Фрэнк Маккорт - Andželos pelenai

Kai grįžtame namo, mama užpliko arbatos, pasiūlo duonos su uogiene arba bulvių košės su sviestu ir druska. Tėtis geria arbatą ir nieko nevalgo. „Dieve aukštybėse, kaip tu gali dirbti visą dieną ir nevalgyti?“ — klausia mama. Jis atsako, kad jam užtenka arbatos. Mama sako, kad šitaip sugadinsiąs sveikatą, jis vėl tvirtina, kad maistas yra sukrėtimas organizmui. Jis geria arbatą, pasakoja mums istorijas, rodo raides ir žodžius iš Daily News arba rūko cigaretę, spokso į sieną ir laižosi lūpas.

Kai tėtis dirba trečią savaitę, jis nebeparneša namo pinigų. Penktadienio vakarą laukiame jo, mama duoda mums duonos su sviestu. Viską apgaubia tamsa, Klesono aveniu įsižiebia šviesos. Kiti dirbantys vyrai jau grįžę namo, vakarienės valgo kiaušinius, nes penktadieniais negalima valgyti mėsos. Girdisi, kaip virš mūsų, po mumis ar kaimynystėje šnekasi šeimos, Bingas Krosbis dainuoja per radiją: „Broli, ar gali paskolint dešimtuką?“

Mudu su Malachiu žaidžiame su dvynukais. Žinome, kad mama nedainuos: „Kad pabučiuotum, norėjau, ir aišku visiems, kodėl“. Ji sėdi prie virtuvės stalo murmėdama: „Ką man daryti?“, kol ateina vėlyva naktis, ir tėvas užkrypuoja laiptais dainuodamas dainas apie Rodį Makorlį. Jis braunasi prie durų ir šaukia: „Kur mano būrys? Kur mano keturi kariai?“

Mama liepia palikti berniūkščius ramybėje. Jie pusalkaniai nuėjo į lovą, nes jam reikėjo prisipilti pilvą viskio.

Jis artėja prie miegamojo durų. Kelkitės, vaikiščiai, kelkitės. Penki centai kiekvienam, kuris pasižadės numirti už Airiją.

Susitikom Kanados miškų tankynėje,

Kilę iš vienos puikios salos.

Nors ir graži ta žemė, kuria šiandien vaikštome,

Tačiau širdys liko savoj.

Kelkitės, vaikiščiai, kelkitės. Frensi, Malachi, Oliveri, Judžinai. Raudonieji riteriai, fenijai, IRA. Kelkitės, kelkitės.

Mama sėdi virtuvėje prie stalo, dreba, jos plaukai karo sudrėkę, veidas šlapias. „Ar negali palikti jų ramybėje? Jėzau, Marija ir Juozapai, ar negana, kad grįžai namo be penso kišenėje, tai dar tyčiojiesi iš vaikų?“

Ji ateina pas mus. „Grįžkit į lovą“, — liepia.

„Noriu, kad jie keltųsi, — atšauna tėtis. — Noriu, kad pasiruoštų tai dienai, kai Airija bus laisva iki jūros“.

„Nepykdyk manęs, — grasina ji, — jei supykdysi, tavo motinos namuose bus liūdna diena“.

Jis nusmaukia kepurę ant veido ir ašaroja: „Vargšė mano motina, vargšė Airija. Ak, ką mums daryti?“

Mama prunkšteli: „Tu visiškai pakvaišai“, ir vėl liepia mums grįžti į lovą.

Ketvirto tėčio darbo penktadienio rytą mama klausia, ar jis šįvakar pareis namo su pinigais, o gal vėl viską pragers? Jis žiūri į mus, purto galvą tarsi sakydamas: ak, neturėtum taip kalbėti prie vaikų.

Mama neatlyžta: „Klausiu tavęs, ar grįši namo, kad galėtume pasiruošti kokią vakarienę, ar vėl sulauksime vidurnakčio, tavo kišenėse švilpaus vėjai, o tu dainuosi apie Keviną Barį ir kitokias graudžias dainas?“

Jis užsismaukia kepurę, susigrūda rankas į kelnių kišenes, atsidūsta ir pakelia akis į lubas. „Sužinosi, dar man negrįžus namo“.

Vėliau tądien mama mus aprengia. Ji susodina dvynius į vaikišką vežimėlį, mes keliaujame ilgomis Bruklino gatvėmis. Kartais ji leidžia Malachiui atsisėsti į vežimėlį, kai jis pavargsta tripsenti šalia jos. Paaiškina man, kad esu per didelis šiems ratukams. Galėčiau padejuoti, kad man paskaudo kojas stengiantis neatsilikti, bet ji nedainuoja, tad suprantu, kad šiądien apie mano skausmus nebus jokių kalbų.

Mes prieiname prie didelių vartų, ten būdelėje už stiklo stovi vyras. Mama jį užkalbina. Ji nori sužinoti, ar galėtų įeiti vidun, ten, kur vyrams mokama alga, gal tie žmonės atiduos jai truputį tėčio uždarbio, kad jis neišleistų visko baruose. Vyras purto galvą: „Apgailestauju, ponia, bet jei jus įleistume, tai čia sulėktų pusė Bruklino žmonų. Daugybė vyrų turi problemų dėl gėrimo, bet mes nieko negalime padaryti, kol jie yra blaivūs ir atlieka savo darbą“.

Mes laukiame kitoje gatvės pusėje. Mama leidžia man atsisėsti ant šaligatvio ir atsiremti į sieną. Dvynukams ji pakiša buteliukus su saldytu vandeniu, bet Malachis ir aš turime palaukti, kol ji paims pinigus iš tėčio ir mes galėsime eiti pas italą arbatos, duonos ir kiaušinių.

Kai švilpukas paskelbia pusę penkių, vyrai su kepurėmis ir darbiniais drabužiais pasipila pro vartus, jų veidai ir rankos pajuodę nuo darbų. Mama mums liepia atidžiai dairytis tėčio, nes ji vargiai gali ką įžiūrėti kitoje gatvės pusėje, jos regėjimas labai prastas. Čia tūkstančiai vyrų, paskui lieka tik keletas, dar vėliau nė vieno. Mama verkia: „Kodėl jo nepamatėme? Jūs akli, ar ką?“

Ji grįžta prie būdelės. „Ar jūs įsitikinęs, kad viduje nieko neliko?“ — „Taip, ponia, — atsako vyras. — Jie išėjo. Nesuprantu, kaip jis prasilenkė su jumis“.

Grįžtame ilgomis Bruklino gatvėmis. Dvynukai spaudžia buteliukus ir verkia, prašydami daugiau saldyto vandens. Malachis dejuoja esąs alkanas, mama liepia jam truputį palaukti, mes gausime pinigų iš tėčio ir pasiruošime puikią vakarienę. Eisime pas italą, gausime kiaušinių, ant ugnies pasiskrudinsime duonos, užsitepsime uogienės. O, taip ir bus, mums visiems bus gera ir šilta.

Atlanto prospekte tamsu, o visuose baruose aplink Long Ailendo geležinkelio stotį dega šviesos, ten klega vyrai. Mes einame nuo baro prie baro ieškodami tėvo. Mama palieka mus lauke su vežimėliu, o pati eina vidun arba siunčia mane. Ten pilna triukšmingų vyrų, oras troškus, šis kvapas man primena, kaip dvokiantis viskiu tėtis grįžta namo.

Vyras už baro klausia: „Aha, sūneli, ko nori? Žinai, neturėtum būti čia“.

„Ieškau savo tėvo. Ar jis čia yra?“

„Na, sūneli, iš kur man žinot? Kas tavo tėvokas?“

„Jo vardas Malachis, jis dainuoja apie Keviną Barį“.

„Malakis?“

„Ne, Malachis“.

„Malachis? Ir jis dainuoja apie Keviną Barį?“

Jis šūkteli vyrams bare, ar kuris nepažįstąs tokio vyruko Malachio, kuris dainuoja apie Keviną Barį.

Vyrai purto galvas. Vienas sako pažinojęs tokį Maiklą, kuris dainuodavo apie Keviną Barį, bet jis mirė nusigėręs, o nusigėrė dėl kare patirtų žaizdų.

Barmenas atsidūsta: „Jėzau, Pitai, juk neprašiau, kad varytum man pasaulio istoriją, a? Nagi, vaiki. Neleidžiame čia dainuoti. Būna bėdų. Ypač su airiais. Tik leisk jiems dainuot, tuoj ima mosuot kumščiais. Be to, negirdėjau vardo Malachis. Nėr, vaiki, jokio čia Malachio“.

Vyras, kurį pavadino Pitu, kiša man savo taurę: „Ei, vaiki, gurkštelk“, bet barmenas jį sutramdo: „Ką išdarinėji, Pitai? Mėgini nugirdyt vaikį? Dar kartą pasiūlyk, Pitai, ir aš suspardysiu tau subinę“.

Mama apeina visus barus aplink stotį ir galiausiai pasiduoda. Ji atsiremia į sieną ir pravirksta: „Jėzau, mums dar reikia įveikti visą kelią iki Klesono aveniu, o man ant rankų keturi išbadėję vaikai“. Ji siunčia mane atgal į barą, kur Pitas pasiūlė man gurkštelėti, kad pasidomėčiau, ar barmenas negalėtų pripilti į dvynukų buteliukus vandens, o gal ir įberti kiek cukraus. Vyrams prie baro atrodo, kad būtų labai juokinga, jei barmenas pilstytų į kūdikių buteliukus, bet jis stambus ir liepia jiems prikąsti liežuvius. Jis sako, kad kūdikiai turėtų gerti pieną, o ne vandenį, o kai pasakau, kad mama neturi pinigų, jis ištuština buteliukus ir pripila juos pieno. „Pasakyk savo mamai, kad pieno reikia dantims ir kaulams. Jūs sriaubiat vandenį su cukrum ir susergat rachitu. Pasakyk savo mamai“.