Фрэнк Маккорт - Tataigis

Mano mama sako, gal galėtum pasikalbėti su kokiu kunigu ar kapelionu?

Nenoriu kalbėtis su jokiais kunigais. Jie dar blogesni už kapralus, nes...

Nes kas?

Ai, nieko.

Ak, Frenkai.

Ak, Emera.

Šeštadienio vakarienei duoda šaltos mėsos ir bulvių mišrainės, taigi virėjai nenaudoja daug puodų ir keptuvių. Šeštą valandą seržantas praneša, kad jau galiu baigti ir kad sekmadienio rytą į virtuvę prisistatyti nereikės. Taip kalbėti man nederėtų, sako jis, bet tas lenkpalaikis Snidas yra prakeiktas gaidys ir jo niekas nemėgsta, matyt, todėl ir Filadelfijos „Ereliai“ jo nenorėjo. Pačiam seržantui dėl manęs labai apmaudu, bet jis nieko negalėjęs padaryti, kad manęs neįkištų į virtuvę, nes nepaklusau tiesioginiam įsakymui. Taip, jis žinojęs, kad buvau pulkininko pasiuntinys ir visa kita, bet čia kariuomenė ir geriausias elgesys tokiam šauktiniui kaip aš yra laikyti liežuvį už dantų. Sakyk tik savo vardą, laipsnį ir eilės numerį, o visa kita pasilaikyk sau. Daryk, kas įsakyta, ir be reikalo neaušink burnos, ypač jei kalbi su ryškiu akcentu — jeigu taip elgsiesi, tikrai dar pamatysi savo merginą, o ir kiaušiai liks nenukentėję.

Ačiū, seržante.

Gerai, vaiki.

Mūsų kuopos teritorija visai ištuštėjusi, išskyrus kelis vyrus, kurie pasiliko štabe, ir tuos, kuriems buvo uždrausta išeiti iš kareivinių.

Di Andželas guli ant savo gulto uždarytas kareivinėse todėl, kad išsišoko, kai buvo parodytas filmas apie tai, kaip skurdžiai Kinijoje gyvena žmonės. Tada jis pasakė, kad Kiniją išgelbės Mao Dzedongas ir komunistai, o leitenantas, kuris tą filmą rodė, atsakęs, kad komunizmas yra blogis, tai bedieviška ir neamerikietiška, o tuomet Di Andželas atrėžęs, kad tai kapitalizmas yra blogis, tai jis bedieviškas ir neamerikietiškas ir kad jam iš viso nepatinka visi tie izmai, nes žmonės su izmais pasaulyje pridaro daugiausia bėdų, ir kad, kaip turbūt patys pastebėjote, žodyje „demokratija“ nėra izmo. Tuomet leitenantas pasakė, kad Di Anželas yra nesveikas, o šis atšovė, kad Amerika yra laisva šalis, už tai jį ir uždarė kareivinėse ir dabar dar tris savaites neduos išeiginių.

Atsigulęs Di Anželas skaito knygą „Ankstyva jaunuolio Stadso Lonigano branda“, kurią man paskolino kapralas Danfis, o pamatęs mane įeinant sako, kad pasiėmęs ją nuo mano spintelės ir kas, dėl Dievo meilės, mane išmaudė tuose riebaluose. Jis sakosi, kad ir jam pačiam yra tekę praleisti savaitgalį virtuvėje ir kad tuomet Danfis jam patarė, kaip geriausia nuo rūbų nuplauti riebalus. O tai daroma šitaip: su visais rūbais lendi po karštu dušu, tokiu karštu, kokį tik gali iškęsti, ir šveiti riebalus su kietu šepečiu ir karbolio muilu, tuo, kuris naudojamas tualetuose.

Kol aš taip sėdžiu duše ir šveičiuosi, pro duris galvą kyšteli Danfis ir pasiteirauja, ką darau, o kai jam viską papasakoju, jis ir pats sakosi taip darydavęs, tik kartu į dušą atsinešdavęs savo šautuvą, taip išsivalydavęs ir jį. Kai jis buvo kariuomenėje naujokėlis, dalinyje garsėjo švariausiais darbo drabužiais ir šautuvu, ir jeigu ne tas prakeiktas alkoholis, dabar jis būtų viršila ir galėtų sau ruoštis į atsargą. Beje, jei pradėjom apie alkoholį, jis dabar einąs į prekybos tarnybą alaus ir ar aš nenorįs prie jo prisidėti, žinoma, po to, kai nusimesiu savo muiluotus apdarus.

Norėčiau kartu pasikviesti ir Di Andželą, bet jam dėl Kinijos komunistų liaupsinimo uždrausta išeiti iš kareivinių. Kol rengiuosi, pasakoju jam, koks dėkingas esu Mao Dzedongui, kad jis užpuolė Korėją ir išvadavo mane iš Biltmoro viešbučio vestibiulio, o jis sako, kad verčiau būčiau atsargus su tokiom kalbom, nes ir man galį pasibaigti kaip jam, o tada sėdėsiu uždarytas kareivinėse.

Na, vaiki, pasiskubink, šaukia Danfis iš kareivinių galo, mirsiu iš troškulio, jeigu tuoj pat negausiu alaus. Tiesą sakant, verčiau likčiau kareivinėse ir pasikalbėčiau su Di Andželu, kurio ramus būdas man labai patinka, bet Danfis padėjo man tapti pulkininko pasiuntiniu, kad ir kaip tas reikalas būtų pasibaigęs, ir matyti, kad jam reikia kompanijos. Jeigu būčiau kadrinis kapralas, tai nesėdėčiau bazėje šeštadienio vakarą, bet žinau, kad yra tokių žmonių kaip Danfis, kurie geria ir neturi nei artimųjų, nei namų, kur galėtų sugrįžti. Jis geria alų taip sparčiai, kad aš jo niekaip nepavyčiau. Ir blogai baigtųsi, jei mėginčiau. Jis geria, rūko ir visą vakarą dešinės rankos didžiuoju pirštu baksnoja į dangų. Jis sako, kad kariuomenės gyvenimas labai geras, ypač taikos metu. Čia niekuomet nebūni vienišas, nebent būtum visiškas avigalvis kaip Snidas, suknistas futbolininkas, o jeigu vesi ir susilauksi vaikų, kariuomenė ir jais pasirūpins. Tau tereikia išlaikyti gerą formą ir būti pasiruošusiam kariauti. Jo, jo, jis žinąs, kad jo paties forma nėra be priekaištų, bet jo kūnas yra taip prifarširuotas tų kopūstų fricų skeveldrų, kad galėtų būti parduodamas kaip metalo laužas, alkoholis — vienintelis jam likęs malonumas. Jis turėjęs žmoną ir du vaikus, bet dabar nieko nebeturi. Jo žmona su vaikais grįžo į Indianą, pas savo tėvelį ir mamytę, o kas, po velnių, gali norėti važiuoti į Indianą. Iš piniginės jis išsitraukia ir rodo man žmonos ir dviejų dukrelių nuotraukas. Jau ruošiuosi jam sakyti, kad jos atrodo mielos, bet staiga jis pradeda verkti taip, kad net užsikosi, ir aš turiu padaužyti jam per nugarą, kad neužspringtų. Nieko, sako jis, viskas gerai. Po galais, man taip būna visada, kai tik į jas pasižiūriu. Matai, ką praradau, vaiki. Mano šeima galėtų būti čia ir dabar lauktų manęs mažame namelyje netoli Fort Dikso. Sėdėčiau dabar namie su viršilos uniforma ir snūduriuočiau iškėlęs kojas, kol mano Monika ruoštų vakarienę. Bet gana, vaiki, eime. Dingstam iš čia, noriu susitvarkyti savo suknistą gyvenimą ir pažiūrėti, gal man dar pavyks išvažiuoti į Indianą.

Iki kareivinių likus bent pusei kelio, jis persigalvoja ir grįžta dar alaus, ir iš to aš suprantu, kad į Indianą jis neišvažiuos niekada. Jis toks pat kaip mano tėvas. Kai atsigulu į gultą, pagalvoju, ar tėvas bent prisiminė savo vyriausiojo sūnaus gimtadienį, ar pakėlė už mane pintą kokioje Koventrio aludėje.

Abejoju. Mano tėvas toks pat kaip Danfis, kuris niekuomet nepamatys Indianos.

13

Nustembu, kai sekmadienio rytą Di Andželas paklausia, ar nenorėčiau su juo nueiti į mišias, nustembu, nes nė už ką nepamanytum, kad žmonės, liaupsinantys Kinijos komunistus, keltų koją į bažnyčią, koplyčią ar sinagogą. Pakeliui į bazės koplyčią jis paaiškina manąs, kad Bažnyčia priklauso jam, o ne jis Bažnyčiai, ir jam nepatinka, kad Bažnyčia elgiasi kaip kokia didelė korporacija, kuri skelbia, kad Dievas yra jos nuosavybė ir kad ji turi visas teises dalyti Jį žmonėms mažais gabalėliais su sąlyga, kad jie elgsis taip, kaip liepia Roma. Jis pats nusideda kiekvieną savaitę, nes priima komuniją prieš tai nenuėjęs kunigui išpažinti nuodėmių. Jis sako, kad jo nuodėmės yra niekieno kito, tik jo paties ir Dievo reikalas, tad tiesiai pačiam Dievui jis jas ir išpažįstąs šeštadieniais vakare prieš užmigdamas.

Jis kalba apie Dievą taip, tarsi Jis būtų čia pat, sėdėtų už sienos, kitame kambaryje, su pinta alaus ir cigarete. Žinau, kad jeigu sugalvočiau taip pakalbėti grįžęs į Limeriką, tuojau pat gaučiau per galvą ir būčiau įgrūstas į pirmą pasitaikiusį traukinį, išvažiuojantį į Dubliną.

Nors čia kariuomenės bazė su kareivinėmis ir visais kitais atributais, įėjus į koplyčią atrodo, kad patekai į grynąją Ameriką. Čia pilna karininkų su žmonomis ir vaikais, visi jie švarut švarutėliai, lyg ką tik išėję iš dušo šampūnu ištrinktomis galvomis, rodos, apdovanoti amžinąja malonės būsena. Jie primena žmones iš Meino ar Kalifornijos, mažų miestelių gyventojus, kurie sekmadieniais vaikšto į bažnyčią, o parėję pietums valgo ėriuko koją su žirniais ir bulvių koše, paskui mėgaujasi obuolių pyragu su šalta arbata, po pietų tėvas snaudžia, šalia jo ant grindų guli nukritęs storas sekmadieninis laikraštis, vaikai skaito komiksus, o mama virtuvėje plauna indus ir niūniuoja „Ak, koks nuostabus rytas“. Tai žmonės, kurie niekuomet nepamiršta po valgio išsivalyti dantų ir Liepos ketvirtąją visados prie namų iškelia vėliavą. Įdomu, kaip šie Amerikos mažų miestelių katalikai jaustųsi airių ar italų bažnyčiose, kur pilna senukų ir senučių, visą laiką šniaukrojančių ir kažką vapančių sau po nosim, kur ore tvyro viskio ir vyno kvapas ir šutas kūnų, ištisas savaites nemačiusių muilo nei vandens.