Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kad ne, daktare.

Ką gi, dabar tau teks plikai nusiskusti galvą. Tu turi kažkuo užkrėstų pleiskanų, kaip ir tie vyrukai iš Naujosios Gvinėjos, ir jos krinta tau į akis. Todėl su plaukais tau reikės atsisveikinti, o galvos odą kasdien turėsi šveisti specialiu muilu, kurį gausi pagal receptą. Šveisk galvą tol, kol pradės peršėti. Šveisk tol, kol pradės blizgėti, o tada apsilankyk vėl. Iš tavęs dešimt dolerių, vaiki.

Muilas pagal receptą kainuoja du dolerius, o italas kirpėjas Trečiajame aveniu už plaukų nukirpimą ir galvos nuskutimą paima dar du plius arbatpinigius. Jis sako, kad jam velniškai gaila skusti tokius puikius plaukus ir kad jeigu turėtų tokius plaukus kaip mano, tai atiduotų juos nebent kartu su galva, kad dauguma daktarų apskritai neskiria šūdo nuo grūdo, bet jeigu aš taip noriu, tai kas jis toks, kad man uždraustų.

Jis palaiko man veidrodėlį, kad pamatyčiau, kaip plikas atrodau iš nugaros, ir man net silpna pasidaro iš gėdos, plika galva, raudonos akys, spuogai, sugedę dantys, tad jei kas Leksingtono aveniu į mane pažiūrės, tikrai pastumsiu tą žmogų po mašina, nes labai gailiuosi, kam iš viso atvykau į Ameriką, kur man gresia išlėkti iš darbo dėl akių ir kur esu verčiamas vaikščioti plikas Niujorko gatvėmis.

Gatvėje, aišku, visi į mane spokso, o aš norėčiau atsakyti piktu žvilgsniu, bet negaliu, nes akyse dar pilna vatos, sumišusios su geltonais pūliais, ir dabar apskritai vos bematau. Apžiūrinėdamas kiekvieną skersgatvį suku į tą, kur mažiausiai žmonių, ir per visą miestą einu zigzagais. Geriausia gatvė yra Trečiasis aveniu, nes ten virš galvos dunda traukiniai ir visur pilna šešėlių, o žmonės sėdi baruose užsiėmę savo reikalais ir žiūri tik savo pačių bėdų, o ne spokso į kiekvieną porą skaudančių akių, kurios tik praeina pro šalį. Ir iš viso spokso tiktai tie, kurie išeina iš bankų ir rūbų parduotuvių, o tie, kur baruose, tiktai sėdi parimę prie savo gėrimų ir nekreiptų nė menkiausio dėmesio, net jeigu gatve eitum visai be akių.

O pro rūsio langą, aišku, spokso ponia Ostin. Nespėju nė įžengti pro duris, o ji jau pripuolusi klausinėja, kas atsitiko mano galvai, kokia nelaimė ar kas, o gal patekau į gaisrą, ir man tiesiog knieti imti ir jai atkirsti: negi aš, po velnių, atrodau kaip po gaisro? Bet atsakau, kad plaukus tik apsisvilinau viešbučio virtuvėje, o kirpykloje pasakė, jog geriausia būtų juos nukirpti iki pat šaknų, kad ataugtų iš naujo. Su ponia Ostin privalau elgtis mandagiai, nes, bijau, kitaip jinai gali liepti susikrauti daiktus ir išeiti, o tada šeštadienį stovėčiau gatvėje su rudu lagaminu, plika galva ir trimis doleriais kišenėje. Ji sako: na, tu jaunas, ir lipa atgal į rūsį, o man nelieka nieko kito, tik gulėti lovoje ir klausytis, kaip lauke žmonės kalbasi ir juokiasi, ir galvoti apie tai, kaip plika galva pirmadienio rytą pasirodysiu darbe, nors ir elgiuosi pagal visus viešbučio ir gydytojo nurodymus.

Kambaryje vis prieinu prie veidrodžio, o mano skalpo baltumas gąsdina net mane patį, norėčiau čia ir pasilikti, kol ataugs plaukai, jeigu ne tas alkis. Nors ponia Ostin draudžia į kambarį neštis maistą ir gėrimus, kai sutemsta, išsliūkinu nusipirkti didelio sekmadieninio Times laikraščio, o po juo nuo ponios Ostin akių paslepiu maišelį su bandele ir puslitriu pieno. Dabar teturiu mažiau nei du dolerius, jų man turi užtekti iki penktadienio, o šiandien tik šeštadienis. Jeigu ji mane sustabdys, pasakysiu, negi negaliu nė bandelės su pienu suvalgyti, ypač dabar, kai daktaras pareiškė, kad pasigavau kažkokią Naujosios Gvinėjos ligą, o kirpėjas iki kaulo nuskuto galvą? Įdomu, kai pagalvoji apie visus tuos filmus, kurių herojai mojuoja Amerikos vėliava ir pridėję ranką prie krūtinės pasauliui skelbia, kad tai laisvės žemė ir drąsuolių gimtinė, nors pats puikiausiai žinai, kad čia net negalima nueiti pasižiūrėti „Hamleto“ nusinešus citrininio morengų pyrago su imbieriniu limonadu ar bananą ir kad net į ponios Ostin namus negali parsinešti jokio maisto ar gėrimo.

Bet ponia Ostin nepasirodo. Seimininkės niekad nepasirodo tada, kai tau viskas vis tiek.

Nueinu į vonią prasivalyti akių šiltu vandeniu ir tualetiniu popierium, kad galėčiau paskaityti Times, ir maloniai leidžiu laiką lovoje su laikraščiu, bandele ir pienu, kol ponia Ostin pradeda iš apačios skųstis gaunanti per dideles sąskaitas už elektrą, taigi ar aš nemalonėčiau išjungti šviesą, juk ji ne milijonierė.

Vos išjungęs šviesą prisimenu, kad pats laikas išsitepti galvą tepalu, ir tik tada suvokiu, kad jeigu atsigulsiu, tepalas išterlios pagalvę, o tuomet ponia Ostin vėl prie manęs kibs. Tad nelieka nieko kito, kaip gulėti sėdomis ir laikyti galvą padėjus ant geležinio lovos rėmo, nuo kurio tepalą paskui bus galima tiesiog nuvalyti. Rėmas padarytas su visokiais užraitymais, gėlytėmis ir lapeliais, dėl kurių padoriai miegoti neįmanoma, tad nelieka nieko kito, tik išlipti iš lovos ir atsigulti ant grindų, kad ponia Ostin nebeturėtų dėl ko skųstis.

Pirmadienio rytą ant savo darbo tabelio randu lapelį, kad aš turįs tuojau prisistatyti į devynioliktą aukštą. Edis Giliganas sako, kad neimčiau to giliai į širdį, jie tik nebenori, kad sukiočiausi vestibiulyje su savo niekam tikusiomis akimis, o dabar dar ir plika galva. Juk visiems puikiai žinoma, kad žmonės, kurie staiga netenka visų plaukų, šiame pasaulyje nebeilgai išbūna, net jei atsistotų vestibiulio vidury ir visiems paskelbtų, kad tai padarė kirpėjas. Žmonės nori tikėti tuo, kas blogiausia, o personalo skyriuje kalbama: niekam tikusios akys, plika galva, sudėk tuos du dalykus į krūvą ir su vestibiulio lankytojais turėsi bėdos. Kai tik plaukai ataugs ir akys susitvarkys, bus galima mane grąžinti į vestibiulį, vieną dieną gal net tapsiu padavėjo padėjėju ir uždirbsiu tiek arbatpinigių, kad mano šeima Limerike galės mėgautis prabanga, bet ne dabar, ne su šitokia galva ir šitokiomis akimis.

8

Edis Giliganas dirba devynioliktame aukšte kartu su broliu Džo. Mūsų darbas yra paruošti patalpas priėmimams ir susirinkimams ir banketų salę pokyliams ir vestuvėms, bet iš Džo didelės naudos nėra, nes jo rankos ir pirštai susipynę kaip šaknys. Jis vaikšto aplinkui vienoj rankoj įsitvėręs ilgakotį šepetį, o kitoj cigaretę, apsimesdamas, kad dirba, bet šiaip daugiausia laiko praleidžia išvietėje arba rūkydamas su Digeriu Munu, kilimų meistru, kuris tvirtina esąs iš juodakojų indėnų ir sako, kad visose JAV neatsirastų tokio, kuris kilimą paklotų greičiau ir geriau už jį, nebent jis būtų išmetęs burnelę, o tada tai jau saugokis, nes jis prisimena visas savo žmonių kančias. O kai Digeris prisimena savo žmonių kančias, jis tegali kalbėtis su Džo Giliganu, nes pats Džo kenčia nuo artrito ir, kaip sako Digeris, viską supranta. Kai artritas tave taip susuka, kad vos įstengi nusišluostyti užpakalį, gali suprasti įvairiausias kančias. Štai taip kalba Digeris, kuris vaikšto iš aukšto į aukštą ir kloja arba nukloja kilimus, o kai nevaikšto, tai sėdi kilimų sandėlyje ant grindų sukryžiavęs kojas ir kenčia kartu su Džo — vienas dėl praeities, kitas dėl artrito. Ir niekas nė neketina trukdyti Digeriui ir Džo, nes apie jųdviejų kančias žino visas Biltmoro viešbutis, todėl jie gali ramiai leisti dienų dienas kilimų sandėlyje arba nubėgti per gatvę į Makano barą atsigaivinti. Pats ponas Keris kenčia nuo pilvo skausmų. Per rytines apžiūras jį verčia kankintis pusryčiai, kuriuos jam žmona paruošė, o per popietinį patikrinimą — pietūs, kuriuos jam žmona įdėjo. Jis sakosi Edžiui, kad jo žmona — labai graži moteris ir kad ji yra vienintelė jo gyvenimo meilė, bet jinai iš lėto jį žudo, o ir pati nesijaučia gerai dėl ištinusių nuo reumato kojų. Edis antrina ponui Keriui, kad ir jo žmonos būklė prastoka, ji patyrė keturis persileidimus, o dabar dar prisidėjo kažkoks kraujo užkrėtimas, dėl kurio nerimauja gydytojas.