Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kostelo bare piktai atrodantis vyras, stovintis už baro galo, sako klientui: man nusišvilpti, net jeigu turėtum dešimt doktoratų. Apie Samjuelį Džonsoną aš žinau daugiau nei tu apie savo penkis pirštus, ir jeigu nesielgsi kaip pridera, būsi išmestas į gatvę. Daugiau nekartosiu.

Tuomet tas klientas sako: bet juk.

Lauk, atsako piktasis vyras. Lauk. Pas mus gerti daugiau nebegausi.

Klientas pasitaiso skrybėlę ir stypina lauk, o piktasis atsisuka į mane. O tu, ar tau yr a aštuoniolika?

Taip, pone. Man devyniolika.

O iš kur man žinoti?

Aš turiu pasą, pone.

Ir iš kur pas airį amerikietiškas pasas?

Aš čia gimiau, pone.

Jis leidžia man užsisakyti du alaus po penkiolika centų ir sako, kad būtų geriau, jeigu laiką leisčiau bibliotekoje, o ne baruose kaip visa apgailėtina mūsų padermė. Dar sako, kad daktaras Džonsonas per dieną išgerdavo po keturiasdešimt puodelių arbatos, o jo protas išliko šviesus iki pat mirties. Aš paklausiu jo, kas buvo tas daktaras Džonsonas, bet jis tik dėbteli į mane, atima stiklą ir sako: keliauk iš šito baro. Žingsniuok į vakarus Keturiasdešimt antrąja gatve, kol prieisi Penktąjį aveniu. Ten pamatysi du didžiulius akmeninius liūtus. Tarp tų liūtų bus laiptai, lipk jais į viršų, įsigyk skaitytojo pažymėjimą ir nebūk toks idiotas kaip visi tie kaimiečiai airiai, kurie vos išlipę iš laivo alkoholiu užsipila smegenis. Skaityk Džonsoną, skaityk Popą ir nuo tų padangėmis skrajojančių kvailelių iš Airijos laikykis kuo atokiau. Aš norėčiau paklausti jo nuomonės apie Dostojevskį, bet jis jau rodo į duris: ir negrįžk, kol nebūsi perskaitęs „Anglų poetų gyvenimų“. Nagi. Eik lauk.

O lauke šilta spalio diena ir aš neturiu ką daugiau veikti, tad telieka paklausyti, juk neatsitiks nieko bloga, jei nusibastysiu iki Penktojo aveniu, kur stovi liūtai. Bibliotekos darbuotojai bendrauja su manimi labai draugiškai. Aišku, aš galįs gauti skaitytojo pažymėjimą, smagu matyti, kad biblioteka naudojasi jauni imigrantai. Galiu į namus pasiimti keturias knygas, jeigu tik noriu, svarbu, kad laiku jas grąžinčiau. Aš klausiu, ar jie turi knygą pavadinimu „Anglų poetų gyvenimai“, kurią parašė Samjuelis Džonsonas, o jie sako: vaje vaje, tu netgi skaitai Džonsoną. Norėčiau atsakyti, kad Džonsono iki šiol nesu skaitęs, tačiau nenoriu, kad jie nustotų manimi žavėjęsi. Jie pasiūlo man pasivaikščioti po biblioteką, apžiūrėti pagrindinę skaityklą, kuri yra trečiame aukšte. Jie visai nepanašūs į bibliotekininkus Airijoje, kurie elgiasi taip, tarsi būtų sargybiniai, saugantys knygas nuo tokių kaip aš.

Vaikštinėju po pagrindinę skaityklą apžiūrinėdamas abi jos puses, šiaurinę ir pietinę, ir pajuntu kojose silpnumą. Nežinau, ar dėl dviejų bokalų alaus, kuriuos išgėriau, ar dėl Niujorke praleistos antrosios dienos įspūdžių, bet vos neapsiverkiu, kai matau mylias lentynų ir suvokiu, kad visų tų knygų perskaityti niekaip neįstengčiau, net jeigu gyvenčiau iki šimtmečio galo. Čia stovi daugybė blizgančių stalų, prie kurių sėdi įvairių įvairiausi žmonės, jie čia gali skaityti kiek nori visas septynias dienas per savaitę ir niekas jiems nieko nesako, na, nebent tuo atveju, jei kuris užsnūstų ir pradėtų knarkti. Čia yra skyriai su anglų, airių, amerikiečių knygomis, literatūra, istorija, religija, ir man net pagaugai nueina pagalvojus, kad galiu bet kada čia ateiti ir skaityti ką tik užsimanęs ir kiek noriu, jeigu neknarksiu.

Su keturiomis knygomis po pažastim paržingsniuoju į Kostelo barą. Noriu tam piktajam vyrui parodyti, kad jau turiu „Anglų poetų gyvenimus“, bet jo nebesimato. Kai apie jį paklausiu, barmenas sako, kad žmogus, kuris negalėjo liautis kalbėjęs apie Džonsoną — tai pats ponas Timas Kostelas. Mums taip besikalbant iš virtuvės ateina ir pats piktasis. Ir sako: tai jau grįžai?

Pone Kostelai, aš jau turiu „Anglų poetų gyvenimus“.

Matau, kad turi „Anglų poetų gyvenimus“ pasikišęs po pažastim, jaunuoli, bet tu dar neturi jų savo galvoje, taigi drožk namo ir skaityk.

Šiandien ketvirtadienis, ir iki pirmadienio, kol prasidės darbas, vis tiek neturiu ką veikti. Kambaryje, kurį nuomoju su baldais, nėra kėdės, todėl įsitaisau lovoje ir skaitau, kol vienuoliktą į duris pabeldžia ponia Ostin ir pasako nesanti milijonierė ir jog pagal šių namų taisykles visos šviesos vienuoliktą turi būti užgesintos, kad jai neateitų didelė sąskaita už elektrą. Išjungiu šviesą ir gulėdamas lovoje klausausi Niujorko, kaip žmonės kalbasi ir juokiasi, ir galvoju, ar ir aš kada nors būsiu šito miesto dalis, ar ir aš kada taip kalbėsiuosi ir juoksiuos.

Staiga vėl pasigirsta beldimas į duris. Už jų stovintis raudonplaukis jaunuolis airišku akcentu pasisako esąs Tomas Klifordas ir klausia, ar nenorėčiau trumpam nubėgti kur išgerti alaus, kadangi jis dirbąs Istsaide ir turįs už valandos ten būti. Ne, į airių barus jis neisiąs. Su airiais jis nenori turėti nieko bendra, todėl mes einam į Rhinelander barą Aštuoniasdešimt šeštojoje gatvėje, ten Tomas man pasakoja gimęs Amerikoje, bet buvęs išvežtas į Korką, iš kur stengęsis kuo greičiau ištrūkti, tad užsirašęs į Amerikos kariuomenę, su ja trejus nuostabius metelius praleidęs Vokietijoje, kur už cigarečių bloką ar svarą kavos galėjai gauti dešimt kartų pasikrušti. Kitame Rhinelander baro gale yra šokių salė ir groja orkestras, ir Tomas pakviečia šokti vieną iš merginų, sėdinčių prie stalelių. Jis ir man sako: nagi. Pakviesk pašokti jos draugę.

Bet šokti aš nemoku, nežinau nė kaip reikia pakviesti merginą. Ir išvis nieko apie merginas neišmanau. Ir iš kur man žinoti, užaugus Limerike? Tada Tomas paprašo tos kitos merginos, kad pakviestų mane pašokti, ir ši išsiveda mane į šokių aikštelę. Nežinau, ką daryti. Tomas trypia ir sukasi, o aš nė neįsivaizduoju, kada žengti atgal, kada pirmyn, o čia dar ta mergina mano rankose. Ji pasiskundžia, kad lipu jai ant kojų, o kai pradedu atsiprašinėti, sako: ai, užtenka. Klupinėti neturiu jokio noro. Ir eina prie savo stalelio, o aš, išraudęs kaip burokas, seku iš paskos. Nežinodamas, sėstis prie josios stalelio ar grįžti prie baro. Tu prie baro palikai savo alų, sako ji. Ir aš džiaugiuosi gavęs leidimą pasišalinti, nes jeigu būčiau prisėdęs, nežinočiau, ką pasakyti. Vargu ar jai būtų įdomu, jei pradėčiau pasakoti, kaip valandų valandas skaitau Džonsono „Anglų poetų gyvenimus“, arba jei pasakyčiau, kokį įspūdį man padarė biblioteka Keturiasdešimt antrojoje gatvėje. Būtų neprošal toje bibliotekoje susirasti knygą, kaip kalbėtis su merginomis, arba pasiklausti Tomo, kuris ir šoka, ir juokiasi, ir kalbos su merginomis nepritrūksta. Jis sugrįžta prie baro ir sako, kad paskambins į darbą ir pasakys, jog serga, o tai reiškia, kad į darbą jis neis. Tai merginai jis patikęs ir ji sakosi sutinkanti, kad jis palydėtų ją namo. Ir dar jis man sušnibžda, kad greičiausiai gaus pasikrušti, o tai reiškia, kad jis su ja miegos. Vienintelis dalykas — ta kita mergina. Jis vadina ją mano mergina. Pirmyn, sako jis. Nueik ir paklausk, ar galėtum palydėti ją namo. Einam, prisėsim prie jų stalelio ir tu jos paklausi.

Alus jau pradeda veikti ir aš jaučiuosi daug drąsiau, nebesidroviu prisėsti prie merginų stalelio ir kad pradedu joms pasakoti apie Timą Kostelą ir daktarą Samjuelį Džonsoną. Tomas baksnoja man alkūne ir šnibžda: dėl Dievo meilės, baik tu apie tą Džonsoną it greičiau siūlykis ją palydėti. Kai į ją pasižiūriu, matau dvi ir visiškai nesusigaudau, katrą gi man reikėtų lydėti namo, bet kai pamėginu žiūrėti tarp tų dviejų, matau vieną, tad jai ir pasisiūlau.