Фрэнк Маккорт - Tataigis

Galėčiau čia sėdėti kiaurą naktį ir klausytis Džerio pasakojimų apie Katskilį ir aires merginas, bet užkandinės savininkas sako, kad šiandien Kūčios ir jis jau užsidaro iš pagarbos savo klientams krikščionims, nors jis pats yra graikas ir jam visai ne Kalėdos. Džeris užsimano sužinoti, kaip gali būti ne Kalėdos, jei užtenka žvilgterėti pro langą ir tuo įsitikinsi, bet graikas jam atsako, kad pas juos viskas kitaip.

Tokio paaiškinimo Džeriui visai pakanka, dėl tokių dalykų jis nesiginčija, tuo man Džeris ir patinka: kaip jis eina per gyvenimą ir niekuomet neatsisako išgerti dar alaus, svajoja apie puikią ateitį Katskilyje ir nesiginčija su graikais dėl Kalėdų. Aš irgi norėčiau būti toks kaip jis, bet man pakaušyje nuolat kabo tamsus debesis — tai kokios nors švedės, kurios laukia manęs su gliogu, tai motinos laiškas, kuriame ji dėkoja už tuos kelis dolerius, Maiklas ir Alfukas pagaliau turės batus, o Kalėdoms su Dievo ir Jo Palaimintosios Motinos pagalba galėsime skaniai suvalgyti keptą žąsį. Ji niekada nemini, kad ir jai pačiai gal reikėtų batų, ir vos apie tai pagalvoju, pajuntu, kaip man pakaušyje vėl pakimba tas tamsus debesis. Norėčiau ten turėti dureles, kurias būtų galima atidaryti ir tuos debesis išvaryti, bet neturiu, ir todėl man reikės rasti kitą būdą arba iš viso liautis tuos tamsiuosius debesis rinkti.

Tuo tarpu graikas sako: labanakt, ponai, ir ar nenorėtume parsinešti šįryt keptų spurgų. Imkit, ragina jis, vis tiek išmesiu. Džeris sakosi paimsiąs vieną į kelionę iki „Airijos trisdešimt dviejų“, o ten užsisakysiąs lėkštę sūdytos mėsos su kopūstais ir baltomis miltingomis bulvėmis. Graikas prikrauna į maišelį spurgų bei kitokių saldumynų ir sako, kad iš pažiūros man ne pro šalį būtų gerai pavalgyti, taigi, paimk.

Prie Šešiasdešimt aštuntosios gatvės Džeris palinki labos nakties, o aš labai norėčiau eiti su juo, bet negaliu. Po visko, ką šiandien patyriau, sukasi galva, o diena dar nesibaigė, manęs maišydamos savo gliogą ir pjaustydamos žalią žuvį laukia švedės. Vos tik apie tai pagalvoju, vėl pasidaro bloga ir pradedu vemti čia pat ant gatvės, o pro šalį švęsti Kalėdų skubantys žmonės tik aikčioja iš pasibjaurėjimo ir stengiasi apeiti mane iš tolo, savo vaikams sakydami: tik nežiūrėk į tą šlykštynę. Jis girtas. Norėčiau jų paprašyti, kad nenuteikinėtų prieš mane atžalų. Norėčiau pasakyti, kad paprastai taip nesielgiu. Tik tie debesys pakaušyje, mano motina turi žąsį, nors tiek, bet jai dar reikia batų.

Bet kokia prasmė kalbėtis su žmonėmis, kurie skuba gatvėmis vedini vaikais, apsikrovę dovanomis ir kurių galvose skamba Kalėdų giesmės, nes jie eina namo į savo šviesius butus ir žino, kad danguje yra Dievas ir kad viskas su šiuo pasauliu yra gerai, kaip sakė poetas.

Ponia Ostin atidaro duris. O, tik pažiūrėk, Hana, ponas Makortas mums atnešė visą maišelį spurgų ir pyragaičių. Hana pamojuoja nuo sofos ir sako: kaip gražu iš jo pusės, maišelis spurgų niekada nepakenks. Visados maniau, kad airiai į svečius nešasi butelį, bet tu, atrodo, ne toks. Duok berniukui išgerti, Stefani.

Nors Hana geria raudonąjį vyną, ponia Ostin nueina prie dubens, kuris stovi ant stalo, ir į stiklinę pasemia juodo skysčio, tai ir yra tas gliogas. Mane jau pradeda pykinti, bet reikia susivaldyti.

Sėskis, sako Hana. Štai ką tau pasakysiu, vaikeli iš Airijos. Jūsų tauta man jau baigia per gerklę išlįsti. Nors atrodai neblogas žmogus, ir mano sesuo sako, kad esi geras vaikis, nors atnešei spurgų, iš tikrųjų tai esi šūdas.

Hana, prašau, nereikia, sako ponia Ostin.

Susikišk tą savo „Hana, nereikia“ į šikną. Ką jūs, airiai, be gėrimo, pasauliui esate davę? Stefani, paduok jam žuvies, padoraus švediško maisto. Apskritaveidis pašlemėkas iš Airijos. Nuo jūsų man taip bloga, kad pasigausiu džiovą. Cha, ar girdi, kokia poezija?

Hana sėdi ir kikena iš savo poezijos, o aš nežinau, ką daryti, kai vienoj rankoj laikai gliogą, o su kita ponia Ostin tau kiša žuvį. Ponia Ostin, kuri irgi geria gliogą, palikusi mane nusvirduliuoja prie dubens, o paskui prie sofos, kur Hana jau laiko iškėlusi savo taurę, kad gautų dar vyno. Ji šliurpia vyną ir piktai į mane dėbso. Ir sako: vaikas tebuvau, kai ištekėjau už to pašlemėko airio. Devyniolikos. Tai kiek jau praėjo metų? Jėzau, dvidešimt vieni. Kiek tau metų, Stefani? Keturiasdešimt su trupučiu? Tas pašlemėkas sugadino man gyvenimą. O ką tu čia darai? Kas čia tave įleido?

Ponia Ostin.

Ponia Ostin, ponia Ostin. Kalbėk garsiau, tu mažas šūdžiau. Gerk savo gliogą ir kalbėk.

Su gliogo taure į mane atsvyruoja ponia Ostin. Nagi, Judžinai, einam į lovą.

O... kad aš ne Judžinas, ponia Ostin.

O...

Ji apsisuka ir nusvirduliuoja į kitą kambarį, o Hana sukrizena vėl: va, matai. Ji iki šiol nesupranta, kad yra našlė. Aš, po velnių, jeigu jau būčiau našlė, tai tikrai tiktai džiaugčiausi.

Nuo gliogo mane supykina ir aš bandau išbėgti į lauką, bet durys užrakintos trimis užraktais, tad nespėjęs išeiti privemiu rūsio prieangį. Nuo sofos atsvyruoja Hana ir liepia eiti į virtuvę atsinešti šluostą ir muilo ir, po velnių, išvalyti tą jovalą, jėzusmarija, ar tu nežinai, kas yra Kūčios, ir kaip gali taip elgtis su žmogumi, kuris buvo toks malonus, kad pakvietė tave jų atšvęsti.

Su varvančiu šluostu bėgioju nuo virtuvės prie laukujų durų, trinu, gręžiu, skalauju virtuvės kriauklėje ir vėl grįžtu atgal. Hana plekšnoja man per petį, pabučiuoja į ausį ir sako, kad gal aš ne toks jau ir blogas pašlemėkas, matyt, esu gerai išauklėtas, kad moku sutvarkyti tai, ką prišnerkščiau. Ji pasiūlo man vaišintis, kuo tik noriu, — gliogu, žuvimi ar net viena iš mano paties spurgų, bet aš tik padedu šluostą, iš kur paėmiau, ir pražygiuoju pro Haną nusprendęs, kad dabar, kai jau viską sutvarkiau, galiu nebesiklausyti nei jos, nei į ją panašių. Kur eini? — man pavymui šaukia ji. Kur, po velnių, tu susiruošei? Bet aš jau lipu laiptais į savo kambarį ir savo lovą, kur galėsiu gulėti ir per radiją klausytis Kalėdų giesmių, o pasaulis tik suksis aplinkui ir galvoje nerims klausimai, kas dar manęs laukia šitoje Amerikoje. Jei parašyčiau kam nors į Limeriką ir papasakočiau apie savo Kūčias Niujorke, jie sakytų, kad išsigalvoju. Jie pasakytų, kad tas Niujorkas, matyt, yra tikras beprotnamis.

Ryte pasigirsta beldimas, už durų užsidėjusi tamsius akinius stovi ponia Ostin. Hana, irgi su tamsiais akiniais, pasilikusi atokiau, laiptų apačioje. Ponia Ostin sako girdėjusi apie vakarykštę nelaimę, kuri man pas ją atsitiko, bet niekas negalėtų apkaltinti jos ar jos sesers už tai, kad buvo pasiruošusios parodyti švedišką svetingumą, o jeigu man šovė į galvą, kad į jų suruoštas vaišes galiu atvykti jau pasiekęs tam tikrą stadiją, tai nėra kojų kaltinti, ir labai negražu, juk jos tiktai norėjo gražiai krikščioniškai atšvęsti Kūčias, štai dėl to aš ir atėjau pasakyti jums, ponas Makortai, kad jūsų elgesys mums labai nepatiko, ar ne taip, Hana?

Pasigirsta krenkštelėjimas, Hana sukosėja ir užsitraukia cigaretę.

Jos lipa laiptais žemyn, o aš norėčiau šūktelėti poniai Ostin ir sužinoti, gal man pavyktų gauti kokią spurgą iš graiko maišelio, nes po vakarykščio vėmimo man žarna žarną ryja, bet švedės jau už durų ir pro savo langą matau, kaip jos susikrauna į mašiną kalėdines dovanas ir išvažiuoja.

Prie lango galėčiau prastovėti kiaurą dieną, stebėdamas, kaip laimingi žmonės vedini vaikais eina į bažnyčią, kaip sakoma Amerikoje, arba susiraityti lovoje su „Nusikaltimu ir bausme“ ir pažiūrėti, kaip gyvuoja Raskolnikovas, bet tuomet mane pradėtų kamuoti visokie kaltės jausmai, o tam dabar neturiu jėgų, be to, tokie skaitiniai apskritai nelabai tinka Kalėdų dienai. Norėčiau nueiti komunijos į Šv. Vincento Ferero bažnyčią, bet nuo to laiko, kai paskutinį kartą buvau išpažinties, praslinko nemažai metų ir mano siela yra tokia pat juoda kaip ponios Ostin gliogas. Tie laimingieji katalikai su vaikais už rankų turbūt eina į Šv. Vincentą, tad jeigu jais pasekčiau, garantuotai patirčiau Kalėdų jausmą.