Фрэнк Маккорт: Andželos pelenai

Setanta atsakė: „Man labai gaila. Aš pats saugosiu tavo namus su lazda ir kamuoliu ir pasikeisiu vardą, būsiu Kulino šuo“. Jis taip ir padarė. Jis saugojo namą bei apylinkes ir tapo didžiu herojumi, paties Alsterio šunimi. Tėtis sako, kad jis — garsesnis didvyris už Heraklį ar Achilą, apie kuriuos nuolat tauškia graikai, ir kad jis galėtu sąžiningoje kovoje nugalėti karalių Artūrą ir visus jo riterius, nors, aišku, anglai visada kaunasi nesąžiningai.

Tai mano istorija. Tėtis negali jos pasakoti Malachiui ar kokiam kitam vaikui koridoriuje.

Jis baigia pasakojimą ir leidžia atsigerti jo arbatos. Ji karti, bet aš laimingas ant jo kelių.

Malachio liežuvis vis dar sutinęs, jis vos gali cyptelėti, o ką jau sakyti apie kalbėjimą. Bet jei jis ir galėtų ką ištarti, niekas nekreiptų į jį dėmesio, nes mes turime du naujagimius, kuriuos vidurnaktį atnešė angelas. Kaimynai šūkčioja: ak, ak, kokie mieli berniukai, tik pažiūrėkit, kokios didelės akys.

Malachis stovi kambario vidury, spokso į kiekvieną, rodo liežuvį ir sako: ak, ak. Kai kaimynai pabara: „Ar nematai, kad žiūrime į tavo mažuosius broliukus“, jis ima verkti, o tėtis paglosto jam galvą. „Įtrauk liežuvį, sūnau, ir eik žaisti su Frenkiu. Eik“.

Žaidimų aikštelėje papasakoju Malachiui apie šunį, padvėsusį gatvėje todėl, kad kažkas įgrūdo kamuolį jam į nasrus. Malachis purto galvą. Ne, ak, kamuolys. Vežimas, ak, užmušė šunį. Jis verkia, nes jam skauda liežuvį, jis nelabai gali kalbėti, juk baisu, kai negali kalbėti. Jis neleidžia man pasupti jo ant sūpynių. Jis sako, kad tu, ak, nužudei mane, ak, ant supimosi lentos. Jis leidžia Fredžiui Leibovičiui jį pasupti, jis laimingas, juokiasi kildamas į dangų. Fredis didelis, jam septyneri, aš prašau, kad jis ir mane pasuptų. Jis atsako, kad ne, tu mėginai nužudyti savo brolį.

Bandau pats įsiūbuoti sūpynes, bet galiu tik judinti jas pirmyn atgal, pykstu, nes Fredis su Malachiu juokiasi, kad negaliu įsisupti. Dabar jie didieji draugai, Fredis, septynerių, ir Malachis, dvejų. Jie juokiasi kasdien, o Malachio liežuvis gyja nuo kvatojimo.

Kai jis juokiasi, matosi balti, maži ir gražūs jo dantukai, o jo akys žiba. Jo akys mėlynos, kaip ir motinos. Jo auksiniai plaukai ir rausvi skruostai. Mano akys rudos kaip tėčio. Mano plaukai juodi, o skruostai veidrodyje atrodo balti. Motina pasakoja poniai Leibovič, mūsų kaimynei, kad Malachis — laimingiausias vaikas pasaulyje. Ji pasakoja poniai Leibovič, mūsų kaimynei, kad Frenkis elgiasi keistai kaip ir jo tėvas. Svarstau, koks tas keistas elgesys, bet neklausiu, nes neturėčiau to girdėti.

Norėčiau įsisupti iki dangaus, iki debesų. Galėčiau skristi aplink pasaulį, kad nebegirdėčiau, kaip naktimis verkia mano broliai, Oliveris ir Judžinas. Motina sako, kad jie nuolat alkani. Ji irgi verkia naktį. Ji sako, kad išseko prižiūrėdama, maitindama ir keisdama vystyklus, kad jai per daug keturių berniukų. Ji norėtų sau turėti mažytę mergytę. Bet ką atiduotų už mergytę.

Esu žaidimų aikštelėje su Malachiu. Man ketveri, jam treji. Jis leidžia pasupti jį ant sūpynių, nes pats jis ne kažin kiek įsisiūbuoja, o Fredis Leibovičius mokykloje. Mes turime būti žaidimų aikštelėje, nes dvyniai miega, o motina sako esanti išsekusi. „Eikit laukan žaisti, — liepia ji, — duokit man pailsėti“. Tėtis vėl išėjęs, ieško darbo, kartais jis grįžta namo kvepėdamas viskiu, dainuodamas dainas apie kenčiančią Airiją. Mama įpyksta, sako, kad airiai gali pabučiuoti jai į subinę. Jis šaiposi: „Kaip gražiai kalbi prie vaikų“, o ji atšauna: „Nekreipiu dėmesio į šnekas, aš noriu maisto ant stalo, o ne kenčiančios Airijos“. Ji sako, kad pasibaigus sausajam įstatymui atėjo liūdnos dienos, nes tėtis pasigeria vaikščiodamas po smukles, siūlydamasis iššluoti grindis ar sukilnoti statines už viskį ar alų. Kartais jis parneša namo likučius nemokamų pietų: ruginės duonos, sūdytos mėsos, raugintų agurkų. Jis padeda maistą ant stalo, o pats geria arbatą. Tėvas tvirtina, kad maistas yra sukrėtimas organizmui, jis nesuprantąs, iš kur mūsų toks apetitas. „Jų toks apetitas, nes pusę laiko jie gyvena pusbadžiu“, — atsako mama.

Kai tėtis gauna darbą, mama būna linksma ir dainuoja:

Kad pabučiuotum, norėjau, ir aišku visiems, kodėl.

Tai neišvengiama juk. Ir taip atsitiko todėl,

Kad paklausčiau širdy: ar gali būti tiesa,

Kad toks kaip tu myli, vis dėlto myli mane?

Kai tėtis parneša namo pirmosios savaitės uždarbį, mama džiaugiasi galėdama sumokėti mielam italui iš bakalėjos krautuvės, ji vėl iškelia galvą, nes nėra nieko blogiau pasaulyje, kaip būti kam nors skolingam ir dėkingam. Ji šveičia virtuvę, plauna puodukus ir lėkštes, šluoja trupinius ir maisto likučius nuo stalo, išvalo ledainę ir užsako naują gabalą ledo iš kito italo. Ji perka tualetinio popieriaus, kurį galime nusinešti į išvietę koridoriuje ir kuris, sako ji, yra geresnis už Daily News puslapius, nes nuo jų pajuoduoja užpakaliai. Ji kaičia vandenį ant viryklės ir praleidžia dieną prie didelio skardinio kubilo, skalbia mūsų marškinius ir kojines, dvynių vystyklus, dvi mūsų paklodes, tris rankšluosčius. Sukabina viską ant virvės už namo, ir mes žiūrime, kaip drabužiai šoka vėjyje ir saulėje. Ji sako nenorinti, kad kaimynai matytų, ką tau tenka skalbti, bet nėra nieko mielesnio už saulės džiovinamų drabužių saldų kvapą.

Kai tėtis atneša namo pirmosios savaitės algą penktadienio vakarą, žinome, kad savaitgalis bus nuostabus. Šeštadienio vakare mama užkais vandens ant krosnies ir išmaudys mus dideliame skardiniame kubile, o tėtis mus nušluostys. Malachis apsisuks ir parodys užpakalį. Tėtis apsimes apstulbęs, o mes visi juoksimės. Mama išvirs karštos kakavos, mes galėsime neiti miegoti, kol tėtis pasakos kokią savo išgalvotą istoriją. Mums reikia tik ištarti vardą, pavyzdžiui, mūsų kaimyno pono Makeidorio ar pono Leibovičiaus, ir tėtis privers juodu irkluoti valtį Brazilijos upe, juos persekios indėnai žaliomis nosimis ir rusvais pečiais. Tokiais vakarais galime eiti miegoti žinodami, kad pusryčių sulauksime kiaušinių, keptų pomidorų ir skrudintos duonos, arbatos su gausybe cukraus ir pieno, o vėliau, dieną, gausime sočius pietus su bulvių koše, žirneliais ir kumpiu, o mama dar paruoš saldų patiekalą: ant biskvito, sudrėkinto cheresu, sluoksniais sudės vaisius ir šiltą saldų kremą.

Kai tėtis atneša pirmosios savaitės algą, o oras būna gražus, mama nusiveda mus į žaidimų aikštelę. Ji sėdi ant suoliuko ir plepa su Mine Makeidori. Ji pasakoja Minei apie keistuolius iš Limeriko, o Minė pasakoja jai apie keistuolius iš Belfasto, ir jos juokiasi, nes Airijoje yra keistų žmonių, tiek šiaurėje, tiek pietuose. Paskui jos moko viena kitą liūdnų dainų, mudu su Malachiu nulipame nuo sūpuoklių ir supimosi lentų, atsisėdame su jomis ant suoliuko ir dainuojame:

Jaunų kareivių būrys stovykloj per naktį

Mylimąsias savo minėjo.

Visi rodės linksmi, tiktai vienas tylėjo —

Nuošaly nusiminęs ir liūdnas sėdėjo.

— Eikš, dėkis prie mūsų, — kažkuris kvietė jį. —

Tikriausiai ir tu ką nors turi.

Bet Nedas galvą papurtė ir išdidžiai tarė:

— Aš myliu dvi, ir kaip motina man kiekviena,

Nė vienos jų palikti negaliu ir nenoriu.

Viena — mano motina, Dievas temyli ir laimina ją,

O kita man yra mylimoji.

Mudu su Malachiu dainuojame, o mama su Mine juokiasi iki ašarų, nes Malachis pabaigoje žemai nusilenkia ir ištiesia į mamą rankas. Denas Makeidoris, grįždamas iš darbo, prieina prie mūsų ir pareiškia, kad Rudžiui Voliui pats laikas susirūpinti dėl varžovų.