Фрэнк Маккорт - Tataigis

Ne, asile. Argi reikia būti žydu, kad turėtum žmoniškumo?

Bakas sako, kad Rapaportas tikriausiai bus išalkęs, kad reikėtų nunešti jam kokį sumuštinį, bet Vėberis atšauna, kad tai pats juokingiausias dalykas, kokį jis gyvenime girdėjo. Pietums juk buvo guliašas, o kaip tu iš jo padarysi sumuštinį? O Bakas sako, kad sumuštinį galima padaryti iš bet ko, ir jeigu tik Vėberis nebūtų toks kvailas, tiek ir pats suprastų. Vėberis parodo jam pirštą ir sako: eik tu.... o tada Bakas ant jo puola, bet jį tuoj pat sustabdo budintis seržantas, jis liepia mums visiems nešdintis, nes valgykla uždaroma, nebent norėtume čia pasilikti ir pravalyti grindis.

Bakas lipa į sunkvežimio kabiną, o mudu su Vėberiu ropščiamės nusnausti į priekabą, kol skalbiniai bus paruošti ir galėsime pasikrauti. Rapaportas sėdi prie vartų ir skaito Stars and Stripes. Norėčiau pasikalbėti su juo apie krosnis ir apie tuos baisius dalykus, kurie šioje vietoje vyko, bet jis vis dar atrodo išbalęs ir šalto prakaito išpiltas.

Kai jau esame pusiaukelėje į Lengrysą, Bakas išsuka iš pagrindinio kelio ir važiuoja siauru taku į kažkokią stovyklavietę, kur glaudžiasi lūšnos, pašiūrės ir palapinės, laksto basi vaikai, nors pavasaris dar labai šaltas, o suaugusieji sėdi susispietę ant žemės aplink laužus. Bakas iššoka iš kabinos ir liepia mums pasiimti savo kavą ir cigaretes, o Rapaportas klausia, kokiam tikslui.

Pasidulkinti, vaiki, pasidulkinti. Už ačiū jos neduoda.

Vėberis sako: tik greičiau varom, čia juk tiktai pabėgėliai.

Pabėgėliai iš karto prie mūsų subėga, ir vyrai, ir moterys, bet aš žvalgausi tik į merginas. Visi jie šypsosi ir puola prie kavos skardinių ir cigarečių, bet Bakas rėkia: palaukit, tik nieko jiems neatiduokit. Vėberis pradingsta kažkokioje pašiūrėje su sena moterimi, kokių trisdešimt penkerių, o aš žvalgausi Rapaporto. Jis tebesėdi sunkvežimyje ir visas baltas žiūri per bortą. Bakas pamoja vienai iš merginų ir sako: gerai, čia bus tavo pupytė, Makai. Atiduok jai cigaretes, o kavą pasilik ir saugok piniginę.

Ta mergina vilki apdriskusia suknele su rožinėmis gėlytėmis ir yra tokia smulkutė, kad net sunku pasakyti, kiek jai metų. Ji vedasi mane už rankos į vieną iš lūšnų, o nusirengti jai visiškai nesunku, nes po suknele daugiau nieko neturi. Ji gulasi tiesiog ant grindų, ant krūvos skarmalų, o aš jau taip jos nesitveriu, kad tik nusismaukiu kelnes iki kulkšnių, daugiau neišeina, nes trukdo batai. Jos oda visiškai šalta, tačiau jos viduje man karšta, o aš toks susijaudinęs, kad baigiu per minutę. Ji nusirita nuo skudurų ir eina į kampą pritūpti ant kibiro, ir aš prisimenu savo dienas Limerike, kai ir mes kampe turėjom kibirą. O kai nuo jo atsistoja, užsivelka suknelę ir ištiesia ranką.

Cigaretės?

Nežinau, kiek cigarečių turėčiau jai duoti. Ar už minutę malonumo reikia atiduoti visą bloką, ar tik vieną dvidešimties cigarečių pakelį?

Ji pakartoja žodį „cigaretės“, o aš vėl pažvelgiu į tą kibirą kampe ir atiduodu jai visą bloką.

Bet ji neatrodo patenkinta. Kava?

Ne, ne, sakau jai. Kavos ne, bet ji vėl prie manęs prieina ir sega man antuką, ir aš taip susijaudinu, kad vėl gulamės ant skudurų ir ji pirmą kartą nusišypso dėl gausybės cigarečių ir kavos, o kai pamatau jos dantis, suprantu, kodėl ji nemėgsta šypsotis.

Bakas grįžta į sunkvežimio kabiną neištaręs Rapaportui nė žodžio, aš taip pat nieko nesakau, nes esu susigėdęs dėl to, ką dariau. Bandau save įtikinti, kad nėra čia ko gėdytis, juk susimokėjau už tai, ką gavau, tai merginai atidaviau net ir kavą. Nesuprantu, kodėl man taip gėda prieš Rapaportą. Tikriausiai dėl to, kad jis iš pagarbos pabėgėliams atsisakė progos jais pasinaudoti, bet jeigu taip, kodėl jis neparodo savo pagarbos ir gailesčio ir neatiduoda jiems savo cigarečių ir kavos?

Vėberiui Rapaportas ne galvoj. Jis tik pasakoja, kaip čia jam pasisekė su ta pupyte ir kiek nedaug jis už tai sumokėjo. Jis davė jai tik penkis pakelius, tebeturi visą savo kavą ir dabar dar galės visą savaitę dulkintis Lengryse.

Rapaportas jam sako, kad jis yra idiotas, ir jie tol vienas kitą įžeidinėja, kol Rapaportas šoka ant Vėberio ir jie voliojasi po skalbinius sukruvintomis nosimis, bet Bakas sustabdo sunkvežimį ir liepia liautis, o man tik neramu dėl kraujo, kurio gali būti ir ant C kuopos skalbinių.

16

Kitą dieną po to, kai Dachau skalbiamės, man ištinsta kaklas, ir gydytojas liepia susikrauti daiktus — jis siunčia mane atgal į Miuncheną, nes susirgau kiaulyte. Jis klausia, ar nebuvau arti vaikų, nes nuo jų kiaulytė ir ateina, būtent nuo vaikų, o jeigu ja užsikrečia suaugęs vyras, tai jau gali būti galas jo giminei.

Ar žinai, ką tai reiškia, kareivi?

Ne, sere.

Tai reiškia, kad gali niekada neturėti vaikų.

Mane išsiunčia džipu su vairuotoju, kapralu Džonu Kalhunu. Kapralas sako, kad kiaulytė yra Dievo bausmė už sanguliavimą su vokiečių moterimis ir kad aš turįs suvokti tai kaip ženklą. Jis sustabdo džipą ir liepia man kartu klauptis šalikelėje ir melsti Dievą atleidimo, kol dar nevėlu, ir aš privalau paklusti, nes ant jo antpečių yra dvi juostelės. Lūpų kampučiuose jam pasirodo putos, o aš iš vaikystės Limerike žinau, kad tai yra neabejotinas pamišimo ženklas, tad jei nepulsiu kartu su juo ant kelių, jis gali Dievo vardu dar griebtis ir prievartos. Kapralas iškelia rankas į dangų ir šlovina Dievą už tai, jog kiaulytės dovaną Jis man atsiuntė pačiu laiku, kad pasitaisyčiau ir išgelbėčiau savo sielą, be to, jis norėtų, kad Dievas man ir toliau siųstų visokius švelnius priminimus apie mano nuodėmingus kelius: vėjaraupius, dantų skausmą, tymus, sunkius galvos skausmus ir plaučių uždegimą, jeigu prireiktų. Jis žinąs, kad nuvežti mane į Miuncheną su kiaulyte jis buvo pasirinktas neatsitiktinai. Jis žinąs, kad Korėjos karas tik dėl to ir prasidėjo, kad jis būtų paimtas į kariuomenę ir atsiųstas į Vokietiją išgelbėti mano sielos ir visų kitų sanguliautojų sielų. Jis dėkoja Dievui už šią jam suteiktą privilegiją ir pažada prižiūrėti eilinio Makorto sielą Miuncheno karinės ligoninės kiaulytės palatoje tol, kol Viešpats to pageidaus. Jis sakosi Viešpačiui esąs dėkingas, kad yra išgelbėtas, jis yra toks laimingas, o taip, labai laimingas, ir dainuoja dainą apie ėjimą prie upės ir taip daužo vairą bei taip greitai važiuoja, kad man jau atrodo, jog tuoj gulėsiu negyvas griovyje nė nespėjęs tos kiaulytės išsigydyti.

Jis lydi mane ligoninės koridoriumi, gieda giesmes ir visam pasauliui skelbia, kad aš esąs išgelbėtas, kad Viešpats pasiuntęs man ženklą, jo, iš tiesų sakau jums, kiaulytę, ir kad aš pasiruošęs atgailauti. Šlovinkime Viešpatį. Jis sako priimamojo gydytojui, seržantui, kad man reikėtų duoti Bibliją ir laiko pasimelsti, o seržantas jam liepia nešdintis po velnių. Kapralas Kalhunas už tai paprašo Viešpaties seržantą palaiminti ir padėkoja jam iš širdies gelmių, ir dar pasižada už jį melstis, nes seržantas neabejotinai esąs velnio pusėje, ir dar sako, kad jis yra pražuvęs, bet jeigu dabar pat pultų ant kelių ir priimtų Viešpatį Jėzų, pažintų ramybę, kuri sėja visa ko supratimą, o tuo metu kapralui iš burnos taip veržiasi putos, kad smakras atrodo kaip apsnigtas.

Seržantas pakyla iš vietos ir stumia Kalhuną per visą koridorių iki lauko durų, o Kalhunas sako: atgailauk, seržante, atgailauk. Sustokime, broli, ir pasimelskime už šitą airį, kurį Dievas palytėjo kiaulyte. Ak, susirinkime prie upės.

Jis tol maldauja ir meldžiasi, kol seržantas jį išmeta lauk į Miuncheno naktį.