motina tiesiog švaruolė, tokia švari, kad pas ją ant grindų galima valgyti pietus.

Svarstau, kam valgyti pietus ant grindų, jei yra stalas ir kėdė.

Delija sako, kad reikia kažką daryti su Andžela ir tais vaikais, nes jie — tikra gėda, tikrai, nesmagu, kad jie giminės. Reikia parašyti laišką Andželos motinai. Rašys Filomena, nes mokytojas Limerike jai kartą yra pasakęs, kad jos daili rašysena. Delija turi paaiškinti poniai Leibovič, kad daili rašysena reiškia gražias raides.

Ponia Leibovič eina į koridorių pasiimti vyro rašiklio, popieriaus ir voko. Keturios moterys sėdi prie stalo ir kurpia laišką, kurį nusiųs mano motinos motinai:

Brangi teta Margareta,

imu rašiklį į ranką, rašysiu jums šį laišką, tikiuosi, kad jis ras jus geriausios sveikatos, kaip ir mus palikdamas. Mano vyras Tomis puikiai jaučiasi, dirba, ir Delijos vyras Džimis puikiai jaučiasi, dirba, tikimės, kad ir jūs puikiai jaučiatės. Apgailestauju, bet turiu jums pasakyti, kad Andžela nelabai kaip jaučiasi nuo tada, kai mirė jos kūdikis, maža mergytė, kuri jūsų garbei buvo pavadinta Margareta, ir Andžela labai pasikeitė, ji guli lovoje nusigręžusi į sieną. Be to, mums atrodo, kad ji vėl laukiasi, o to jau per daug. Tą akimirką, kai ji prarado vieną vaiką, kitas jau pakeliui. Nežinome, kaip jai tai pavyksta. Ji ištekėjusi ketverius metus, pagimdė penkis vaikus, dar vieno laukiasi. Tai parodo, kas gali nutikti, kai išteki už žmogaus iš šiaurės, kuris nesivaldo, nes yra protestantas. Jis kas dieną eina ieškoti darbo, bet žinome, kad jis visą laiką praleidžia smuklėse, gauna keletą dolerių už tai, kad iššluoja grindis, kiloja statines, bet vėl visus pinigus išleidžia gėrimui. Tai baisu, teta Margareta, ir mes visi manome, kad Andželai ir jos vaikams būtų geriau jos gimtojoje šalyje. Mes neturime pinigų bilietams, nes laikai sunkūs, bet gal jūs ką nors sugalvosite. Tikimės, kad jūs puikiai jaučiatės, kaip ir mes, dėkui Dievui ir Jo Palaimintajai Motinai.

Jūsų mylinti dukterėčia

Filomena Flin (buvusi Maknamara)

ir mažoji, bet ne blogesnė jūsų dukterėčia

Delija Fotšen (irgi buvusi Maknamara, cha, cha, cha)

Senelė Šyhen atsiuntė pinigų Filomenai ir Delijai. Jos nupirko bilietus, Šv. Vincento Pauliečio draugijoje rado garlaivį, nusamdė sunkvežimį, kuris nuvežė mus į Manheteno prieplauką, susodino mus į laivą, pasakė sudie, pagaliau, laimingos kelionės, ir nuėjo.