Фрэнк Маккорт - Tataigis

Jeigu tik skaudėtų akių obuolius, dar būtų nieko, tuomet bent jau žmonės nespoksotų į mane kaip į kokį raupsuotąjį, bet tos mano akys peršti, raudonuoja ir leidžia geltonus pūlius.

O man ir taip pakanka gėdos, kad turiu vaikščioti po įžymųjį Biltmoro vestibiulį su juoda tvarkdario uniforma, kuri reiškia, kad pasaulio akyse esu vos aukščiau už puertorikiečius indų plovėjus. Net viešbučio nešikai turi auksinę žymę savo uniformose, o patys durininkai išvis atrodo kaip laivyno admirolai. Edis Giliganas, viešbučio darbuotojų profsąjungos atstovas, sako, kad gerai, jog aš airis, kitaip būčiau apačioje, virtuvėje, su visokiais spikais4. Spikai man naujas žodis, ir iš to, kaip Edis jį taria, gali suprasti, kad puertorikiečių jis nemėgsta. Jis sako, kad ponas Keris rūpinasi saviškiais ir dėl to aš esu tvarkdarys su uniforma, o ne su prijuoste ten, apačioje, su tais puertorikais, kurie kiaurą dieną dainuoja ir šūkauja mira mira. Norėčiau jo paklausti, kas gi čia blogo, kad plaudamas indus dainuoji ir šūkauji mira mira, jei tik tavo nuotaika gera, bet klausimų uždavinėti nedrįstu, nes bijau pasirodyti kvailas. Tie puertorikiečiai ten, apačioje, bent jau yra visi kartu, dainuoja sau, barškindami puodais ir keptuvėmis, ir šoka po visą virtuvę pagal savo muziką, kol bosai liepia nusiraminti. Kartais, kai nusileidžiu į virtuvę, jie man duoda pavalgyti, kas atliko, ir sako: Frenki, Frenki, airių vaiki, mes išmuokysim tave spaniškai. Edis Giliganas sako, kad aš gaunu du su puse dolerio per savaitę daugiau negu indų plovėjai ir dar turiu galimybę kilti, kurios anie niekada neturės, nes vienintelis dalykas, kurio jie nori, tai tikrai ne išmokti anglų kalbą, o tik užsidirbti pinigų, kad galėtų grįžti į Puerto Riką, kur sėdės sau po medžiais, gers alų ir darys vaikus, nes tiek jie temoka, geria ir krušasi, kol jų žmonos susidėvi ir be laiko numiršta, o vaikai šlaistosi gatvėmis, kol paūgėję atvažiuoja į Niujorką plauti indų ir vėl įsuka tą prakeiktą ratą iš naujo, o jeigu darbo negauna, tai mes turime juos išlaikyti, tu ir aš, kad jie galėtų sėdėti savo prieangiuose Rytų Harleme, groti savo suknistomis gitaromis ir lakti alų iš popierinių maišelių. Tokie jau tie spikai, vaikine, įsidėk sau į galvą. Geriau nevaikščiok į virtuvę, nes jiems būtų vienas juokas primyžti tau į kavos puodelį. Jis sakosi matęs, kaip jie primyžo į kavinuką per iškilmingus pietus, kuriuos surengė Britanijos imperijos dukterys, o toms dukterims nebūtų nė į galvą atėję, kad jos geria puertorikiečių šlapimą.

Tai pasakęs Edis šypteli ir nusijuokia užsikosėdamas nuo cigaretės, nes jis yra Amerikos airis ir labai gerai, kad tie puertorikai taip padarė toms Britanijos imperijos dukterims. Dabar jis vadina juos puertorikais, o ne spikais, nes jie pasielgė tikrai patriotiškai, kaip čia airiams pirmiems nešovė į galvą. Kitais metais jis pats primyš joms į kavą, o tada galės mirti iš juoko žiūrėdamas, kaip Britanijos dukterys geria kavą, kuri yra ne kava, o puertorikiečių ir airių myžalai. Jis sako: tik gaila, kad tos dukterys nieko nesužinos. Jis labai norėtų užlipti į banketų salę devynioliktame aukšte ir iš balkono paskelbti: Britanijos imperijos dukterys, jūs ką tik gėrėte kavą, atskiestą spikų ir airišių šlapimu, na ir kaip jaučiatės po to, ką airiams esate pridarę per ištisus aštuonis šimtus metų? Ot, būtų vaizdelis, kaip tos Britanijos dukterys stvarsto viena kitai už rankovės ir privemta visą banketų salę, o Airijos didžiavyriai šoka džigą savo karstuose. Va tada tai jau būtų, sako Edis, tada tai būtų.

Dabar Edis sako, kad galbūt puertorikai nėra tokie jau blogi. Jis, aišku, nenorėtų, kad koks puertorikas vestų jo dukrą ar atsikeltų į rajoną, kuriame jis gyvena, bet niekur nedingsi, reikia pripažinti, kad jie yra labai muzikalūs ir atsiunčia visai neblogų beisbolo žaidėjų, kas teisybė, tai teisybė. Kada tik nueisi į virtuvę, jie visados laimingi kaip kokie vaikai. Jis sako: jie tokie pat kaip negrai, jie į nieką nežiūri rimtai. Ne taip kaip airiai. Mes tai į viską žiūrime labai rimtai.

Blogiausios dienos Biltmoro vestibiulyje yra ketvirtadienis ir penktadienis, kai prieina studentų, vaikinai ir merginos čia susitinka, sėdi, geria ir juokiasi, o galvoje jiems tik meilės ir mokslai, buriavimas vasarą, slidinėjimas žiemą ir dar vestuvės, po jų jie susilauks vaikų, kurie irgi vaikščios į Biltmorą ir darys tą patį. Žinau, kad manęs su tvarkdario uniforma, šiukšlių semtuvėliu ir šepečiu jie nė nepastebi, ir dėl to labai džiaugiuosi, nes kartais mano akys būna tokios raudonos, kad atrodo, lyg būtų pasruvusios krauju, o tuomet aš bijau, kad tik kokia mergina nepaprašytų parodyti, kur yra tualetas. Ne taip paprasta su semtuvėliu parodyti kryptį ir pasakyti: tenai, už liftų, ir tuo pat metu laikyti nusukus veidą į šoną. Kartą jau bandžiau taip padaryti, bet tada mergina, kuri į mane kreipėsi, nuėjo pas metrdotelį ir pasiskundė, kad esu nemandagus, užtai dabar turiu žiūrėti į visus, kurie tik manęs ko nors paklausia, o kai jie į mane įsistebeilija, išraustu taip smarkiai, kad mano odos spalva tikrai niekuo nenusileidžia akims. Kartais išraustu grynai iš pykčio ir man tiesiog knieti pasakyti kokį stipresnį žodelį į mane įsistebeilijusiai personai, bet jeigu taip padaryčiau, iškart išlėkčiau iš darbo.

Juk negalima šitaip spoksoti. O jie tai jau turėtų žinoti, kas galima, o kas ne, kai jų motinos ir tėvai moka didžiulius pinigus, kad atžalos gautų gerą išsilavinimą, o ko vertas visas tas išsilavinimas, jei esi toks neišauklėtas, kad spoksai į žmones, kurie ką tik išlipo iš laivo su paraudusiomis akimis? Negi profesoriai per paskaitas atsistoję prieš auditoriją jiems nepaaiškina, kad atėję į Biltmoro viešbučio vestibiulį ar kokį kitą vestibiulį nespoksotų į žmones, kurių akys raudonos ar kurie turi tik vieną koją ar kitų fizinių trūkumų.

Tačiau merginos vis tiek spokso, o vaikinai dar blogiau — jie žiūri į mane, šypsosi, baksnoja vienas kitą alkūne ir laido replikas, iš kurių visi žvengia, ir man kyla noras taip paglostyti jiems galvas savo semtuvėliu ir šepečiu, kad sulūžtų ir pasipiltų kraujas, o jie pradėtų maldauti pasigailėjimo ir prisižadėtų daugiau niekuomet nelaidyti replikų apie perštinčias akis.

Vieną dieną suspiegia kažkokia studentė ir metrdotelis tuoj prie jos pripuola. Ji verkia, o jis kilsteli kiekvieną ant josios staliuko esantį daiktą, pasižiūri po juo ir papurto galvą. O tada per visą vestibiulį sušunka: Makortai, greitai ateini čia. Ar jau tvarkei aplink šitą stalą?

Man taip atrodo.

Tau taip atrodo? Po velnių, atsiprašau, panele, tai tu nežinai?

Tvarkiau, pone.

Ar tu nuo stalo paėmei popierinę servetėlę?

Aš tvarkiau. Ištuštinau pelenines.

Čia buvo popierinė servetėlė. Ar tu ją paėmei?

Nežinau.

Tai žinai, ką tau pasakysiu, Makortai? Ši jaunoji dama yra Transporto klubo, kuris mūsų viešbučio pastate nuomojasi didžiules patalpas, prezidento duktė, ir ji turėjo čia popierinę servetėlę su vaikino iš Prinstono telefono numeriu, ir jeigu dabar to popierėlio nesurasi, tavo subinė tikrai labai nukentės, atleiskite, panele. O ką darei su šiukšlėmis, kurias sušlavei?

Jos jau išmestos į didžiuosius šiukšlių konteinerius prie virtuvės.

Gerai. Tai eik tenai ir surask tą popierinę servetėlę, ir kad be jos negrįžtum.

O mergina, kuri tą servetėlę pametė, tik kūkčioja ir sako, kad jos tėvas čia labai įtakingas ir kad ji tikrai nenorėtų būti mano vietoje, jei to jos popieriuko nerasiu. Tuo tarpu visos jos draugės į mane spitrėjasi, ir aš jaučiu, kaip visas mano veidas ir akys nusidažo ugnies spalva.