Фрэнк Маккорт - Tataigis

O aš niekam negaliu pasakyti, kad tenorėčiau pulti ant kelių ir padėkoti Mao Dzedongui, kad pasiuntė savo karius į Korėją ir išlaisvino mane iš Biltmoro viešbučio.

Kariuomenės gydytojai Vaitholo gatvėje į mano akis nė nežvilgteli. Jie liepia skaityti iš lentelės ant sienos ir sako: gerai. Apžiūrinėja mano ausis: pyp. Ar girdi? Puiku. Pasižiūri į burną ir sako: vajėzau. Tiesiu taikymu pas dantistą. Ši kariuomenė dar nė vieno neatmetė dėl dantų, ir labai gerai, nes daugumos tų, kurie čia ateina, burnos primena sąvartynus.

Mums liepia išsirikiuoti, o tada ateina seržantas su gydytoju ir sako: gerai, vaikinai, galvas aukštyn, kelnes žemyn, pimpalus į rankas. O dabar pamaigom, pamaigom. Gydytojas eina nuo vieno prie kito ir žiūri, ar nėra kokių išskyrų iš varpų. Staiga seržantas kažkuriam iš mūsų surinka: ei, tu, kaip tavo pavardė?

Maldonadas, seržante.

Tai tau, Maldonadai, stovi, jeigu gerai matau?

Ne, ne, seržante. Aš... a... aš... a...

Tai esi susijaudinęs, Maldonadai?

Norėčiau žvilgterėti į tą Maldonadą, bet tik pabandyk nors akimirką pasukti žvilgsnį į šalį, seržantas iškart pradės ant tavęs rėkti, norėdamas sužinoti, į ką, po velnių, tu žiūri, kas leido jums žiūrėti, krūva prakeiktų pederastų. O tada paliepia apsisukti, pasilenkti ir prasiskėsti, ar girdit, ką sakau, skėskit savo žandus.

Gydytojas tuo tarpu atsisėda ant kėdės ir mes turime po vieną prie jo prieiti atkišę subines apžiūrėti.

Paskui mus išrikiuoja pas psichiatrą. Jis klausia manęs, ar man patinka merginos, o aš išraustu, nes tai kvailas klausimas, ir sakau: taip, pone.

Tai kodėl raudonuoji?

Nežinau, pone.

Bet tau patinka merginos, o ne vaikinai?

Taip, pone.

Gerai, kitas.

Mus išsiunčia į Kilmerio stovyklą Naujajame Džersyje, kur orientuoja ir indoktrinuoja, išduoda uniformas ir amuniciją ir nukerpa plaukus taip, kad liekam pliki. Mums sakoma, kad esame niekam tikę šikniai, prasčiausi iš visų naujokų ir šauktinių, kurie kada nors buvo atvykę į šitą stovyklą, baisiausia gėda Dėdei Semui, lašiniai kinų durtuvams, geriausiu atveju patrankų mėsa, ir įsikalkit tai į galvas, jūs, gauja subinių nepavelkančių, išpindėjusių mulkių. Mums sakoma: lygiuot, ramiai, smakrus pritraukt, krūtines išpūst, pečius atlošt, įtrauk tą pilvą, po galais, vaikuti, čia tau kariuomenė, o ne grožio salonas, oi, mergaitės, jūs gražuolės, ką ruošiatės veikti šeštadienį vakare?

Iš Kilmerio mane išsiunčia į Fort Diksą Naujajame Džersyje, į šešiolikos savaičių pėstininkų mokymus, ten mums vėl kasdien kartojama, kad iš mūsų neišeis nieko doro, koją koją, kairę kairę, koją koją, kairę kairę, eina eina, lygiuokis, kareivi, po velnių, man liežuvis neapsiverčia tave vadinti kareiviu, tu prakeiktas spuoge ant armijos užpakalio, rikiuokis arba gausi kapralo auliniu į savo riebią subinę, koją koją, eina eina, nagi, kartokit paskui mane:

Buvo Džersyje pana,

Supūliavo jos šikna.

Koją koją, žingsnį žingsnį,

Koją koją, žingsnį žingsnį,

Viens du trys keturi,

Viens du trys keturi.

Tai tavo šautuvas, ar girdi, šautuvas, o ne ginklas, po galais, tu man dar kartą pasakai „ginklas“ ir aš sukišiu jį tau į subinę, tai tavo šautuvas, kareivi, tavo daiktas, ar aišku? Šitas daiktas bus geriausias tavo draugas, tavo gyvenimas, tavo pana, kol esi kariuomenėj. Su juo tu gulsiesi ir kelsi. Jis tave saugos nuo prakeiktų gukų ir prakeiktų cinkų6, aišku? Ir laikyk šį prakeiktą daiktą priglaudęs taip, kaip laikai moterį, ne, stipriau negu moterį. Jei tiktai paleisi jį iš rankų, tavo šiknos jau niekas neišgelbės. Tik pabandyk, po velnių, jį paleisti ir sėdėsi uždarytas cypėje. Paleistas iš rankų šautuvas gali iššauti ir nusinešti kieno nors užpakalį. O jeigu taip atsitiktų, mergaitės, tada jums amen, tada jau keliaujat į tą suknistą aną pasaulį.

Mus moko ir muštruoja tokie pat šauktiniai ir naujokai, tik jie čia atvyko keliais mėnesiais anksčiau. Jie čia yra mokymų personalas, o mes turime juos vadinti kapralais, nors jie tokie pat eiliniai kaip ir mes. Jie rėkia ant mūsų taip, tarsi mūsų nekęstų, o jei tik pabandytum jiems pasakyti kokį žodį prieš, tu prapuolęs. Jie sako: tavo šiknos, kareivi, niekas neišgelbės. Tavo kiaušiai yra mūsų rankose ir mes kada tik panorėję galime juos suspausti.

Mano būryje yra vyrų, kurių tėvai ar broliai kariavo Antrajame pasauliniame, tad jie apie kariuomenę žino viską. Jie sako: kad iš tavęs išeitų geras kareivis, kariuomenė iš pradžių turi tave sulaužyti, o paskui sudėti iš naujo. Tu ateini į kariuomenę kupinas visokiausių gudrių minčių ir manaisi esąs labai kietas, bet kariuomenė egzistuoja daugelį metų, nuo to suknisto Julijaus Cezario laikų, ir žino, kaip elgtis su tokiais kietuoliais šikniais, kurie labai gerai apie save mano. Net jeigu rodytum pernelyg didelį entuziazmą, kariuomenė ir tai iš tavęs išmuš. Entuziazmas ar negatyvumas — kariuomenei tas pats šūdas, nes pati kariuomenė tau pasakys, ką turi galvoti, kariuomenė tau pasakys, ką tau jausti, kariuomenė pasakys, ką daryti, kariuomenė pasakys, kada šikti, myžti, persti ar spaudyti savo suknistus spuogus, o jei tau nepatinka, gali skųstis savo kongresmenui, skųskis, rašyk, bet kai tik mes apie tai išgirsime, mes taip paspardysime tavo suknistą baltą užpakaliuką po visą Fort Diksą, kad tik šauksiesi savo mamytės, sesutės, merginos ar kokios pažįstamos kekšės.

Prieš užgesinant šviesas guliu ant savo gulto ir klausausi kalbų apie merginas, artimuosius, mamos gaminamus valgius, apie tai, ką tėvas veikė kare, apie mokyklos šokius, per kuriuos visi dulkindavosi, apie tai, ką mes darysime, kai išeisime iš šitos prakeiktos kariuomenės, kaip mes laukiam nesulaukiam, kada pamatysim savo Debę, Siuzę ar Ketę, ir negyvai užsidulkinsim, šūdas, žmogau, aš iš viso nežadu nė drabužių vilktis kokį suknistą mėnesį, jau kai įsilipsiu į tą suknistą lovą su savo mergina, savo brolio mergina, nesvarbu kieno mergina, tai nebeišlįsiu nė įkvėpti oro, o kai mane paleis iš šitos prakeiktos kariuomenės, tai susirasiu darbą, apsigyvensiu Long Ailande, grįšiu namo kas vakarą ir sakysiu žmonai: maukis kelnaites, pupa, aš pasiruošęs žygiui, darysim vaikus, aha.

Gerai, vaikinai, užčiaupkit savo apgailėtinas subines, išjungt šviesas ir kad man nė jokio prakeikto garso arba įkišiu dirbti į virtuvę greičiau, nei kekšė nusipers.

Bet vos tik kapralas išeina, kalbos atsinaujina, o, tas pirmasis savaitgalio leidimas po penkių mokymų savaičių į miestą, į Debę, Siuzę, Ketę, į bet ką.

Norėčiau ir aš ką nors panašaus pasakyti, na, pavyzdžiui, kad vos tik gausiu pirmąjį savaitgalio leidimą, iškart važiuosiu į Niujorką pasidulkinti. Norėčiau ir aš pasakyti ką nors tokio, dėl ko visi nusišypsotų arba netgi palinksėtų, parodydami, kad ir aš esu savas. Bet žinau, vos tik prasižiosiu, kas nors pasakys: jo, jūs tik paklausykit, tas airis kalba apie merginas, arba vienas iš jų, toks Tompsonas, pradės dainuoti „Kai šypsosi airiškos akys“, ir jie visi drauge kvatosis galvodami apie mano akis.

Iš dalies man dėl to visai vienodai, aš tik džiaugiuosi galėdamas gulėti čia, ant gulto, švariai ir patogiai po vakarinio dušo, pavargęs po to, kai visą dieną žygiuoji ir bėgioji su trisdešimties kilogramų kuprine, kuri, anot kapralų, sveria daugiau nei kuprinės Prancūzijos svetimšalių legione, po to, kai visą dieną praleidi ginklų pratybose, juos išardai, vėl surenki, šaudai šaudyklose, šliauži po spygliuota viela, virš galvos tratant automatams, karstaisi virvėmis, medžiais, sienomis, atakuoji maišus, prie kurių pritaisyti durtuvai, rėkdamas „suknistas guke“, kaip liepia kapralai, kauniesi miške su vyrais iš kitų kuopų, užsidėjusiais mėlynus šalmus, kurie rodo, kad jie yra priešai, ristele kopi į kalvas su penkiasdešimto kalibro automato vamzdžiu ant peties, iriesi per purvą, plauki su trisdešimties kilogramų kuprine ir nakvoji miškuose su ta pačia kuprine vietoj pagalvės, o tau ant veido puotauja uodai.