Фрэнк Маккорт - Tataigis

Namo? — sako ji. Tu turbūt šaipaisi. Na ir pokštininkas. Aš esu sekretorė, asmeninė sekretorė, o tu neturi net mokyklos atestato. Žinai ką, verčiau pasižiūrėk į veidrodį. Ir juokiasi, o mano veidas vėl pasidaro raudonas kaip burokas. Tomas sriūbteli didelį gurkšnį alaus ir aš suprantu, kad iš manęs jokios naudos su šitomis merginomis, todėl palieku juos ir žingsniuoju Trečiuoju aveniu žvilgčiodamas į savo atspindį parduotuvių vitrinose, kol galiausiai prarandu visas viltis.

4

Pirmadienio rytą mano bosas ponas Keris sako, kad būsiu tvarkdarys, o tai labai svarbus darbas, nes turėsiu vestibiulyje valyti dulkes, šluoti grindis ir tuštinti pelenines, o tai itin svarbu, nes apie viešbutį sprendžiama iš jo vestibiulio. Jis sako, kad visoje šalyje nėra geresnių už mūsų vestibiulį. Tai juk Palm Court, kurį žino visas pasaulis. Kiekvienas save gerbiantis žmogus žino apie Palm Court ir Biltmoro laikrodį. Jėzusmarija, juk apie juos rašo ir knygose, ir apsakymuose, Skotas Ficdžeraldas ir kiti. Visokie svarbūs asmenys dažnai vienas kitam sako: susitikime Biltmore po laikrodžiu, tad kas gi būtų, jeigu jie ateina ir randa vestibiulį visą padengtą dulkėmis ir paskendusį šiukšlėse. Taigi mano darbas yra ir toliau išlaikyti gerą viešbučio vardą. Turėsiu tvarkytis ir nesišnekėti su svečiais, negalėsiu į juos nė žvilgtelėti. Jeigu jie mane užkalbintų, turėsiu atsakyti: taip, pone ar ponia, arba ne, pone ar ponia, ir dirbti toliau. Jis sako, kad turiu būti nematomas, ir pradeda juoktis. Įsivaizduok, a, kad tu nematomas žmogus, kuris tvarko vestibiulį. Jis sako: šitas darbas ne bet koks, ir kad aš nebūčiau jo gavęs, jei manęs kunigo iš Kalifornijos prašymu nebūtų atsiuntusi Demokratų partija. Ponas Keris sako, kad prieš mane čia dirbęs vyrukas buvo atleistas už tai, kad po laikrodžiu šnekučiavosi su studentėmis, bet jis buvo italas, tai ko daugiau tikėtis. Jis sako: darbe nemiegok, nepamiršk kas dieną praustis po dušu, čia Amerika, negerk, laikykis prie saviškių, airiai niekuomet tavęs nenuvils, neįjunk į bokalą, ir kad po kokių metų galėčiau pakilti iki durininko arba padavėjo padėjėjo ir gauti arbatpinigių, kas žino, gal net iki padavėjo, o tai jau būtų visų mano rūpesčių pabaiga. Jis sako: Amerikoje viskas įmanoma, štai pažiūrėk į mane, aš turiu net keturis kostiumus.

Vyriausiasis padavėjas vestibiulyje yra vadinamas metrdoteliu. Jis sako man, kad šluočiau tik tai, kas nukrinta ant grindų, ir kad neliesčiau nieko, kas guli ant stalų. Jei ant grindų nukristų pinigai, papuošalai ar kas nors panašaus, aš turįs viską nešti jam, pačiam metrdoteliui, o tada jau jis spręs, ką toliau daryti. Jeigu peleninė būtų pilna, turiu palaukti, kol padavėjo padėjėjas ar pats padavėjas pasakys, kad ją iškratyčiau. Peleninėse gali būti dalykų, kuriais reikia pasirūpinti. Kartais kokia moteris išsisega auskarą, nes jai paskaudo ausį, ir pamiršta, kad paliko jį peleninėje, o būna auskaru, kurie kainuoja tūkstančius dolerių, bet aš, aišku, apie juos neišmanau ką tik išlipęs iš laivo. O tai jau metrdotelio darbas surinkti visus auskarus ir grąžinti juos moterims su skaudančiomis ausimis.

Vestibiulyje dirba du padavėjai, jie zuja pirmyn atgal atsitrenkdami vienas į kitą ir graikiškai balbatuodami. Jie man sako: tu, airis, eini čia, sutvarkai, suvalai, iškratai ta prakeikta peleninė, imi šiukšles, nagi, nagi, varai, a tu girtas, ar kas? Jie staugia ant manęs prie studentų, kurie suplūsta ketvirtadieniais ir penktadieniais. Bet manęs nė nejaudintų, kad kažkokie graikai ant manęs staugia, jeigu jie susilaikytų to nedarę, kai į viešbutį ateina auksinės koledžo merginos. Kaip jos kresteli plaukus ir šypsosi tobulai baltais dantimis, kokius pamatysi tik Amerikoje, ir visų jų kojos įdegusios kaip kino žvaigždžių. O vaikinai puikuojasi ežiuku kirptais plaukais, tokiais pat puikiais dantimis, plačiais futbolininkų pečiais ir jiems puikiai sekasi su merginomis. Jie kalbasi ir juokiasi, o merginos tik kilsčioja akinukus ir šypsosi vaikinams savo spindinčiomis akimis. Jie galėtų būti mano amžiaus, bet aš slankioju tarp jų gėdydamasis savo uniformos, šiukšlių semtuvėlio ir šepečio. Norėčiau būti nematomas, bet negaliu, kai tie padavėjai staugia ant manęs graikiškai ir angliškai arba abiejų kalbų mišiniu, o padavėjo padėjėjas bet kada gali apkaltinti, kad paėmiau peleninę, kurioje kažkas gulėjo.

Kartais nežinau, ką daryti ir sakyti. Kai studentas ežiuku kirptais plaukais manęs paklausia: gal galėtum dabar čia aplink nevalyti? Nematai, kad kalbuosi su dama. O jeigu dar ta mergina į mane žvilgteli ir nusisuka, pajuntu, kaip išraustu, nė pats nesuprasdamas kodėl. Kartais kokia studentė man nusišypso ir pasako „labas“, o aš nežinau, ką atsakyti. Viešbučio vyresnieji prigrasė, kad svečiams netarčiau nė žodžio, nors aš net nežinočiau, kaip pasakyti „labas“, nes Limerike niekados taip nesakydavome, jei pasakyčiau, galiu būti atleistas iš savo naujojo darbo ir išmestas į gatvę, o tada šalia nebebūtų kunigo, kuris surastų man kitą. Norėčiau pasakyti „labas“ ir bent minutę pasijusti to nuostabaus pasaulio dalimi, tik tas ežiuku kirptas vaikinas gali pagalvoti, kad spoksau į jo merginą, ir apskųsti mane metrdoteliui. Šįvakar parėjęs namo galėčiau sėdėdamas ant lovos pasirepetuoti, kaip šypsotis ir sakyti „labas“. Ir jeigu nepatingėčiau, be abejo, galėčiau su tuo „labas“ susitvarkyti, tik turėčiau tarti jį be šypsenos, nes jeigu bent truputį praverčiau lūpas, auksinės merginos po Biltmoro laikrodžiu numirtų iš siaubo.

O būna dienų, kai merginos nusimeta apsiaustus ir tai, kaip jos atrodo su megztiniais bei palaidinėmis, man sukelia tokių nuodėmingų minčių, kad turiu užsirakinti tualeto kabinoje ir užsiimti savimi, tik labai tyliai, nes bijau, kad kas manęs neužtiktų, koks puertorikietis padavėjo padėjėjas ar graikas padavėjas, antraip nubėgtų pas metrdotelį ir paskųstų, kad vestibiulio tvarkdarys tualete smaukosi.

5

Prie kino teatro Šešiasdešimt aštuntojoje gatvėje kabantis plakatas skelbia: kitą savaitę bus rodomas „Hamletas“ su Lorensu Olivjė. Aš jau planuoju pasidaryti sau pramogą ir praleisti ten vakarą su buteliu imbierinio limonado bei citrininiu morengų pyragu iš kepyklos, tokiu kaip tas, kurį valgėme su kunigu Olbanyje — tai skaniausias dalykas, kokį tik esu ragavęs. Žiūrėsiu sau, kaip Hamletas ekrane kankinasi pats ir kankina visus kitus, ir mėgausiuosi jausdamas, kaip burnoje tirpsta pyrago saldumas ir limonado aitrumas. Prieš eidamas į filmą, galėsiu pasėdėti namie ir perskaityti „Hamletą“, kad suprasčiau, ką ten jie visi šneka ta senąja anglų kalba. Vienintelė mano iš Airijos atsivežta knyga yra „Visas Šekspyro raštų rinkinys“. Jį nusipirkau O’Mahonio knygyne už trylika šilingų ir šešis pensus, pusę savo algos, kurią uždirbdavau pašte išnešiodamas telegramas. Iš visų dramų labiausiai man patinka „Hamletas“, nes jam reikėjo taikstytis su tuo, ką jo motina išdarinėjo su vyro broliu Klaudijumi, panašiai ką ir mano paties motina Limerike išdarinėjo su savo pusbroliu Lamanu Grifinu. Aš suprantu Hamletą, kuris niršta ant motinos, kaip ir aš niršau ant savosios tą vakarą, kai išgėriau pirmąją pintą ir girtas sugrįžęs namo trenkiau jai per veidą. Ir nors negalėsiu dėl to sau atleisti iki pat mirties valandos, vis dėlto norėčiau kokią dieną grįžti į Limeriką, susirasti aludėje sėdintį Lamaną Grifiną, išsivesti jį į lauką ir tol trinti į grindinį, kol pradės melsti pasigailėjimo. Žinau, kad nėra prasmės taip kalbėti, nes iki to laiko, kol grįšiu į Limeriką, Lamanas Grifinas bus, ko gero, seniai miręs nuo alkoholio ir džiovos ir jam tikrai teks užtrukti pragare, kol prisiruošiu už jį pasimelsti ar uždegti žvakutę, nors Mūsų Viešpats ir sako, kad turėtume atleisti savo priešams ir atsukti jiems kitą skruostą. Ne, net jeigu Mūsų Viešpats pats sugrįžtų į žemę ir įsakytų man atleisti Lamanui Grifinui, grasindamas nuskandinti jūroje su akmeniu po kaklu, labiausiai už viską bijau, kad turėčiau jam pasakyti: atsiprašau, Mūsų Viešpatie, bet niekuomet neatleisiu tam žmogui už tai, ką jis padarė mano motinai ir mano šeimai. Jeigu jau Hamletas išgalvotoje istorijoje nevaikštinėjo po Elsinorą dalydamas atleidimus, tai kodėl aš turėčiau tai daryti realiame gyvenime.