Фрэнк Маккорт - Tataigis

O tada tenka sėlinti tolyn nuo Rut namų ir keliauti į Lengrysą, susirasti kokią kavinukę, kur gaučiau karštos kavos ir galėčiau išdžiūti, tačiau niekas dar nedirba ir aš parsliūkinu į kareivines mąstydamas, gal Dievas pasiuntė į žemę Šemanskį tam, kad galutinai mane pribaigtų.

Dabar, kai esu kuopos raštininkas, sėdžiu prie Šemanskio stalo, ir bjauriausia, kad kiekvieną rytą tenka spausdinti apskaitos raportą. Viršila Burdikas tuo metu sėdi prie gretimo stalo gerdamas kavą ir aiškina man, kad tas raportas yra labai svarbus, jo seniai laukia vyriausiajame štabe, kad galėtų pridėti prie kitų kuopų raportų, kurie keliauja į Štutgartą, į Frankfurtą, Eizenhaueriui, į Vašingtoną, kad ir pats prezidentas Trumenas žinotų, ar stipri JAV kariuomenė Europoje, jeigu staiga užpultų prakeiktieji rusai, kurie ilgai nesvarstytų, jei mums pritrūktų bent vieno vyro, vieno vyro, Makortai. Jie laukia, Makortai, taigi greičiau baik raportą.

Mintis apie pasaulį, laukiantį raporto, taip mane sunervina, kad paspaudžiu ne tuos klavišus ir turiu viską pradėti iš naujo. Kiekvieną kartą, kai tik pasakau „šūdas“ ir ištraukiu raportą iš rašomosios mašinėlės, seržanto Burdiko antakiai taip šauna į viršų, kad atsiduria kaktoje. Jis gurkšnoja kavą, žiūri į laikrodį ir pradeda visiškai nebekontroliuoti savo antakių, o aš jaučiuosi taip beviltiškai, kad, atrodo, tuoj pratrūksiu raudoti. Burdikui skambina iš vyriausiojo štabo ir sako, kad mano raporto jau laukia pulkininkas, generolas, štabo viršininkas ir pats prezidentas. Jo paimti atsiunčiamas kurjeris. Jis stovi ir laukia prie mano stalo, o nuo to tik dar blogiau, ir aš galvoju, kaip būtų gerai dabar grįžti į Biltmoro viešbutį ir toliau šveisti tualetus. Kai pagaliau baigiu raportą be klaidų, pasiuntinys jį išsineša, o seržantas Burdikas žalia nosine nusišluosto kaktą. Ir sako man, kad pamirščiau visus kitus darbus, turėsiu prie šito stalo sėdėti visą dieną ir praktikuotis, praktikuotis, praktikuotis, kol tuos prakeiktus raportus išmoksiu spausdinti be klaidų. Dabar jie vyriausiajame štabe kalbės ir stebėsis, kas jis per asilas, kad pasiėmė raštininką, kuris net raporto nemoka išspausdinti. Kiti raštininkai tą raportą atkala per dešimt minučių, o jis nenori, kad C kuopa būtų kareivinių pajuokos objektas.

Taigi, Makortai, nė iš vietos nepajudėsi, kol tavo raportai nepradės blizgėti. Pradėk spausdinti.

Kiaurą dieną ir vakarą jis muštruoja mane, diktuodamas skirtingus skaičius ir sakydamas: tu man už tai dar padėkosi.

Taip ir yra. Nepraėjus nė porai dienų galiu raportus spausdinti taip spėriai, kad iš vyriausiojo štabo atsiunčia leitenantą patikrinti, ar tie skaičiai nėra išgalvoti ir iš vakaro surašyti. Seržantas Burdikas sako: ne, ne, aš čia jį gerai prižiūriu, o leitenantas pasižiūri į mane ir Burdikui sako: ar tik neišeis iš jo kapralas, seržante.

Seržantas Burdikas sako: taip, sere, o kai nusišypso, jo antakiai irgi juokiasi.

Kai Šemanskis sugrįžta, tikiuosi, kad mane vėl nusiųs prie Ivano, bet kapitonas sako, kad liksiu dirbti sandėlininku. Būsiu atsakingas už paklodes, antklodes, pagalves ir prezervatyvus, kuriuos turėsiu išdavinėti šunų dresuotojams praktikantams iš visų Europos karinių dalinių, o paskui žiūrėti, kad jie viską grąžintų, kai išvyksta, viską, išskyrus prezervatyvus, cha cha cha.

Kaip man pasakyti kapitonui, kad visai nenoriu būti sandėlininku ir sėdėti rūsyje, kur reikės viską rekvizuoti atvirkštine kalba: užvalkalai, pagalvėms, balti arba kamuoliukai, teniso stalo, viską skaičiuoti ir daryti sąrašus, kad aš tenoriu grįžti pas Ivaną ir šunų dresuotojus, gerti alų ir dairytis į merginas Lengryse, Bad Telce, Miunchene?

Sere, ar aš tikrai negalėčiau vėl būti paskirtas prie šunų?

Ne, Makortai. Tu esi velniškai geras raštininkas. Laisvas.

Bet, sere...

Laisvas, kareivi.

Man galvoje kaupiasi tiek tamsių debesų, kad vos surandu kapitono kabineto duris, o kai Šemanskis nusijuokia ir sako: tai tave paskyrė į šachtą, a? Neišleido atgal pas tavo au au? Aš pasakau jam „atsipisk“ ir esu nuvelkamas atgal į kapitono kabinetą, kur man pareiškiamas papeikimas ir paaiškinama, kad jei tai pasikartos, atsidursiu karo lauko teisme, po kurio mano kariuomenės charakteristika atrodys kaip Alo Kaponės arešto protokolas. Kapitonas šaukia, kad nors dabar esu paprastas eilinis, jeigu gerai elgsiuosi ir tinkamai tvarkysiu apskaitą bei kontroliuosiu prezervatyvus, anksčiau nei po pusmečio galiu pakilti iki kapralo, o dabar marš lauk.

Už savaitės aš ir vėl patenku į bėdą, šį kartą dėl mamos. Vos atvykęs į Lengrysą, nuėjau į štabo raštinę ir užpildžiau prašymą dėl pinigų siuntimo. Kad kariuomenė pusę mano atlyginimo pasiliktų, pridėtų dar tiek pat ir kas mėnesį išsiųstų mamai čekį.

Taigi, kartą geriu sau alų Bad Telce, o Deivisas, kuris yra atsakingas už pinigų siuntimą, taip pat čia sėdi jau prisigėręs šnapso, o kai jis man sušunka: ei, Makortai, blogai, kad tavo motina sėdi šūde, tamsūs debesys galvoje mane taip apakina, kad sviedžiu į Deivisą savo bokalą ir puolu jį smaugti, kol du seržantai mane nuo jo atitraukia ir perduoda karinei policijai.

Nakčiai mane uždaro Bad Telce, o kitą rytą nuveda pas kapitoną. Jis klausia, kodėl aš įžeidinėju kapralus, kurie ramiai sau geria alų niekam nieko bloga nedarydami, o kai papasakoju apie mano mamos įžeidimą, pasiteirauja: kas toks buvo tas pareigūnas?

Kapralas Deivisas, sere.

O tu, Makortai, iš kur esi?

Iš Niujorko, sere.

Ne, ne. Klausiu, iš kur esi kilęs?

Iš Airijos, sere.

Po velnių. Taip ir maniau. Juk tavo veidas — tarsi Airijos žemėlapis. Iš kurios dalies?

Iš Limeriko, sere.

O, tikrai? Mano tėvai iš Kerio ir Slaigo. Tai labai graži šalis, bet neturtinga, ar ne?

Taip, sere.

Gerai, pakviesk čia Deivisą.

Deivisas ateina, o kapitonas atsisuka į šalia sėdintį vyrą, kuris viską užrašinėja. Džeksonai, šito neregistruok. Tai, Deivisai, girdėjau, viešai kažką pareiškei apie Makorto motiną?

Aš... tik...

Paviešinai tos moters asmenines finansines bėdas?

Na... sere...

Deivisai, tu esi šiknius ir aš galėčiau tave atiduoti kuopos karo lauko teismui, bet sakysim, kad tu išgėrei keletą alaus ir tau atsipalaidavo liežuvis.

Ačiū, sere.

Ir jeigu dar kada išgirsiu, kad vėl laidai panašias replikas, aš tau į subinę sukišiu kaktusą. Laisvas.

Kai Deivisas išeina, kapitonas sako: mes airiai, Makortai. Ir turime laikytis išvien. Ar ne?

Taip, sere.

Koridoriuje Deivisas tiesia man ranką. Noriu tavęs atsiprašyti, Makortai. Aš neturėjau taip daryti. Aš savo mamai taip pat siunčiu pinigus, ji irgi airė. Tiksliau, jos tėvai buvo airiai, tad ir aš esu pusiau airis.

Tai pirmas kartas gyvenime, kai manęs kas nors atsiprašo, o aš tik sumurmu, išraustu ir pakratau Deivisui ranką, nes nežinau, ką pasakyti. Ir nežinau, ką sakyti žmonėms, kai jie man šypsosi ir sako, kad jų motinos, tėvai ir seneliai yra airiai. Vieną dieną jie įžeidinėja tavo motiną, o kitą giriasi, kad jų pačių motinos yra airės. Kodėl vos man pravėrus burną kiekvienas sutiktasis sako irgi esąs airis ir kad mums visiems reikėtų nueiti kur nors išgerti? Ir kodėl neužtenka būti tik amerikiečiu, kam čia dar visokie Amerikos airiai arba Amerikos vokiečiai, žmogus tik stebiesi: ir kodėl visur turi būti kaišiojama ta kilmė.

15

Kai mane paskyrė sandėlininku, kapitonas nebuvo minėjęs, kad du kartus per mėnesį antradieniais turėsiu susirišti į ryšulį kuopos patalynę ir nuvežti ją sunkvežimiu į karinę skalbyklą už Miuncheno. Aš dėl to neprieštarauju, nes tą dieną nereikia būti kareivinėse, galiu sau gulėti ant ryšulių su kitais dviem sandėlininkais Rapaportu ir Vėberiu ir kalbėtis apie civilinį gyvenimą. Prieš išvykdami iš kareivinių, sustojame prie prekybos tarnybos pasiimti savo mėnesio davinio — svaro kavos ir bloko cigarečių, kuriuos parduosime vokiečiams. Rapaportas dar nori prigriebti Kotex įklotų atsargų, kad apsaugotų savo kaulėtus pečius nuo šautuvo svorio, kai reikia stovėti sargyboje. Vėberiui tai atrodo labai juokinga, jis sako, kad turi tris seseris, bet prasmegtų skradžiai žemę, jei reikėtų prieiti prie pardavėjo ir paprašyti įklotų. Rapaportas nusišypso ir taria: jei tu, Vėberi, turi seserų, tai jos yra tikros vargšės.