Фрэнк Маккорт - Tataigis

Kodėl tas kunigas negalėtų tiesiog važiuoti atgal į Los Andželą ir palikti mane ramybėje? Ir kam jis vedasi mane pietų, kai turėtų lankyti sergančiuosius ir mirštančiuosius? Juk tam kunigai ir yra. Praėjo keturi mėnesiai, kai išvažiavo į atgailos namus Virdžinijoje melsti atleidimo, o jis vis dar čia, šioje žemyno pusėje, ir niekas jam ne galvoj, išskyrus pietus.

Edis vėl ateina į rūbinę ir sako, kad kunigui šovė kita mintis, ir dabar jis norėtų susitikti Makano restorane kitoje gatvės pusėje.

Nelengva eiti į restoraną, kai turėsi sėdėti su kunigu, kuris prieš keturis mėnesius viešbučio kambaryje prie tavęs lindo. Ir neaišku, kaip elgtis, kai jis žiūri tau tiesiai į akis, sveikinantis krato ranką ir prilaikydamas už alkūnės padeda atsisėsti. Jis sako, kad aš puikiai atrodau, kad iš veido esu pasitaisęs, turbūt dėl to, kad gerai maitinuosi. Jis pareiškia, kad Amerika yra puiki šalis, tik reikia turėti kantrybės. Galėčiau jam papasakoti, kad viešbutis nebeleidžia puertorikiečiams duoti man maisto likučių ir kad man įkyrėjo bananai, bet nenoriu per daug įsileisti į šnekas, kad jis nepagalvotų, jog tą New Yorker viešbutį jau esu pamiršęs. Nejaučiu jam pagiežos. Jis nieko nei primušė, nei numarino badu, o tai, ką padarė, atsitiko dėl alkoholio. Juk jis nepabėgo į Angliją palikęs badauti žmoną ir vaikus, kaip padarė mano tėvas, bet kaip kunigas tai jis pasielgė labai blogai, nes kunigai neturėtų žudyti žmonių arba kaip nors prie jų priekabiauti.

Tai, kaip jis pasielgė, verčia mane galvoti, kad yra daugiau kunigų, kurie klajoja po pasaulį ir lenda prie žmonių viešbučių kambariuose.

Jis sėdi pasipuošęs juodu kostiumu, švytinčia balta apykakle, o jo švariai nuskustas veidas tiesiog spindi. Jis spokso į mane didelėmis pilkomis akimis ir sako turėjęs stabtelėti čia prieš visam laikui išvykdamas į Los Andželą. Matyti, kad po keturių mėnesių, praleistų atgailos namuose, jis yra patenkintas atgavęs malonę, tuo tarpu aš jaučiuosi labai nejaukiai valgydamas mėsainį su žmogum, kuriam visos nuodėmės atleistos. Ir net nežinau, kur dėti akis, kai jis žiūri į mane taip, tarsi tai aš būčiau lindęs prie žmonių tame viešbutyje. Aš irgi norėčiau žiūrėti jam tiesiai į akis, bet kunigai mano galvoje siejasi tik su altoriais, sakyklomis ir klausyklų tamsa. Jis, ko gero, galvoja, kad esu prisidirbęs kokių tik nori nuodėmių, ir, aišku, neklysta, bet aš juk ne kunigas ir niekam kitam nieko blogo padaręs nesu.

Jis sako padavėjui: taip, aš irgi suvalgysiu mėsainį, bet ne, ne, o Jėzau, ne, alaus jis tikrai negersiąs, jam bus gerai vanduo, alkoholio jo lūpos nebelies, ir šypsosi man, tarsi turėčiau suprasti, ką jis turi omeny, o padavėjas irgi šypsosi, tarsi sakytų: na, argi ne šventas žmogus.

Jis pasakoja Virdžinijoje nuėjęs išpažinties pas vyskupą. Nuodėmės jam buvo atleistos, be to, keturis mėnesius jis vien meldėsi ir dirbo, tačiau vis tiek jaučia, kad to negana. Todėl nusprendė palikti savo parapiją ir visą likusį gyvenimą praleis su neturtingais Los Andželo negrais ir meksikiečiais. Jis paprašo sąskaitos ir sako manęs niekuomet nebenorįs matyti, tai jam per daug skausminga, bet pažada atsiminti mane laikydamas mišias. Jis sako, kad turėčiau būti atsargus su alkoholiu, tuo airių tautos prakeiksmu, o kai mane apniks pagunda nusidėti, turėčiau tiesiog pasekti jo pavyzdžiu ir pamąstyti apie Mergelės Marijos skaistumą, sėkmės, telaimina tave Dievas, lankyk vakarinę mokyklą. O tada sėda į taksi ir išvažiuoja į Aidlvaildo oro uostą.

Būna dienų, kai lietus lyja taip smarkiai, kad man tenka išleisti dešimt centų ir važiuoti metro, kur matau savo amžiaus žmones, nešinus knygomis ir krepšiais, ant kurių užrašyti Kolumbijos, Fordamo, Niujorko universitetų ar Miesto koledžo pavadinimai, ir aš žinau, kad noriu būti studentas, toks kaip jie.

Žinau, kad nė kiek netrokštu visą gyvenimą praleisti Biltmore ruošdamas sales banketams ir susirinkimams arba dirbdamas tvarkdariu vestibiulyje. Manęs net nevilioja mintis tapti padavėjo padėjėju, nors šiam padavėjas atiduoda dalį arbatpinigių, kuriuos gauna iš turtingų studentų, kai šie geria džiną su toniku ir šnekučiuojasi apie Hemingvėjų ir kur eis vakarieniauti, ir apie tai, ar verta užsukti į Vanesos vakarėlį Sutton Place viešbutyje, mat praėjusiais metais ten buvo be galo nuobodu.

Nenoriu būti tvarkdariu, į kurį žmonės žiūri kaip į sienos dalį.

Stebiu tuos studentus važiuodamas metro ir svajoju, kad ir aš kada nors būsiu kaip jie — vaikščiosiu nešinas knygomis, klausysiuosi profesorių, su kepuraite ir apsiaustu dalyvausiu studijų baigimo iškilmėse, dirbsiu darbą, kur reikės dėvėti kostiumą ir ryšėti kaklaraištį, ir kas vakarą su portfeliu traukiniu važiuosiu namo, pabučiuosiu žmoną, suvalgysiu vakarienę, pažaistu su vaikais, paskaitysiu knygą, o tada pasijaudinsiu su žmona ir eisiu miegoti, kad kitą dieną būčiau žvalus ir pailsėjęs.

Norėčiau būti vienas iš tų studentų, kurie važinėjasi traukiniais, nes iš knygų, kurias jie nešiojasi, matyti, kad jų galvos kimšte prikimštos visokiausių žinių ir kad jie galėtų sėdėti šalia ir nenutildami kalbėti apie Šekspyrą, Samjuelį Džonsoną ir Dostojevskį. Jei kada nors galėsiu studijuoti, tai būtinai važinėsiuosi traukiniais, kad žmonės žiūrėtų į mano knygas ir manimi žavėtųsi bei patys užsimanytų studijuoti. Tuomet laikyčiau knygas iškėlęs taip, kad visi matytų, jog skaitau Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Turbūt šaunu būti studentu, kuriam nieko daugiau nereikia daryti, tik klausytis profesorių, skaityti bibliotekose, sėdėti po medžiais universiteto miestelyje ir diskutuoti apie tai, ką sužinojai. Turbūt šaunu žinoti, kad gausi diplomą, kuris iš karto suteiks tau pranašumą prieš visus kitus, kad vesi merginą, kuri irgi turi diplomą, ir galėsi visą tolesnį gyvenimą sėdėti lovoje ir šnekučiuotis su ja apie svarbius dalykus.

Tik nežinau, kaip man pavyks gauti tą universiteto diplomą ir iškilti gyvenime, jei neturiu net mokyklos baigimo atestato, o mano akys primena myžalų skyles sniege, kaip visi man sako. Keli seni airiai bando man paaiškinti, kad juodas darbas dar niekam nepakenkė. Ne vienas airis susitvarkė gyvenimą Amerikoje, jei tik negailėjo prakaito ir turėjo stiprią nugarą, nes gyvenime svarbiausia žinoti savo vietą ir nešokti aukščiau bambos. Septynių mirtinų nuodėmių sąrašą Dievas todėl ir pradėjo nuo puikybės, kad tokie jaunuoliai kaip aš nebandytų tik išlipę iš laivo norėti to, kas per daug, sako jie. Šioje šalyje netrūksta darbo nė vienam, kuris nori sąžiningai užsidirbti duoną, negailėdamas prakaito ir nešokdamas aukščiau bambos.

Tuo tarpu graikas iš Trečiojo aveniu užkandinės man sako, kad jo valytojas puertorikietis išėjo iš darbo ir ar nenorėčiau pas jį padirbėti po valandą kas rytą. Ateičiau šeštą, viską iššluočiau, išplaučiau ir išvalyčiau tualetus. Už tai gaučiau kiaušinį, bandelę, puodelį kavos ir du dolerius ir, kas žino, gal paskui iš to išeitų ir kas nors pastovaus. Jis sako, kad airiai jam patinka, jie panašūs į graikus, nes kadaise į Airiją atsikėlė iš Graikijos. Taip jam aiškinęs vienas profesorius Hanterio koledže, nors kai viešbutyje apie tai papasakoju Edžiui Giliganui, tas pareiškia, kad graikas su savo profesoriumi skiedžia nesąmones, kad airiai savo salelėje gyvena nuo neatmenamų laikų, ir iš viso, po velnių, ką tie graikai gali žinoti? Jeigu jie apskritai ką nors žinotų, tai nečirškintų, kaip dabar, mėsos restoranuose burbuliuodami savąja kalba, kurios niekas nesupranta.