Фрэнк Маккорт - Tataigis

Sėdėdavau šezlonge ant denio ir vaizduotėje regėdavau, kaip mindamas dviračio pedalus po Limeriko miestą ir apylinkes išvežioju telegramas. Matydavau save ankstyvą rytą važiuojantį kaimo keliukais, kai nuo laukų kyla rūkas ir kartkartėmis sumūkia karvė, ir mane puldavo šunys, kol nuvydavau juos akmenimis. Girdėdavau, kaip sodybose mamų verkia kūdikiai ir kaip ūkininkai atgal į laukus gena ką tik pamelžtas karves.

Ir pradėdavau tyliai raudoti sėdėdamas tame šezlonge, nors aplink plytėjo įstabusis Atlanto vandenynas, o priešaky laukė Niujorkas, mano svajonių miestas, kur ir aš turėsiu auksinį įdegį ir švytinčius baltus dantis. Ir negalėjau suprasti, kas, po galais, man darosi, kad taip greitai pasiilgau Limeriko, to pilko vargo miesto, kuriame būdamas tik ir svajojau ištrūkti į Niujorką. O ausyse man skambėjo mamos perspėjimas: geriau jau pažįstamas velnias nei velnias, kurio nepažįsti.

Keleivių mūsų laive turėjo būti keturiolika, tačiau vienas savo kelionę atšaukė, tad išplaukti teko su nelaimingu skaičiumi. Pirmąjį vakarą per vakarienę visų pasveikinti atsistojo laivo kapitonas. Jis tik nusijuokė dėl tokio keleivių skaičiaus ir sakėsi nesąs prietaringas, bet kadangi tarp mūsų yra kunigas, ar nemalonėtų dvasiškas tėvelis sukalbėti maldą, kad apsaugotų mus nuo visokio blogio. Kunigas buvo apkūnus, nedidukas, jis gimė Airijoje, bet taip ilgai kunigavo vienoje Los Andželo parapijoje, kad nebeturėjo nė kruopelytės airiško akcento. Kai jis atsistojo sukalbėti maldos ir persižegnojo, ketvertas keleivių rankų žegnonei nepakėlė, ir iš to aš supratau, kad jie protestantai. Mama sakydavo, kad protestantus gali lengvai atpažinti iš santūrios laikysenos. Kunigas meldė Viešpatį žvelgti į mus su gailesčiu ir meile ir, kad ir kas nutiktų šioje audringoje jūroje, mes esame pasiruošę amžiams prisiglausti prie Jo Dieviškos Krūtinės. Vienas iš protestantų, senyvas vyras, paėmė žmonai už rankos. Ji šyptelėjo ir linktelėjo jam galva, ir jis taip pat jai nusišypsojo tarsi sakydamas: nesijaudink.

Vakarieniaujant kunigas sėdėjo šalia. Jis man pašnibždėjo, kad tuodu pagyvenę protestantai yra labai turtingi, mat Kentukyje augina grynaveislius lenktyninius žirgus, ir jei ant pečių nešioju galvą, o ne kopūstą, turėčiau stengtis jiems patikti, nes niekada negali žinoti.

Norėjau paklausti, koks būtų pats tinkamiausias būdas patikti turtingiems protestantams, kurie augina lenktyninius žirgus, bet mane sulaikė baimė, kad kunigas nepagalvotų, jog esu visiškas neišmanėlis. Išgirdau protestantus sakant, kad airiai yra tokie žavūs, o jų vaikai tokie nuostabūs, jog gali ir nepastebėti, kaip skurdžiai jie gyvena. Žinojau, kad jei su turtingaisiais protestantais pradėčiau pokalbį, turėčiau jiems nusišypsoti ir parodyti išgedusius dantis, o tada viskam būtų galas. Vos tik Amerikoje užsidirbsiu pinigų, pirmiausia reikės nubėgti pas dantistą, kad pataisytų man šypseną. Jau iš žurnalų ir filmų galėjai matyti, kaip šypsena atveria visas duris ir susuka merginoms galvas, tad jeigu nesuskubsiu jos įsigyti, galiu nieko nelaukdamas grįžti į Limeriką ir eiti į paštą rūšiuoti laiškų tamsiame užpakaliniame kambarėlyje, kur niekam nerūpi, ar iš viso turi dantis.

Prieš einant miegoti stiuardas visus pakvietė į saloną arbatos ir sausainių. Kunigas stiuardui pasakė: man dvigubą škotiško viskio, apsieisiu be arbatos, Maiklai, viskis padės man užmigti. O gurkšnodamas viskį ir vėl pradėjo man šnibždėti: ar jau pasikalbėjai su tais turtingais žmonėmis iš Kentukio?

Ne, nepasikalbėjau.

Po galais. Kas yra? Argi nieko nenori gyvenime pasiekti?

Norėčiau.

Tai ko tada nepasikalbi su turtingaisiais kentukiečiais? Galbūt jiems visai patiksi ir jie duos tau kokio darbo arklidėse ar kitur ir galėsi sau kopti karjeros laiptais, užuot važiavęs į Niujorką, kuris yra viena didelė nuodėmių irštva, tikra paplavų duobė, kur katalikas turi dieną naktį kovoti, kad išlaikytų tikėjimą. Tai kodėl gi negali pasikalbėti su tais mielais žmonėmis iš Kentukio ir pasirūpinti, kad iš tavęs kas nors išeitų?

Kada kunigas beužsimindavo apie turtinguosius kentukiečius, jo balsas pereidavo į šnabždesį, o aš nežinodavau, ką ir atsakyti. Jei čia būtų mano brolis Malachis, jis iškart nužygiuotų prie tų Kentukio turčių ir juos taip sužavėtų, kad jie tikriausiai jį įsivaikintų ir paliktų jam savo milijonus kartu su visomis arklidėmis, lenktyniniais žirgais, didžiuliu namu ir tarnaitėmis, kurios jį prižiūri. Dar nė karto gyvenime nebuvau kalbėjęs su turtingais žmonėmis, išskyrus kai reikėdavo sušukti: telegrama, ponia, o tada man būdavo liepiama eiti prie tarnų įėjimo, čiagi paradinės durys, ar nežinai, kur belsti.

Štai ką norėjau pasakyti kunigui, bet ir su juo nežinojau, kaip kalbėti. Apie kunigus žinojau tik tiek, kad jie laiko mišias ir visa kita lotynų kalba, kad jie išklauso mano nuodėmes angliškai ir jas atleidžia lotyniškai vardan paties Mūsų Viešpaties, kuris, šiaip ar taip, yra Dievas. Argi nekeista būti kunigu, kai rytą pabudęs, dar gulėdamas lovoje žinai turįs galią atleisti žmonėms arba neatleisti, nelygu kokia bus nuotaika. Kai moki lotyniškai ir atleidi nuodėmes, esi labai galingas ir su tavim baisu kalbėtis, nes žinai visas tamsiąsias pasaulio paslaptis. Kalbėti su kunigu — tai kaip kalbėti su pačiu Dievu, ir jeigu ką nors pasakysi ne taip, tu žuvęs.

Laive nepažinojau nieko, kas galėtų man patarti, kaip kalbėtis su turtingais protestantais ir griežtais kunigais. Man čia būtų galėjęs padėti tetos vyras, dėdė Pa Kitingas, bet jis liko Limerike, kur jam buvo ant visko nusičiurkšti. Žinojau, kad jei mano vietoje būtų dėdė Pa Kitingas, tai su tais turčiais jis iš viso nekalbėtų, o kunigui pasiūlytų pabučiuoti jam į karališką airišką rūrą. Aš pats irgi norėčiau taip padaryti, bet kai tavo akys ir dantys yra sugedę, niekada nežinai, ką sakyti ir ką su savim daryti.

Laivo bibliotekoje aptikau knygą „Nusikaltimas ir bausmė“ ir pagalvojau, kad tai turėtų būti neblogas žmogžudysčių detektyvas, nors joje ir netrūko sudėtingų rusiškų vardų. Įsitaisiau ant denio ir pabandžiau skaityti, bet knyga mane privertė pasijusti nejaukiai, tai istorija apie Raskolnikovą, rusą studentą, kuris nužudo senę pinigų skolintoją, o paskui bando save įtikinti, kad turi teisę pasiimti jos pinigus, nes pasauliui iš jos vis tiek jokios naudos, o jis tais pinigais galės susimokėti už mokslą, kad galėtų tapti advokatu ir eiti ginti tokių pačių kaip jis, kurie dėl pinigų užmušinėja senes. O nejaukiai pasijutau dėl to, kad Limerike vienu metu pats dirbau pas senę pinigų skolintoją, ponią Finukein, jos vardu rašiau grasinamus laiškus, o kai ji sėdėdama savo krėsle numirė, pasiėmiau iš jos pinigų, kad galėčiau susimokėti už kelionę į Ameriką. Ponios Finukein aš, aišku, nežudžiau, tačiau paėmiau jos pinigus, o tai reiškia, kad pasielgiau beveik taip pat blogai kaip Raskolnikovas, tad jeigu dabar imčiau ir numirčiau, jis pirmasis mane pasveikintų prie pragaro vartų. Galėčiau išgelbėti savo sielą nuėjęs išpažinties, ir nors kunigas turėtų pamiršti mano kaltes vos tik suteikęs išrišimą, vis tiek jausčiausi nepatogiai ir nuolat matyčiau iškalbingą jo žvilgsnį, kuris lieptų man eiti pas turtinguosius Kentukio protestantus ir prie jų prisigerinti.

Tą knygą beskaitydamas užsnūdau, o iš miego mane pažadino denį valantis jūreivis sakydamas: pone, nuo lietaus sušlaps jūsų knyga.

Pone. Aš ką tik palikau Limeriko skersgatvius, o čia žmogus pražilusiais plaukais vadina mane ponu, nors pagal taisykles jis apskritai man negalėtų ištarti nė žodžio. Kapitono pirmasis padėjėjas pasakė, kad paprastiems jūreiviams draudžiama kalbėtis su keleiviais, išskyrus „laba diena“ ar „labas vakaras“. Ir dar jis sakė, kad šitas žilaplaukis jūreivis anksčiau buvo laivo „Karalienė Elžbieta“ kapitonas, bet iš ten jį atleido po to, kai buvo užtiktas su viena pirmosios klasės keleive jos kajutėje, o apie tai, ką juodu ten darė, paprastai kalbama per išpažintį. Tas žmogus buvo vardu Ovenas ir iš kitų jūreivių išsiskyrė tuo, kad visą laiką leido laivo apačioje skaitydamas, o kai laivas užsukdavo į kokį uostą, į krantą jis nešdavosi knygą ir skaitydavo ją sėdėdamas kavinėje, tuo tarpu kiti įgulos nariai taip prisiliuobdavo, kad į laivą juos reikėdavo parvežti taksi. Mūsų laivo kapitonas Ovenui rodė didelę pagarbą ir kviesdavosi jį į savo kajutę, kur juodu gerdavo arbatą ir kalbėdavosi apie laikus, kai abu tarnavo anglų minininke, kuris buvo torpeduotas, o juodu įsitvėrę į plaustą dreifavo Atlanto vandenyne, stiro nuo šalčio ir plepėjosi apie tai, kaip grįžę į Airiją išgers po gerą pintą alaus ir suvalgys kalną kopūstų su kumpiu.