Фрэнк Маккорт - Tataigis

Vokietis sanitaras pasisako esąs vardu Hansas ir nuveda mane į šešių lovų palatą, ten išduoda ligoninės pižamą ir du šaltus išsipūtusius ledo maišelius. Kai jis man pasako: čia tavo kakliui, o čia tavo kiaušiams, tą patį iš paskos skanduoja keturi lovose gulintys vyrai. Jis nusišypso ir uždeda vieną ledo maišelį man ant kaklo, o kitą ant kirkšnių. Vyrai mėto į jį savo maišelius prašydami daugiau ledo ir sakydami: Hansai, tu taip gerai gaudai, galėtum žaisti beisbolą.

Tuo tarpu vienas, kuris guli kraštinėje lovoje, tik inkščia ir savo ledo maišelio į Hansą mesti nė nesiruošia. Hansas prieina prie jo lovos. Diminai, ar norėtum ledo?

Ne, nenoriu. Vis tiek nepadės.

Ak, Diminai.

Ką Diminai, susikišk tu tą Diminai sau į šikną. Prakeikti fricai kopūstai. Pažiūrėk, ką jūs man padarėt. Užkrėtėt ta prakeikta kiaulyte. Dabar niekada neturėsiu vaikų.

Ak, tu turėti vaikių, Diminai.

Argi tu čia ką nors išmanai? Mano žmona pagalvos, kad esu žydras.

Ak, Diminai, tu nesi žydras, Hansas pasisuka į kitus vyrus: ar Diminas yra žydras?

Jo, jo, jis yra žydras, tu esi žydras, Diminai. Diminas kūkčiodamas nusisuka į sieną.

Hansas paliečia jam petį. Diminai, iš tikrųjų jie taip nemano.

Mes taip manom, mes taip manom, skanduoja vyrai. Tu esi žydras, Diminai. Mūsų kiaušiai ištinę ir tavo kiaušiai ištinę, bet tu esi žydras mižnius.

Kol jie taip skanduoja, Hansas ir vėl patapšnoja Diminui per petį, duoda jam ledo maišelius ir sako: štai, Diminai, tik laikyk savo kiaušius šaltai ir turėsi daug vaikių.

Ar tikrai turėsiu, Hansai? Ar tikrai?

Ak, tikrai tikrai, Diminai.

Ačiū, Hansai. Tu visai neblogas kopūstas.

Ačiū, Diminai.

Hansai, ar tu žydras?

Taip, Diminai.

Tai dėl to tau patinka dėlioti ledą mums ant kiaušių?

Ne, Diminai. Toks mano dahbas.

Man nesvarbu, kad tu žydras, Hansai.

Ačiū tau, Diminai.

Į sveikatą, Hansai.

Tuo metu kitas sanitaras įstumia į palatą knygų vežimėlį ir aš su džiaugsmu apsirūpinu skaitiniais. Dabar galėsiu pabaigti knygą, kurią pradėjau kelionėje laivu iš Airijos, Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Tiesą pasakius, verčiau jau skaityčiau F. Skotą Ficdžeraldą ar P. G. Vudhauzą, bet Dostojevskis su savo Raskolnikovo ir senės istorija tiesiog kabo man virš galvos. Aš ir vėl jaučiuosi kaltas, kad pavogiau pinigus iš ponios Finukein Limerike, kai ji sėdėdama krėsle numirė, ir svarstau, ar nevertėtų prašyti pakviesti kariuomenės kapelioną ir išpažinti visus baisius nusikaltimus.

Bet ne. Gal ir galėčiau savo nuodėmes išpažinti tamsioje paprastoje bažnyčios klausykloje, bet tikrai ne čia, dienos šviesoje, ištinęs nuo kiaulytės, su širma, kuri pastatyta aplink mano lovą, ir kunigu, kuris į mane žiūrėtų. Niekaip negalėčiau jam pasakyti, jog ponia Finukein norėjo palikti savo pinigus kunigams, kad atlaikytų mišias už jos sielą, o aš dalį jų ėmiau ir pavogiau. Niekada negalėčiau jam papasakoti apie nuodėmes, kurias padariau su mergina pabėgėlių stovykloje. Užtenka vien apie ją pagalvoti ir aš taip susijaudinu, kad iškart turiu užsiimti savimi po antklode, taip ir kraunasi tos nuodėmės viena ant kitos. Jeigu dabar bandyčiau prieiti išpažinties, iš karto būčiau ekskomunikuotas, todėl telieka viltis, kad mane nutrenks sunkvežimis ar kas nors nukris iš didelio aukščio, ir aš dar turėsiu sekundę paskutinei atgailai sukalbėti prieš numirdamas, ir jokio kunigo nebereikės.

Kartais pagalvoju, kad būčiau geriausias katalikas pasaulyje, jei tik jie atsisakytų kunigų ir leistų man kalbėtis su Dievu tiesiog čia, lovoje.

17

Išėjus iš ligoninės nutinka du geri dalykai. Po to, kai atiduodu inventoriaus ataskaitas, mane paaukština iki kapralo už efektyvų spausdinimą ir dar kaip premiją suteikia dvi savaites atostogų Airijoje, jeigu tik noriu. Iš mamos prieš keletą savaičių atėjo laiškas, kuriame rašoma, kad jai labai pasisekė, nes gavo vieną iš Džeinsbore municipaliteto pastatytų naujųjų namų, ir kaip jai smagu, kad jau turi keletą svarų naujiems baldams. Ten bus ir vonios kambarys su vonia, kriaukle, klozetu, karštu ir šaltu vandeniu. Ten ji turėsianti ir virtuvę su dujine virykle bei kriaukle, ir svetainę su židiniu, kur galės sėdėti šiltai pasidėjusi kojas ir skaityti laikraštį arba kokį meilės romaną. Iš gatvės pusės užsiveis darželį, jame žydės visokios gėlės ir augalai, o kieme bus daržas įvairioms daržovėms, ir ji nežinos nė ką su visa ta prabanga veikti.

Važiuodamas traukiniu į Frankfurtą visą kelią svajoju apie naująjį namą ir kaip ten bus patogu mano mamai ir broliams, Maiklui ir Alfukui. Atrodytų, kad po visų Limerike praleistų nelaimingų metų vargu ar norėsiu sugrįžti į Airiją, bet kai lėktuvas priartėja prie jos pakrančių ir gali matyti, kaip laukais slenka debesų šešėliai ir visur taip žalia ir paslaptinga, nesusituriu ir pravirkstu. Žmonės žiūri į mane, bet gerai, kad nepaklausia, kodėl verkiu. Negalėčiau jiems atsakyti. Negalėčiau apibūdinti mano širdį užplūdusio jausmo Airijai, nes tam išreikšti nėra žodžių, be to, niekad nebūčiau nė pagalvojęs, kad galėčiau taip jaustis. Tikrai keista, kad nėra žodžių išreikšti tam, ką pajuntu, o gal jų ir turi koks Šekspyras, Samjuelis Džonsonas ar Dostojevskis, tik aš jų nepastebėjau.

Mama pasitinka mane geležinkelio stotyje, šypsodamasi savo naujais baltais dantimis, pasipuošusi ryškia nauja suknele ir blizgančiais juodais bateliais. Kartu su ja yra ir mano brolis Alfukas. Jam eina dvylikti, jis vilki pilką kostiumą, su kuriuo pernai tikriausiai priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Matyti, kad manimi jis labai didžiuojasi, ypač kapralo antpečiais, taip didžiuojasi, kad nori nešti mano kelioninį krepšį. Pabando, bet jis jam per sunkus, o aš negaliu leisti vilkti tą krepšį pažeme, nes tenai yra ir laikrodis su gegute, ir Dresdeno porceliano indai, kuriuos nupirkau mamai.

Aš ir pats savimi didžiuojuosi, žinodamas, kad žmonės žiūri į mane ir į mano Amerikos kariuomenės uniformą. Juk ne kas dieną pamatysi Amerikos kapralą, išlipantį iš traukinio Limeriko geležinkelio stotyje, ir aš netveriu noru pereiti miesto gatvėmis, nes žinau, kad merginos šnibždėsis: kas jis? Argi jis ne gražuolis? Ir tikriausiai pagalvos, kad Korėjoje akis į akį koviausi su kinais ir sugrįžau pailsėti po sunkaus sužeidimo, bet esu toks narsus, kad niekad to neparodyčiau.

Kai išeiname iš stoties ir patraukiame į miestą, kažkodėl sukame ne į tą pusę. Turėtume eiti į Džeinsborą, į naująjį namą, o dabar einame palei Tautos parką, taip kaip tada, kai parvykome iš Amerikos, ir aš pasiteirauju, kodėl mes einame į senelės namus Mažojo Baringtono gatvėje. Mama sako, kad, na, naujajame name dar neįvesta elektra ir dujos.

Kodėl ne?

Kad aš nepaprašiau.

O kodėl neprašei?

Vajergau, kad nežinau.

Mane suima pyktis. Atrodytų, ji tik džiaugtųsi galėdama išsikelti iš tos lindynės Mažojo Baringtono gatvėje ir gyventi naujajame name, sodintų sau gėles ir virtų arbatą savo naujoje virtuvėje, iš kurios matyti darželis. Atrodytų, ji tik svajotų apie naujas lovas su švariomis paklodėmis be jokių blusų ir apie tualetą. Bet ne. Ji laikosi įsikibusi tos senos lūšnos, ir aš visai nesuprantu kodėl. Ji sako, kad tataigis sunku išsikraustyti ir palikti savo brolį, mano dėdę Patą, kuris nekaip jaučiasi ir vos pakruta. Jis vis dar pardavinėja laikraščius po visą Limeriką, bet, Dieve jam padėk, šiaip ar taip, yra bejėgis ir argi ne jis leido mums apsigyventi tame name, kai buvo sunkūs laikai. Bet aš sakau jai, kad man tai nerūpi, aš į tą namą skersgatvyje tai jau tikrai negrįšiu. Apsistosiu čia, Nationa l viešbutyje, kol ji Džeinsbore susitvarkys elektrą ir dujas. Užsimetu kelionmaišį ant peties ir žengiu šalin, o ji žliumbia man pavymui: ak, Frenkai, Frenkai, tik vieną naktį, tą paskutinę naktį mano motinos name, dėl vienos nakties juk nenumirsi.