Фрэнк Маккорт - Tataigis

O metrdotelis ir vėl užrinka: eini ieškoti, Makortai, ir kad tuoj pat čia prisistatytum.

Šiukšlių konteineriai prie virtuvės pilnut pilnutėliai, ir aš nė neįsivaizduoju, kaip tarp visų atliekų, kavos tirščių, duonos gabalėlių, žuvų kaulų, kiaušinių lukštų ir greipfrutų žievelių galėčiau rasti mažą popieriaus skiautelę. Atsiklaupiu ant kelių ir žarstau šiukšles baksnodamas šakute, kurią gavau iš virtuvės, kur puertorikiečiai sau dainuoja, juokiasi ir barškina puodais, ir pradedu savęs klausinėti, ką čia atsiklaupęs ant kelių dabar veikiu.

Ir tuomet atsistoju ir einu į virtuvę nieko nesakydamas puertorikiečiams, kurie man šaukia: Frenki, Frenki, airių vaiki, mes išmuokysim tave spaniškai. Virtuvėj susirandu švarią servetėlę, ant jos užrašau išgalvotą telefono numerį ir išterlioju kava, o tada nunešu metrdoteliui. Šis įteikia servetėlę merginai, ir šią iš visų pusių apspinta džiaugsmingai sveikindamos draugės. Tuomet mergina padėkoja metrdoteliui ir duoda jam arbatpinigių, net visą dolerį, o man širdį skauda tik dėl to, kad negalėsiu matyti, kaip ji tuo numeriu skambina.

7

Iš mamos man atėjo laiškas, kuriame sakoma, kad namie sunkus metas. Ji žinanti, kad mano uždarbis nėra didelis, ir yra dėkinga už tuos dešimt dolerių, kuriuos siunčiu kas savaitę, bet ar negalėčiau atsiųsti papildomai keletą dolerių Maiklui ir Aliukui batams? Ji turėjusi darbą, prižiūrėjo vieną senį, bet jis labai ją nuvylęs, nes netikėtai pasimirė, tuo tarpu ji tikėjosi, kad jis pratrauks iki Naujųjų, o tada ji būtų turėjusi keletą šilingų batams ir Kalėdų vakarienei, kumpiui ar panašiai, jog nebūtų per šventes gėda. Ji sako, kad ligoniai neturėtų ieškoti, kas juos prižiūrėtų, ir suteikti žmonėms nepagrįstos vilties, jog šie turės darbą, jeigu patys puikiausiai žino, kad stovi ant mirties slenksčio. Šiuo metu jie neturį jokių pajamų, išskyrus pinigus, kuriuos siunčiu, ir labai gali būti, kad vargšas Maiklas turės mesti mokyklą ir ieškotis darbo iškart, vos kitais metais jam sukaks keturiolika, o tai yra baisu, ir ji norėtų žinoti, ar dėl to mes kovėmės su anglais, kad pusė Airijos vaikų dabar bastytųsi gatvėmis, laukais ir žvyrkeliais be nieko ant basų savo kojų?

Aš ir taip siunčiu jai dešimt dolerių iš trisdešimt dviejų, kuriuos gaunu Biltmoro viešbutyje, nors atskaičius socialinį draudimą ir pajamų mokestį iš jų telieka maždaug dvidešimt šeši. Sumokėjęs nuomą teturiu dvidešimt, iš kurių dešimt gauna mama, o dar dešimt lieka man maistui ir metro, jeigu lyja. Kai nelyja, kad sutaupyčiau dešimt centų, einu pėsčiomis. Kai kada nusprendžiu paišlaidauti ir nueinu į filmą Šešiasdešimt aštuntosios gatvės kino teatre, ten įsigudrinu įsinešti Hershey’s šokolado plytelę ar porą bananų, kurie yra pigiausias maistas pasaulyje. Kartais, kai juos lupu, žmonės iš Parko aveniu jautriomis nosimis pradeda šnirpščioti ir šnibždėtis tarpusavyje: ar tik ne bananą užuodžiu? Ir iš karto grasina pasiskųsią kino teatro vadovybei.

Bet dėl to nebekvaršinu sau galvos. Tegu jie eina pas bilietų plėšytoją ir skundžiasi, tikrai neketinu bėgti valgyti banano į tualetą. Nueisiu tiesiai į Demokratų partiją Biltmoro viešbutyje ir jiems pasakysiu, kad esu Amerikos pilietis, kuris kalba su airišku akcentu, ir kodėl turėčiau kentėti už tai, kad žiūrėdamas Gario Kuperio filmą valgau bananą?

Žiema gal ir atėjo į Airiją, bet čia daug šalčiau, o rūbai, kuriuos atsivežiau iš Airijos, Niujorko žiemą yra niekam tikę. Edis Giliganas sako, jei aš visą žiemą žadu tik taip apsirengęs vaikščioti, tai tikrai numirsiu nesulaukęs dvidešimties. Jis sako, kad, jeigu nesu pernelyg išdidus, nueičiau į didelius Gelbėjimo armijos namus Vestsaide, ten už kelis dolerius galėčiau gauti visus žieminius rūbus, kokių man reikia. Ir dar sako, kad išsirinkčiau tokius, su kuriais būčiau panašus į amerikietį, o ne į kokį Pedį iš už balos ir neatrodyčiau kaip runkelių augintojas.

Tačiau dabar negaliu eiti į tą Gelbėjimo armiją, nes turiu motinai išsiųsti tarptautinę penkiolikos dolerių perlaidą, be to, iš puertorikiečių nebegaunu maisto likučių, nes viešbutis išsigando, kad jų neužkrėsčiau akių liga.

Edis Giliganas sako, kad apie mano akis jau sklando kalbos. Jis, kaip profesinės sąjungos atstovas, buvęs iškviestas į personalo skyrių, ten jam buvo pasakyta, kad nuo šiol man nevalia net artintis prie virtuvės, nes galiu ten nuėjęs paliesti kokį rankšluostį ar ką kita ir visus puertorikiečius indų plovėjus bei italus virėjus padaryti pusaklius nuo savo konjunktyvito ar kas ten man yra. Ir išvis manęs neatleidžia iš darbo tik todėl, kad buvau atsiųstas Demokratų partijos, o jie moka nemažus pinigus už didžiules patalpas, kurias savo biurui nuomojasi iš viešbučio. Edis sako, kad nors ponas Keris kaip bosas yra labai griežtas, saviškius jis visada užsistoja ir pasako personalui, kad jie apsiramintų, pasako, kad tegu jie tik pabando atleisti vaikį su niekam tikusiomis akimis, Demokratų partija iškart apie tai sužinos, o jau tada Biltmoro viešbučiui bus tikras galas. Tuomet, po velnių, į streiką išeis visa viešbučio darbuotojų profesinė sąjunga. Nebus jokio kambarių aptarnavimo. Neveiks liftai. Ir visi tie storašikniai turės lipti laiptais, ir nebus kambarinių, kurios pasirūpina, kad tualetuose nepritrūktų tualetinio popieriaus, sako Edis. Tik įsivaizduok: sėdi tie stori seni šikniai ir neturi su kuo nusišluostyti užpakalių, ir viskas, vaikine, tik dėl tavo niekam tikusių akių.

Ir išeisim, sako Edis, visa mūsų prakeikta profesinė sąjunga. Ir uždarysim visus Niujorko viešbučius. Bet pirma turiu tau pasakyti, jie davė man tokio akių gydytojo adresą Leksingtono aveniu. Turėsi pas jį nueiti ir vėl prisistatysi po savaitės.

To gydytojo kabinetas yra ketvirtame seno pastato aukšte. Ten kūdikiai verkia, o radijas dainuoja:

Vaikinai ir merginos,

Ir aš su Meime O’Rork,

Mes šoksim ir šviesa užlies

Šaligatvius Niujorko.

Daktaras man sako: įeik, sėskis į šitą kėdę, kas yr su tavo akim? Tu dėl akinių?

Man kažkokia infekcija, daktare.

Vajėzau, jo. Tai jau tikrai infekcija. Ar seniai ją turi?

Devyneri metai, daktare. Kai man buvo vienuolika, Airijoje gulėjau akių ligoninėje.

Jis baksnoja man akis kažkokiu pagaliuku ir tapšnoja vatos tamponėliais, jie limpa prie vokų ir aš pradedu mirksėti. O tada jis man sako, kad nustočiau mirksėti, kaip, po velnių, aš įsivaizduojąs jį galėsiant patikrinti man akis, jei sėdėsiu čia ir mirksėsiu kaip užsuktas? Bet nemirksėti negaliu. Juo daugiau jis baksnoja ir tapšnoja tais tamponėliais, tuo daugiau mirksiu, kol jis taip susinervina, kad tą pagaliuką su prilipusiu vatos tamponėliu ima ir iššveičia pro langą. O tuomet pradeda traukinėti savo stalo stalčius, ištraukia, nusikeikia ir vėl užtrenkia, kol pagaliau atranda nediduką buteliuką viskio ir cigarą, ir tai taip pataiso jam nuotaiką, kad jis tik sėdi ir juokiasi.

Tai vis dar mirksi, a? Štai ką tau pasakysiu, vaiki, į akis aš žiūriu jau trisdešimt septynerius metus, bet tokio dalyko dar nesu regėjęs. Ir iš kurgi tu esi, gal iš Meksikos, ar ką?

Ne, aš airis, daktare.

Tai kad tokių dalykų Airijoje niekas neturi. Ir tai tikrai ne konjunktyvitas. Konjunktyvitą aš atskiriu. Čia kažkas kita, ir tegaliu pasakyti tiek, kad tau dar labai pasisekė, kad iš viso turi akis. Tokį dalyką aš mačiau ištikus žmones, kurie grįžo iš Ramiojo vandenyno, Naujosios Gvinėjos ir kitų panašių vietų. Esi kada buvęs Naujojoj Gvinėjoj?