Фрэнк Маккорт - Tataigis

Здесь есть возможность читать онлайн «Фрэнк Маккорт - Tataigis» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Tyto alba, Жанр: Современная проза, Биографии и Мемуары, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Tataigis: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Tataigis»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

„Tataigis" - antroji Franko McCourto (g. 1930 m.) atsiminimų trilogijos dalis. Išgyvenęs skurdžią, alkaną vaikystę Limerike, autorius emigruoja į airių svajonių šalį - Ameriką, kuri taip pat nepasitinka jo ištiestomis rankomis. Naivumo, savito humoro ir tragizmo mišinys, žymintis pirmąją, garsiausią, trilogijos knygą „Andželos pelenai", niekur nedingsta; drauge su autoriumi išgyvename komiškų nutikimų kupinus tarnybos armijoje metus, meilę Albertai, komplikuotus šeimos santykius, nuolatinę nuomojamų būstų kaitą, darbą sandėlyje, studijas universitete ir nepaliaujamą norą pasiekti „amerikietišką gerovę", ten žmonės turi kiek nori rankšluosčių ir tobulus baltus amerikietiškus dantis.

Tataigis — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Tataigis», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Vieną rytą, kai ruošiame patalpas kasmetiniam Amerikos airių istorijos draugijos pokyliui, Edis su ponu Keriu stovi prie devyniolikto aukšto banketų salės durų, Edis rūko cigaretę, o ponas Keris, apsirengęs dvieiliu švarku, kurio skvernai sudėti taip gražiai, kad nė nepagalvotum jį turint tokį didelį pilvą, glosto tą savo pilvą, kad bent kiek apmalšintų skausmą. Edis pasakoja ponui Keriui niekada nerūkęs, kol jo nepatiesę Omaha Biče, o tada kažkoks Šūdžius, atleiskite, pone Keri, už kalbą, įkišęs cigaretę jam į burną, kol jis ten gulėjęs ir laukęs medikų. Ir tada jisai užsitraukęs dūmą, ir jam taip palengvėję, kai jis gulėjęs su išvirtusiomis žarnomis tame Omaha Biče, kad jis ir dabar teberūko ir negali mesti, kad ir kiek bandė, Viešpats jam neleis meluoti, bet negali. Kaip tik tuo metu su didžiuliu kilimu ant peties atžingsniuoja Digeris Munas ir priėjęs Edžiui sako, kad reikia ką nors daryti su jo broliu Džo, nes tas vargšas kalės vaikas kenčia labiau nei septynios indėnų gentys, o Digeris šį bei tą apie kančias išmano po tarnybos pėstininkų batalione, kai malėsi po visą prakeiktą Ramųjį vandenyną, kur jam teko nukentėti nuo visokiausių dalykų, kokių tik japoškės galėjo sugalvoti, maliarijos, visko. Edis jam pritaria: jo, jo, jis žinąs apie Džo ir jam labai jo gaila, šiaip ar taip, juk jis Edžio brolis, bet jis pats turįs bėdų su žmona ir jos persileidimais ir tuo kraujo užkrėtimu, ir su jo paties žarnomis nėra gerai, nes jos nebuvo deramai sukištos atgal, ir kad jam tikrai neramu dėl Džo, kuris maišo alkoholį su visokiais nuskausminamaisiais. Kaip tik tuo metu ponas Keris atsiraugėja ir sudejuoja, ir Digeris jam sako: tai vis dar tebevalgai tą šūdą, nes Digeris nebijo nei pono Kerio, nei ko nors kito. Taip jau yra, kai esi geras kilimų meistras, tuomet gali visiems sakyti ką nori, o jeigu tave atleistų, visada atsiras darbo „Komodoro“ ar „Ruzvelto“ viešbutyje arba netgi, vajėzau, aišku, kad taip, — pačioj „Valdorf-Astorijoje“, kurie nuolatos bando Digerį persivilioti. Kai kuriomis dienomis Digeris būna taip sujaudintas savo žmonių kančių, kad išvis atsisako kloti kilimus, o kai ponas Keris iš darbo jo neatleidžia, Digeris sako: visiškai teisingai. Baltasis negali apsieiti be mūsų, indėnų. Baltajam reikia irokėzų, kad jie šoktų ant tų plieninių strypų kokiam šešiasdešimtam dangoraižių aukšte. Baltajam reikia Juodosios Pėdos, kad gerai paklotų kilimą. O kada Digeris išgirsta poną Kerį raugėjant, jis visuomet liepia jam nustoti ėsti šūdą ir išgerti bokaliuką alaus, nes alus dar niekam nepakenkė, o va ponios Keri sumuštiniai poną Kerį tikrai nužudys. Digeris pasakoja ponui Keriui turįs teoriją apie moteris, kad jos yra kaip vorų juodosios našlės, kurios nužudo patinus, kai tik pasidulkina, nukanda jų prakeiktas galvas, kad moterims vyrai visai nereikalingi, kai tik jos pereina vaikų gimdymo laikotarpį, joms iš vyrų nebėra jokios naudos, nebent jie sėdi ant arklių ir puola kitas gentis. Tuomet Edis Giliganas sako, kad, po šimts, atrodytum labai kvailai jodamas ant arklio pulti kitos genties Medisono aveniu, o Digeris atsako, jog būtent tai jis ir turi galvoje. Jis sako, kad vyrai šioje žemėje gyvena tam, kad nusidažytų veidą, jodinėtų arkliu, mėtytų ietį ir žudytų kitas gentis, o kai Edis pareiškia: baik tu, nesąmonė, Digeris jam atrėžia: baik tu, nesąmonė tavo šiknoj, o ką jau tu darai, Edi? Leidi čia savo gyvenimą ruošdamas salę vestuvėms ir vakarienėms? Argi taip vyras turėtų gyventi? Edis gūžteli ir užsitraukia dūmą, o kai Digeris staiga apsisuka eiti, jo nešamas kilimas vienu galu kliudo poną Kerį ir Edį taip, kad juodu palekia porą metrų nuo slenksčio į banketų salę.

Tai nelaimingas atsitikimas ir niekas nieko nesako, bet aš vis tiek žaviuosi tuo, kaip Digeris keliauja per gyvenimą ir jam į viską nusičiurkšti, kaip ir mano dėdei Pa Limerike, ir viskas tik dėl to, kad niekas nemoka geriau už jį kloti kilimų. Aš irgi norėčiau būti toks kaip Digeris, bet tik ne su kilimais. Kilimų aš nekenčiu.

Jei turėčiau pinigų, galėčiau nusipirkti žibintuvėlį ir skaityti ligi aušros. Amerikoje žibintuvėlis vadinamas prožektoriumi. Sausainį čia vadina tešlainiu, o bandelę — pynute. Saldumynai čia yra saldėsiai, o malta mėsa — grūsta. Vyrai čia mūvi ne kelnes, o pantalonus, jie netgi sako: viena pantalono klešnė yra trumpesnė už kitą, o tai yra kvaila. Man net kvapą užima, kai girdžiu juos sakant: ta pantalono klešnė. Liftas čia vadinamas keltuvu, o jeigu nori į tualetą ar išvietę, turi sakyti „vonios kambarys“, nors vonios ten nerastum nė ženklo. Be to, Amerikoje niekas nemiršta, čia sakoma, kad žmogus išėjo arba yra velionis, o kai jis numiršta, jo kūnas, vadinamas palaikais, yra gabenamas į laidojimo namus, kur visi tik stovi aplinkui ir į jį žiūri, ir niekas nedainuoja, nepasakoja istorijų ir negeria, o tada jis išnešamas į amžino poilsio vietą. Jie nemėgsta sakyti „karstas“ ir nemėgsta sakyti „palaidoti“. Jie niekuomet nesako „kapai“. „Kapinės“ skamba maloniau.

Jei turėčiau pinigų, galėčiau nusipirkti skrybėlę ir išeiti į lauką, bet dabar su tokia plika galva klajoti po Manheteno gatves negaliu, nes bijau, kad žmonės nepagalvotų matantys kažkokią sniego gniūžtę ant prakaulių pečių. Po savaitės, kai mano pliką skalpą jau dengs šiokie tokie plaukai, galėsiu ir vėl išeiti į lauką, ir ponia Ostin negalės man nieko padaryti. Man teikia neapsakomą malonumą taip gulėti lovoje ir galvoti apie dalykus, kuriuos galima daryti, ir žinoti, kad niekas negali tau sutrukdyti. Taip mums mokykloje Limerike sakydavo ir direktorius ponas O’Haloranas: jūsų protas yra lobynas, kurį reikia nuolatos turtinti, ir tai yra vienintelė vieta, į kurią pasaulis negali įsibrauti.

Niujorkas buvo mano svajonių miestas, bet dabar, kai esu čia, visos svajonės dingo, ir viskas visai ne taip, kaip tikėjausi. Man niekad nebūtų atėję į galvą, kad kada nors vaikščiosiu po viešbučio vestibiulį valydamas žmonėms iš paskos ir tualetuose šveisiu klozetus. Kaip galėčiau rašyti į Limeriką mamai ar kam kitam ir pasakoti, kaip šioje turtingoje šalyje gyvenu tik su dviem doleriais, kurių turi užtekti savaitei, su plika galva, niekam tikusiomis akimis ir šeimininke, kuri neleidžia užsidegti šviesos? Kaip galėčiau kam nors pasakoti, kad turiu kasdien valgyti bananus, visų pigiausią maistą pasaulyje, nes viešbutyje manęs nė artyn neprileidžia prie virtuvės ir valgio likučių iš baimės, kad puertorikiečiai nepasigautų manosios Naujosios Gvinėjos infekcijos? Manimi niekas nepatikėtų. Visi pasakytų: eik sau, nemeluok, ir tik juoktųsi, juk užtenka pažiūrėti filmus, kad pamatytum, kaip gerai amerikiečiai gyvena, iš to, kaip jie knebinėja savo maistą ir pastumia lėkštę nebaigę valgyti. Neatrodo, kad reiktų gailėtis net tokių amerikiečių, kurie atseit yra vargšai kaip tame filme „Rūstybės kekės“, kur viskas išdžiūva ir jiems reikia kraustytis į Kaliforniją. Pas juos bent jau sausa ir šilta. Mano dėdė Pa Kitingas sakydavo: jei Airijoje turėtume savo Kaliforniją, tai visa šalis ten suvažiuotų, kimštų apelsinus kiek lenda ir kiaurą dieną maudytųsi. Kai gyveni Airijoje, sunku patikėti, kad Amerikoje yra neturtingų žmonių, nes matai iš ten grįžtančius airius, vadinamus amerikonais pargrįžėliais, juos gali per mylią atskirti iš to, kaip jie O’Konelio gatvėje kraipo storas rūras, aptemptas per ankštomis kelnėmis, ir iš drabužių spalvų, kokių Airijoje niekada nepamatysi — mėlynų, rožinių, žalsvų, kartais net rausvai rudų. Jie visuomet vaidina turtingus ir kalba per nosį apie savo šaldytuvus ir automobilius, o kai nueina į barą, tai nori amerikietiškų gėrimų, mums prašom kokteilių, jei galima, kurių niekas nėra nė girdėjęs, nors jeigu pradėtum taip elgtis Limeriko bare, barmenas iškart pastatytų tave į vietą ir primintų, kaip išvažiavai į Ameriką su plika rūra, nuo kurios smuko kelnės, ir todėl gali neriesti čia nosies, tu airišiau kaimieti, nes pažįstu tave nuo tų laikų, kai tau dar snarglys buvo iki kelių nutįsęs. Labai lengva gatvėj atskirti ir tikruosius amerikonus — iš šviesių drabužių spalvų ir storų rūrų, ir iš to, kaip jie žvalgosi ir šypsosi, ir dalija centus apdriskusiems vaikams. Tikrieji amerikonai nosių neriečia. Jiems to nereikia, nes atvyko iš šalies, kurioje visi viską turi.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Tataigis»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Tataigis» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Tataigis»

Обсуждение, отзывы о книге «Tataigis» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x