Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

„Smegenys pasklido ant grindų“, — pataiso ponas Leibovičius.

„Taip, papa“.

Papa. Štai kaip Fredis vadina savo tėvą, o aš saviškį — tėtis.

Mane pažadina motinos šnabždesys. Kas nutiko vaikui? Dar anksti, kambaryje dar prietema, bet prie lango galima matyti tėtį su Margareta ant rankų. Jis supa ją ir dūsauja: ak.

Mama klausia: „Ar ji serga, ar serga?“

„Ak, ji labai rami ir šiek tiek sušalusi“.

Motina išlipa iš lovos, paima vaiką. „Eik pas daktarą. Keliauk, dėl Dievo meilės“. Tėvas maunasi kelnes ant marškinių, jokio švarko, batų, jokių kojinių šią niūrią dieną.

Mes laukiame kambaryje, dvyniai miega lovos galvūgalyje, Malachis bruzda šalia manęs: „Frenki, noriu gerti“.

Mama linguoja lovoje apglėbusi kūdikį. „O, Margareta, Margareta, mano mažoji meile. Atmerk mėlynas akeles, mano mažoji širdele“.

Įpilu vandens Malachiui ir sau, o motina aimanuoja: „Vanduo tau ir tavo broliui. O, išties, vanduo, ar ne? Ir nieko tavo sesutei. Tavo vargšei sesytei. Ar paklausei, gal ir ji turi burną? Ar pasidomėjai, gal ji norėtų lašo vandens? O, ne. Eik ir pliumpk savo vandenį, gerkit abudu, tarsi nieko nebūtų nutikę. Judviem tai paprasta diena, ar ne? Ir dvyniai miega, tarsi jiems niekas nerūpėtų, o jų vargšė sesytė galuojasi ant mano rankų. Galuojasi ant mano rankų. O, gerasis Jėzau danguje!“

Kodėl ji taip kalba? Šiandien ji kalba ne kaip mano motina. Noriu, kad pasirodytų tėvas. Kur dingo tėvas?

Grįžtu į lovą ir apsiverkiu. Malachis klausinėja: „Kodėl verki? Kodėl verki?“, kol motina vėl užsipuola: „Tavo sesuo kamuojasi, o tu čia unkšti ir verkšleni. Jei prieisiu prie tavo lovos, tai tikrai turėsi dėl ko inkšti“.

Tėtis grįžta su daktaru. Tėtis dvokia viskiu. Daktaras apžiūri mergytę, baksnoja ją, kiloja vokus, čiuopia kaklą, rankas, kojas. Atsitiesia ir purto galvą. Jos nebėra. Mama siekia kūdikio, apkabina Margaretą, nusisuka į sieną. Daktaras domisi: „Ar įvyko kokia nelaimė? Gal kas numetė kūdikį? Gal berniukai per šiurkščiai su ja žaidė? Kaip?“

Tėvas purto galvą. Daktaras sako turėsiąs ją pasiimti ir ištirti, ir tėtis pasirašo popierius. Motina meldžia dar kelių minučių su mergyte, bet daktaras paaiškina, kad negali čia likti visą dieną. Kai tėtis pasilenkia paimti Margaretos, motina traukiasi prie sienos. Ji atrodo kaip laukinė, juodos garbanos virš kaktos sudrėkusios, veidas išpiltas prakaito, akys išsprogdintos, skruostai blizga nuo ašarų, ji krato galvą ir aimanuoja: ak, ne, ak, ne, kol tėtis atgniaužia jos rankas. Daktaras suvynioja Margaretos kūnelį į antklodę, o motina klykia: „O, Jėzau, jūs ją uždusinsite. Jėzau, Marija ir Juozapai, padėkite man“. Daktaras išeina. Motina nusisuka į sieną, sustingsta ir nutyla. Dvyniai pabudę, verkia iš alkio, bet tėtis stovi vidury kambario ir spokso į lubas. Jo veidas baltas kaip popierius, kumščiais daužo šlaunis. Prieina prie lovos, uždeda delną man ant galvos. Jo ranka dreba. „Einu cigarečių, Frensi“.

Mama nesikelia visą dieną, guli beveik nejudėdama. Su Malachiu įpilame saldyto vandens į dvynių buteliukus. Virtuvėje randame puskepalį duonos ir dvi šaltas dešreles. Negalime išsivirti arbatos, nes ledainėje surūgo pienas, ten vėl ištirpo ledas, o visi žino, kad negalima gerti arbatos be pieno, na, nebent tėvas duoda gurkštelėti iš savo puoduko, kol pasakoja apie Kuchuliną.

Dvynukai vėl išalksta, bet žinau, kad negaliu jų maitinti vandeniu su cukrumi kiaurą parą. Puodelyje verdu sugižusį pieną, pamirkau jame kiek sužiedėjusios duonos ir mėginu pavalgydinti juos ubagiene. Jie raukosi ir verkdami bėga prie mamos lovos. Ji guli nusisukusi į sieną, tada jie verkdami grįžta pas mane. Jie neragauja ubagienės, kol sugižusio pieno skonio nepermušu cukrumi. Dabar jie valgo, šypsosi ir išsiterlioja tyre veidukus. Malachis irgi nori, jei jis gali tai valgyti, tai ir aš galiu. Sėdime ant grindų, kertame ubagienę, kramtome šaltą dešrą ir geriame vandenį, kurį motina laiko pieno butelyje ledainėje.

Kai pavalgome ir atsigeriame, prireikia į išvietę koridoriuje, bet negalime ten patekti, nes viduje yra ponia Leibovič, ji niūniuoja ir dainuoja. Ji sako: „Paliaukit, vaikai, paliaukit, brankučiai. Užtruksiu vos porą sekundžių“. Malachis ploja rankomis ir sukasi ratu dainuodamas: „Paliaukit, vaikai, paliaukit, brankučiai“. Ponia Leibovič atidaro išvietės duris. „Tik pažiūrėkit. Tiesiog mažas aktorius. Taiki, vaikai, kaip jūsų motina?“

„Ji lovoje, ponia Leibovič. Daktaras pasiėmė Margaretą, o tėvas išėjo cigarečių“.

„O, Frenki, Frenki. Sakiau, kad vaikutis serga“.

Malachis trypčioja. „Noriu sysioti. Noriu sysioti“.

„Tai ir sysiok. Jūs, berniukai, pasysiokit, tada aplankysim jūsų motiną“.

Kai nusišlapiname, ponia Leibovič eina aplankyti mamos. „O, ponia Makort. Ui vei, mielioji. Tik pažiūrėkit. Tik pažiūrėkit į dvynukus. Nuogi. Ponia Makort, kas atsitiko, a? Ar kūdikis serga? Pasakykit ką nors. Vargšė moteris. Atsisukit, mielioji. Kalbėkit su manimi. Ui, kaip negerai. Ištarkit nors žodį, ponia Makort“.

Ji padeda motinai atsisėsti ir atsiremti į sieną. Mama atrodo sumažėjusi. Ponia Leibovič sako, kad atneš kiek sriubos, ir liepia man nuprausti motinai veidą. Pamirkau rankšluostį į šaltą vandenį ir tapšnoju jai per kaktą. Ji prispaudžia mano ranką prie skruostų. „O, Jėzau, Frenki. O, Jėzau“. Ji nepaleidžia rankos, aš išsigąstu, nes anksčiau nesu jos tokios matęs. Ji kartoja mano vardą tik todėl, kad gniaužia mano ranką, bet galvoja ne apie mane, o apie Margaretą. „Tavo mieloji sesytė mirė, Frenki. Mirė. O kur tėvas? — Ji paleidžia ranką. — Klausiu, kur tėvas? Geria. Štai kur jis. Namuose nėra nė penso. Jis negali gauti darbo, bet randa pinigų gėrimui, pinigų gėrimui, pinigų gėrimui, pinigų gėrimui“. Ji atsilošia, trenkiasi galva į sieną ir klykia: „Kur ji? Kur ji? Kur mano mažoji mergytė? O, Jėzau, Marija ir Juozapai, padėkit man šiąnakt. Aš išprotėsiu, tikrai išprotėsiu“.

Įbėga ponia Leibovič. „Mielioji, mielioji, kas atsitiko? Mažoji mergytė. Kur ji?“

Motina vėl suklinka: „Negyva, ponia Leibovič. Nebegyva, — ji nuleidžia galvą ir linguoja pirmyn atgal. — Vidurnaktį, ponia Leibovič. Vežimėlyje. Reikėjo nenuleisti nuo jos akių. Septynias savaites išbuvo šiame pasaulyje ir mirė vidurnaktį, viena, ponia Leibovič, visai viena tame vežimėlyje“.

Ponia Leibovič apkabina motiną. „Tšš, nagi, tšš. Kūdikiai taip išeina. Taip nutinka, mielioji. Dievas juos pasiima“.

„Vežimėlyje, ponia Leibovič. Šalia mano lovos. Juk galėjau ją paimti, ir ji nebūtų mirusi, tiesa? Dievas nenori mažų kūdikėlių. Ką gi jam veikti su mažais kūdikėliais?“

„Nežinau, mielioji. Nežinau, ką galvoja Dievas. Suvalgykit sriubos. Gera sriuba. Sustiprėsit. Jūs, berniukai, duokit dubenėlius, įpilsiu sriubos“.

„Kas yra dubenėliai, ponia Leibovič?“

„O, Frenki. Nežinai, kas yra dubenėlis? Sriubai, brankuti. Neturi dubenėlio? Tai paimk puodelius. Sumaišiau žirnių ir lęšių sriubą. Jokio kumpio. Airiai mėgsta kumpį. Jokio kumpio, Frenki. Valgykit, mielioji. Valgykit sriubą“.

Ji šaukštu maitina motiną sriuba, valo apvarvėjusį smakrą. Malachis ir aš sėdime ant grindų ir geriame iš puodukų. Šaukštu maitiname sriubą dvyniams. Ji puiki, karšta ir skani. Motina niekada neverda tokios sriubos, tad svarstau, ar ponia Leibovič galėtų tapti mano motina. Fredis galėtų būti mano vietoje ir turėti mano tėvus, o Malachis su dvynukais būtų jo broliai. Jis nebeturėtų Margaretos, nes ją, kaip ir šunį gatvėje, kažkur išsinešė. Nežinau, kodėl ją išsinešė. Motina sako, kad ji mirė vežimėlyje, kai pervažiuoja vežimas, matyt, irgi būna panašiai, nes tave išsineša.